Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kovos su terorizmu moraliniai kriterijai

Ką Bažnyčios socialinė doktrina mano apie galimus karinius veiksmus prieš Iraką? Ši tema buvo aptarta Valensijos (Ispanija) Jono Pauliaus II instituto teisės profesoriaus Chosės Alfredo Periso Kansijo interviu „Zenit“ katalikų žinių agentūrai.

Aptariant Irako krizę nemažai dėmesio teikiama „teisingo karo“ sampratai. Kokia yra Bažnyčios socialinio mokymo nuostata šiuo klausimu?
Aiški šios doktrinos santrauka pateikta „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ 2309-ajame straipsnyje. Visoje darnoje su XX amžiaus popiežių magisteriumu katekizmas apriboja „teisingo karo“ pateisinamumą iki teisėtos savigynos prielaidų su labai griežtomis sąlygomis.
Pirmiausia agresoriaus padaryti nuostoliai tautai ar tautų bendrijai turi būti akivaizdūs, dideli ir ilgalaikiai. Kitas reikalavimas – visų kitų priemonių panaudojimas taikiam konflikto sureguliavimui, kurios pasirodytų nepraktiškos arba neefektyvios. Trečia, turi būti aiškios karinių veiksmų sėkmės perspektyvos. Ir pagaliau ketvirta, kad ginklų naudojimas nesukeltų tokio blogio ir suirutės, kuris būtų didesnis už blogį, kurį karo veiksmais norima eliminuoti.
Šiuolaikinių masinio naikinimo ginklų galia ypač sustiprina kaip tik šią, paskutiniąją sąlygą.
Nemanau, kad Irako atvejis patenkina visus keturis minėtus reikalavimus „teisingam karui“ apibrėžti. Pirmiausia todėl, kad agresija nėra tikra, bet priskiriama: iškeliami kaltinimai, kad Irakas yra susietas su tarptautiniu terorizmu, gana tolimi nuo garantuotos atsakomybės už kriminalinius nusikaltimus. Be to, dar gali būti panaudotos diplomatinės priemonės karui išvengti – tai negarantuotų tarptautinio terorizmo izoliavimo. Greičiau atvirkščiai, galima laukti jo pagyvėjimo islamo viduje, kuris iki šiol demonstruoja nuosaikumą ir atsiriboja nuo teroristų. Taip pat nekaltų žmonių (kurie žūtų per karinius veiksmus Irake) kraujas – kas būtų bandoma pateisinti kaip „šalutinius nuostolius“ – šauktųsi dangaus keršto, kaip dabar šaukiasi tarptautinio terorizmo aukų kraujas.
Jeigu karas yra neteisingas, tada nėra skirtumo tarp teisėtos jėgos ir neteisėtos prievartos. Kada taip atsitinka, teroristai, paradoksaliu būdu, iš šio karo turėtų naudą, nes jiems pavyktų pasiekti jų didžiausią troškimą – moraliai „demaskuoti“ savo kritikus. To reikia išvengti bet kokia kaina.
Tarp tų, kurie priešinasi karui, atrodo, yra dvi skirtingos pozicijos: iš vienos pusės pacifizmas, ypač ryškus tarp kairuoliškų grupių, kuriose labiausiai vyrauja antiamerikietiškos nuostatos – jos smerkia Jungtines Valstijas, bet niekada nesmerkė, pavyzdžiui, Slobodano Miloševičiaus ar Fidelio Kastro, - ir iš kitos pusės Bažnyčia. Ar galėtumėte paaiškinti, kokios yra Bažnyčios taikdariškos funkcijos ir ar ji susieta su prieš tai minėtu pacifizmu?
