Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Signatarai ir signatarais pasivadinusieji

Joks gandas neatsiranda be priežasties. Pastaruoju metu kalbama ir rašoma, kad Kovo 11-osios Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo pasirašiusiems asmenims, save vadinantiems signatarais, būtų mokamos specialios pensijos, kurios pabrėžtų, kad jie yra nepaprastai tautai ir valstybei nusipelnęs politinis elitas, o ne kažkokie atsitiktiniai žmonės. Pirmojo laipsnio valstybinės pensijos negali jų tenkinti, nes jas gauna „signatarais“ nebuvę žmonės.
Esame įpratę signatarais vadinti tuos dvidešimt tautos atstovų, kurie 1918 m. vasario 16 d. pasirašė istorinį Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą. Tie signatarai tautos yra gerbiami todėl, kad visą savo prasmingą gyvenimą yra dirbę lietuvybės labui, kovoję prieš carizmo priespaudą ir yra palikę ryškų pėdsaką tautos ir valstybės gyvenime.
Už didžiulius nuopelnus tautai būsimieji signatarai Vilniaus konferencijoje (1917 m. rugsėjo 18-22 d.) buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą ir gavo įgaliojimus derėtis su vokiečių okupacine valdžia dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Garbė signatarams, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jie veikė ryžtingai ir vieningai, nors buvo skirtingų nuomonių dėl atkuriamos valstybės politinės ir ekonominės sistemos organizavimo.
Deklaravus Nepriklausomybę, laukė nepaprastai sunkus darbas vėl atkurti valstybę. O situacija buvo labiau nei sudėtinga. Karų siaubingai nualintas ir apiplėštas kraštas, laisvės kovos su bolševikais, bermontininkais ir želigovskininkais, bolševikų revoliucijos idėjų plitimas, daugybė plėšikų ir diversantų, kvalifikuotų kadrų valstybei valdyti stoka, tuščias iždas, gamyba apmirusi, kraštas mažai raštingas ir t.t. Tenka tik stebėtis, kaip nepaprastai sunkiomis sąlygomis ir per istoriškai trumpą laiką pavyko Lietuvai tvirtai atsistoti ant kojų. Tai didelis kai kurių signatarų nuopelnas. Jų turtinga visuomeninės ir politinės veiklos patirtis, aukšta profesinė kvalifikacija, valstybinių problemų supratimas bei didžiulis asmeninis autoritetas ir buvo valstybės kūrimo sėkmės garantas.