XXI amžius

Ilgalaikės taikos palaikymas yra teisingumo darbas

Kokias nuorodas pasaulio taikai Bažnyčia gali pasiūlyti vykstant pasauliniams debatams dėl Irako? Žvelgiant iš šios krizės perspektyvų, „Zenit“ katalikų žinių agentūra pateikė interviu su filosofu kunigu Žezu Viljagrasos, kuris skaitė pranešimą apie enciklikos „Pacem in Terris“ aktualumą Popiežiškajame Regina Apostolorum ateneume vykusioje konferencijoje dėl ilgalaikės taikos išsaugojimo principų.

Dabartinė tarptautinė padėtis, atrodo, labai skiriasi nuo tos, kuri buvo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai Jonas XXIII rašė savo encikliką „Pacem in Terris“, kuriai popiežius Jonas Paulius II dedikavo kreipimąsi 2003 metų Pasaulinei taikos dienai.
Galbūt šis skirtumas nėra jau toks didelis. 1989-ųjų euforija jau praėjo, kada griuvo Berlyno siena, simbolizavusi Europos susiskaldymą į tarpusavyje supriešintus karinius blokus per šaltojo karo dešimtmečius ir kada buvo pakartota nuo Napoleono laikų žinoma R.Šatobriano frazė: „Galima sakyti, jog senasis pasaulis baigiasi ir naujas prasideda“.
Faktiškai vienos pergalingos supervalstybės vadovai paskelbė „naujos pasaulinės tvarkos“ aušrą, kurioje įsivyraus įstatymo valdžia, o ne džiunglių įstatymas. Išryškėjo grandiozinis planas naujos pasaulinės tvarkos, kuri būtų paremta demokratija, laisvąja rinka ir globaliniu saugumu, be branduolinio terorizmo grėsmės ir be komunistinės tironijos.
Savo knygoje „Istorijos pabaiga“ („The End of History“) Frensis Fukujama bandė įžvelgti tokius taikos ir gerovės laikus, kuriuose triumfuotų demokratija ir laisvoji rinka. Tačiau ši idiliška vizija taip ir nebuvo realizuota. Pasirodė, kad laisvę pasiekti tapo kur kas sunkiau, ir taika mažiau garantuota, nei buvo galima manyti.
Kokie yra naujosios pasaulinės tvarkos trapumo ženklai?
Dabartinė ekonomika, politika ir gynyba funkcionuoja didelės suirutės aplinkoje. Pasaulinė ekonomika atskyrė ir nuskurdino tuos, kurie nežino kaip ar nepajėgūs įsiterpti į globalines rinkas.
Finansinės krizės Meksikoje 1994-aisiais, Azijoje – 1997-aisiais, Rusijoje – 1998-aisiais ir Argentinoje – 2001 metais parodė globalinės finansinės sistemos silpnumą. Pagaliau kadaise sujungiant sukurtos tokios didelės biznio grupės kaip „Enron“, „AOL Warner“, „World Com“ sprogo kaip muilo burbulai.
Irako krizės akivaizdoje politiniai vadovai stokoja pastangų garantuoti tarptautinę teisę ir taiką, o Jungtinių Tautų Organizacijoje, NATO ir Europos Sąjungoje atsiskleidė dideli susiskaldymai. Santykiams tarp didžiųjų civilizacijų kelia pavojų fundamentalizmas Artimuosiuose Rytuose ir Indijos subkontinente. Pasirodė netolerancijos apraiškų proveržių daugiakultūriniuose Vakarų miestuose.
Išaugusi planetos ekonominė, technologinė ir kompiuterinė tarpusavio priklausomybė taip pat padidino grėsmę globaliniam saugumui. Išpuoliai prieš Niujorko Pasaulio prekybos centro dangoraižius atskleidė tikrą veidą tarptautinio terorizmo blogio, kuris gali smūgiuoti be jokių skrupulų, su baisia galia ir žiaurumu.
Netolimoje ateityje šis terorizmas be didelių sunkumų gali savo dispozicijoje turėti biologinį, cheminį ir branduolinį ginklus. Esant šiai naujai grėsmei, iškilo „prevencinio karo“ teorija, kuri plačiuose visuomenės sluoksniuose sukėlė rimtas moralines abejones.
Kodėl naujos pasaulinės tvarkos planas neveikia, kodėl pasaulis yra atsidūręs tokios netvarkos būklėje?
Atsakymas paprastas, tačiau gausus išvadų. Pirmiausia trūksta moralinės tvarkos, kuri reguliuotų ir palaikytų ekonominę, politinę, kultūrinę ir karinę tvarką. Dėl to yra toks svarbus „Pacem in Terris“ mokymo aktualumas ir šiandienai.
Savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai, kuriame prisimenama ši enciklika, popiežius Jonas Paulius II iškelia labai rimtus klausimus: „Kokios rūšies tvarka turi pakeisti šią netvarką, kad žmonės galėtų gyventi laisvėje, teisingume ir jaustis saugūs? Kadangi pasaulis, nors ir būdamas netvarkingas, vis dėlto toliau „tvarkomas“ ir įvairiais būdais organizuojasi ekonominiais, kultūriniais, net politiniais – tad iškyla kitas neatidėliotinas klausimas: kokiais principais šios naujos pasaulinio gyvenimo formos turi vadovautis? Šie klausimai kaip tik nurodo, kad tvarkos problemos pasaulio reikaluose, o iš esmės teisingas taikos problemos supratimas negali būti atsietas nuo moralės principų“.
Be moralinės tvarkos, visi didieji projektai, tokie, kaip komunizmas arba nežabotas kapitalizmas, tėra konstrukcijos, kurios nors atrodo solidžios, tačiau realybėje yra labai silpnos, nes neturi pagrindų. Jos yra kaip ta milžiniška statula karaliaus Nebuchadnezaro vizijoje: nepaprastas spindėjimas ir įspūdinga išvaizda – jos galva iš gryno aukso, krūtinė ir rankos sidabrinės, pilvas ir liemuo bronziniai, kojos geležinės, o pėdos padarytos iš molio. Bet užteko akmeniu suskaldyti šios statulos pėdą, ir ji subyrėjo kaip šiukšlių krūva, papūtus vasaros vėjui, nepalikdama jokių pėdsakų.
Kokie konkretūs turėtų būti tie moraliniai pagrindai taikiam ir civilizuotam sambūviui, naujai pasaulio tvarkai, kuri būtų verta žmogaus?
„Pacem in Terris“ siūlo keturias atramas: tiesą, teisingumą, solidarumą ir laisvę. Enciklikoje realiai tvirtinama, jog karas daugiau negali būti tinkama priemonė, kuria būtų atsilyginama už pažeidimus tarptautinėje plotmėje, ir kad ginčai, kurie gali iškilti santykiuose tarp žmonių ir tautų, turi būti sprendžiami derybomis ir susitarimais.
Dokumente taip pat aiškiai pabrėžiama, jog vardan „visuotinio bendrojo gėrio“ skatinimo yra būtinas sudarymas viešojo valdymo institucijos tarptautiniu lygiu, kuri tačiau neturi būti įsteigta naudojant jėgą ar prievartą, bet per tautų sutikimą. Tai neturėtų būti kokia nors supervalstybė, bet turėtų būti išlaikyta pagarba subsidiarumo principui bei kiekvienos valstybės teisėtai valdžiai.
Kitaip sakant, jūs kalbate apie prevencinę taiką?
1989 metų svajonė apie visuotinę taiką turbūt ir liks tik svajone. Taika iš tikrųjų yra dangaus dovana, kuri turi būti išmelsta, bet taip pat „nuolatinis stengimasis“, ryžtingumas įveikti kliūtis.
Daugelis primena posakį: „Jeigu nori taikos, renkis karui“. Tačiau labiau realistiškesnis, žmogiškas ir krikščioniškas tvirtinimas būtų: „Jeigu nenori karo, renkis taikai“.
Taika yra žymiai didingesnis dalykas nei ginkluota agresija. Taika, kaip mokė paskutinis Susirinkimas, daugiau nėra tik karo nebuvimas ir negali būti redukuota tik iki susipriešinusių jėgų pusiausvyros. Taip pat taika negali kilti iš despotiškos valdžios, bet tai tikrai yra kvietimas teisingumo darbui.
Ar gali Bažnyčia daryti kažką daugiau nei mokymas apie moralės principus?
Esminė Bažnyčios misija yra evangelizacija, o tai apima ir šių principų mokymą. Bet ji daro daugiau – Bažnyčia mobilizuoja visą savo energiją ypač maldai ir atgailai už taiką.
Šventasis Sostas nepaliaujamai išnaudoja savo taikdariškos diplomatijos galimybes. Bažnyčia neformuluoja konkrečių sprendimų, ji taip pat nesiekia pakeisti tų politinių vadovų, kurie priima konkrečius sprendimus. Savo turimose ribose ji tik kreipiasi į tikinčiųjų sąžinę ir gerą valią ir ypač į sąžinę tų, kurie turi didžiąsias pareigas žemiškiesiems tautų reikalams tvarkyti.
Kaip nurodo ir „Pacem in Terris“, Bažnyčia ragina katalikus aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime ir bendradarbiauti dėl žmonijos pažangos ir bendrosios gerovės.
Katalikai, kurie tik apsiriboja dejavimais dėl esamos netvarkos, kurie tik skelbiasi esą „pacifistai bet kokia kaina“, niekuo neprisideda, kad Evangelija būtų įprasminta realiame gyvenime, ir nepasitarnauja taikos reikalui, kuris yra teisingumo darbas.

Mindaugas BUIKA