Manau, kad būtų absoliučiai naudinga parodyti šį skirtumą. Lengvai naivumu manipuliuojantis ir savų interesų turintis pacifizmas supaprastina Irako konflikto ištakas. Jis pakankamai nevertina tarptautinio terorizmo grėsmės ir skatina demagogišką bei neteisingą antiamerikietizmą. Be to, gerai žinomas kairiųjų pacifistų palankumas kai kuriems diktatoriams, ypač tiems, kurie yra artimi marksistinei ideologijai. (Būtent tokia yra Sadamo Huseino diktatūra, savo programose kalbanti apie sudarymą sąlygų Irakui pereiti į „realųjį socializmą“ ir bekompromisinę kovą su „Vakarų imperialistais“– M.B.)
Šis pacifizmas išnaudoja taikos troškimą, įleidusį šaknis kiekvieno žmogaus širdyje pagal mylinčio Dievo planą ir taip pateisinančio visas pastangas karui sustabdyti. Tačiau Bažnyčios taikdariškas uždavinys yra žymiai svarbesnis nei to pacifizmo ir ištaiso jo ideologines klaidas. Kaip tik tai suteikia tam tikrą dvasingumo dvelksmą, kurio kartais pritrūksta tiems, kurie sakosi dėl moralinių paskatų palaiką karo siekį. Šventasis Tėvas sako „ne“ terorizmui ir „ne“ karui ir visišką „taip“ gyvybei bei taikai.
Kovoti su terorizmu sąmoningai laikantis tarptautinės teisės normų, skatinant solidarumą tarp tautų ir pagarbą žmogiškajam orumui bet kurioje pasaulio vietoje, visiškai nereiškia nukrypimo į nerealų utopiškumą, bet ėjimą prie gilesnių šaknų politinės kultūros, kuriai mes visi priklausome.
Esant tarptautinio terorizmo grėsmei, kaip manote, ar karas prieš Iraką sumažintų šią grėsmę, ar atvirkščiai, ją tik padidintų?
Karas, nesant jo moralinio pateisinimo, padidintų pasipiktinimą, pagiežą, o kartu sustiprintų terorizmo logiką. Norint sumažinti mirties kultūros įtaką arba ją visai nutraukti, reikia, kad su visu aiškumu įsivyrautų gyvybės, solidarumo ir teisės logika.
Tarptautinių santykių sferoje turi išryškėti naujas gailestingumo veidas. Jėgos turi būti įtemptos taikdariškomis pastangomis ir labiausiai reikia vengti pagundos nukrypti į neapykantą ir kerštą politikoje.
Kada stengiamasi pateisinti karo veiksmus, reikia suprasti, kokį poveikį tai turės žmonėms. Paprastai labiausiai tiesioginis karo efektas yra baimė, kuri veda prie galvojimo, jog pasaulis yra pašauktas ne taikai, bet prievartai, ir kad tik bauginimas gali daryti poveikį.
O koks yra krikščioniškas mokymas apie pasaulio istorijos eigą?
Jėzaus Kristaus Geroji Naujiena įveda kitą dinamiką į pasaulio istoriją, kurioje galios vykdymas nepaneigia žmogaus pirminio pašaukimo kurti taiką. Nepakantumas neteisingai agresijai ir prievartai su visu aiškumu skelbia, kad blogis neturi paskutinio žodžio pasaulyje. Šių dienų neva akivaizdūs pralaimėjimai gali reikšti rytdienos pergalę.
Gyvendami nacionalinėse politinėse bendruomenėse, tai yra atskirose valstybėse, mes įpratome atsisakyti individualaus keršto ir pasitikime teisingumu. Visa tai mūsų visuomenes padarė mažiau prievartines. Tas pats turi būti ir santykiuose tarp valstybių, nes valstybes sudaro tie patys žmonės, ir joms vadovauja žmonės, kurie daro sprendimus tautų vardu.
Pasitikėjimas ginklais labiau negu žmonėmis tik padidintų terorizmo pavojų. Tuo tarpu pasitikėjimas žmonėmis labiau nei ginklais, tikėjimas, kad žmogaus protas gali sukurti institucijas taikai išsaugoti, taptų mirtinu smūgiu teroristų logikai.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija