Keletas pastabų apie Lietuvos
fotografiją
Dažnai tenka pasivartyti fotoalbumus,
išleistus Fotomeninkų sąjungos jėgomis ir įvairių fondų lėšomis.
Dažniausiai vieno fondo - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo
fondo. Fotoalbumai būna iš tikrųjų gražūs: kruopščiai atrinkta
medžiaga, gražiai sumaketuoti, geros kokybės popierius ir aukštos
kokybės spausdinimo darbai. Tik susimąsčius visada kyla klausimas,
ar juose yra visa tiesa ar tik pusė. Paskaičius šių leidinių vertintojų
recenzijas, jau ryškėja viena tik puse lūpų prasikišanti tendencija:
yra viena tiesa kaip sovietmečiu buvo viena partija. O ta tiesa
tokia: šiek tiek istorijos, šiek tiek praeities ir dabartis -
žymiausi Lietuvos fotomeninkai, iš kurių yra tik kokie trys, na,
keturi. O kur visi kiti: kur jų albumai, kodėl apie kai kuriuos
yra uždrausta net prasitarti, visaip slopinama informacija apie
jų kūrybą, užkertamas kelias parodoms ir net albumams, kodėl konkurencijos
vardan kai kurie visai nutylimi?! Iš tų trijų ar keturių (keleto)
žymiausiųjų metai iš metų, diena iš dienos vis tie patys: A. Sutkus,
S. Žvirgždas, A. Kunčius... Na, dar, A. Aleksandravičius, šiek
tiek A. Macijauskas ir A.Rakauskas. Dar keletas mirusių, kurie
jau nuėjo į istoriją ir šiuo metu nebėra konkurentai. Dar vienas
kitas savomis lėšomis išsileidęs albumą. O koks įvertinimas kitiems,
kurie tam neturi lėšų arba priėjimo prie valstybės fondų?! Kyla
klausimas, ar tik tiek įsirašys į fotografijos istoriją: trys
ar keturi patys tikrieji ir keletas rimtai ne šios sąjungos
įvertintų. Ar tas viskas daroma tik grupės draugų principu, vienas
kitam ranką paglostant ir pasitariant, kaip save išsiaukštinti
už nuosavo fondo tiksliau, valstybės - lėšas išleistame albume,
pasiskirti sau valstybės stipendijas ir t. t. O kitiems - prašykit
neprašę, vis tiek negausit, nes mes pasirūpinsim, kad nebūtumėt
garsūs ir sugebėtumėte tik šiaip taip pragyventi su amatininko
etikete ir jokiu būdu nepatekti į jokius užsienyje leidžiamus
albumus ar žinynus! Nebent tik tas užsienis netyčia pats pastebės
ir įvertins kuklų žmogų. Mūsų valdžia, deja, to nepastebi ir tuo
nesidomi, bent jau nelabai į tokius dalykus gilinasi. O visgi
gal reikėtų?!
Visų tuo turėtų pasidomėti finansus ir fondų lėšas turinčios teisę
tikrinti institucijos. Kitaip ir fotografijos istorija ateinančioms
kartoms grupės draugų principu gali likti pateikta pusė lūpų,
o to visai nesinorėtų.
Aldona JAŠKŪNAITĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"