Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Spektakliai scenoje ir užkulisiuose

"Nepriklausomi“ dienraščiai nepaliauja mėgautis aprašinėdami tariamos aiškiaregės Lenos Lolišvili nepaprastas galias, gydant vandeniu ir tualetiniu popieriumi, gyvenimą ir jos veiklos Lietuvoje istorijas. Pateikiamos netgi „dokumentų“, įrodančių šios „aiškiaregės“ nepaprastus sugebėjimus gydant beviltiškas ir mirtinas ligas, faksimilės. Pati stebukladarė skundžiasi, jog Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkai, nepaisant A.Brazausko pareikšto pasitikėjimo, nesuteikia jai licencijos gydyti žmones. Esą taip ir pasakė: “Eik lauk, gruzine, niekas tavo paslaugų neprašo!“ Tiesa, pasigyrė, kad ją užtarė net du buvę sveikatos apsaugos ministrai: Jurgis Brėdikis ir Juozas Olekas. Matyt, todėl pastarojo karjera dabar kyla kaip ant mielių. Pats A.Brazauskas, priverstinai parašius prašymą apie atsistatydinimą „jaunesniųjų brolių“ socialliberalų deleguotam sveikatos apsaugos ministrui K.R.Dobrovolskiui, pasiūlė naujuoju sveikatos sergėtoju paskirti Socialdemokratų frakcijos Seime seniūną J.Oleką. Ta rokiruote buvo suvaidintas eilinis politinis spektaklis, atseit atsižvelgiama į prezidento R.Pakso reikalavimus reformuoti Ministrų kabinetą. Tačiau iš didelio debesio, t.y. iš to reformavimo, ilgai demonstruoto prieš rinkimus, buvo maža lietaus. Išvarytas tik vienas ministras. Tačiau tai buvo ne tik vaidinimas, bet ir smūgis puolusiam vos ne į depresiją Seimo pirmininkui A.Paulauskui, su kuriuo Premjeras jau beveik nebesiskaito. Ir kodėl turi skaitytis? Juk A.Brazauskas, Č.Juršėnas ir kiti valdančiosios partijos vadai puikiai žino, kas yra tie socialliberalai ir kaip susikūrė ši partija. Juk ji buvo sulipdyta komunistų nurodymu kaip satelitinė grupuotė, aklai vykdanti partijos generalinę liniją. Į šią partiją susibėgę veikėjai siekė vienintelio tikslo – pripulti prie dosnaus valdžios lovio. Todėl A.Paulausko užuominos, kad K.R.Dobrovolskio pašalinimu pažeistas socialdemokratų ir socialliberalų susitarimas dėl bendro darbo, tėra irgi tik dėl akių. Tas pats sakytina ir apie skubiai sušauktą Naujosios sąjungos (socialliberalų) prezidiumo posėdį, prieš kurį buvo gąsdinama, kad socialdemokratai pažeidė ankstesnius susitarimus ir net gali iškilti pavojus socialdemokratų ir socialliberalų koalicijai. Iš viso to šurmulio išėjo eilinis dirbtinas triukšmelis. Buvo sudaryta bendra socialdemokratų ir socialliberalų komisija „situacijai ištirti“. Taigi visas erzelis pasibaigė lygiai taip pat, kaip ir Prezidento žadėtas bei reklamuotas Ministrų kabineto pertvarkymas. Iš didelio debesio lietaus nebuvo. Dabar liaudis gali matyti tik tai, kad liko tas pats brazauskiškas stabilumas ir klano neliečiamumas. Na, o K.R.Dobrovolskio paaukojimas nuramins piliečius, drįstančius piktintis dėl nekompensuojamųjų vaistų bei panašių dalykų. Galima lažintis, jog, atėjus J.Olekui, sveikatos apsaugos sistemoje niekas nepasikeis. Tačiau nepatenkintųjų balsai nutils, nes tą ministrų pakeitimą palaimino pats A.Brazauskas. Štai ir viskas! Žiniasklaidoje palaipsniui nutils triukšmeliai ir dėl L.Lolišvili, ir dėl sveikatos apsaugos ministro.
Atrodo, visai be reikalo atsirado ir Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) kreipimasis į prezidentą Rolandą Paksą, raginant jį imtis veiksmų, kad Prezidento institucija ir visa valstybė netaptų pajuokų objektu. Konservatoriai, aišku, labai teisingai pastebėjo, kad Respublikos Prezidentas, daugiau nei labai artimai bendraujantis su „aiškiarege“ L.Lolišvili, kelia pavojų tolesnei valstybės raidai. Pabrėžiama, jog valstybės vadovo psichologinė priklausomybė nuo pranašaujančio asmens gali būti panaudota siekiant neprognozuojamų ir valstybei nepalankių tikslų.
Apskritai vargu ar galima pavydėti Prezidentui ir jo partinei Prezidentūros komandai. Juk, vos valdymo savaitei praėjus, net du Prezidento patarėjai paskelbti įtariamaisiais dėl pinigų plovimo ir jų iššvaistymo. Pirmasis patarėjas, visuomenėje vadinamas „Kembridžu“ ir kuriam pranašaujamas K.Bobelio postas, Juozas Petraitis britų policijos įtariamas ne tik plovęs pinigus, bet ir siūlęs „užstatą“ – didelį kiekį ginklų gamyboje naudojamo cirkonio. Prezidentas pasijuto gana nejaukiai. Na, o J.Petraičiui teko skubiai sušaukti spaudos konferenciją, kurioje aiškino, jog gandus apie jo veiklą ir kompromituojančius duomenis paskelbė jo skolininkai arba asmenys, keršydami jam už dalyvavimą Prezidento rinkimuose. J.Petraitis atskleidė ir tą skolininką – buvusį 1992-1996 metais Seimo narį, priklausiusį DDP ir savo metu žiniasklaidoje įvardytą komunistų partijos pinigų tvarkytoju ir skirstytoju, Alfonsą Navicką. Kaip ten buvo iš tiesų, aišku, niekas nesužinos. Kaip nesužinojo apie kompartijos pinigus ar apie to paties J.Petraičio biznio reikalus. Nespėjo aprimti J.Petraičio skandalas, kaip išlindo kitas. Paskelbta, jog senas Prezidento bičiulis aviatorius Vytautas Galvonas, ketverius metus vadovavęs uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės miestelis“, iššvaistė penkis milijonus litų. Aišku, tai nieko naujo. Visokių „uabų“ ir „abų“, ypač priklausančių savivaldybėms, tokie dalykai kaip pinigų iššvaistymas laikomi vos ne normalia „veikla“. Ir jeigu V.Galvonas iš tiesų iššvaistė tuos varganus penkis milijonus, tai bendrame fone tėra menkniekis.
Kaip ir menkniekis yra nepaprastai išgarsėjusio rusiškos kompanijos „Avia Baltika“ vadovo Jurijaus Borisovo užsakomieji didžiuliai straipsniai, šlovinantys jo asmenį, Lietuvos dienraščiuose. Įdomiausia tai, kad tuose rašiniuose J.Borisovas teigia, jog ne milijoną litų, bet „kur kas daugiau“ skyrė ne R.Pakso rinkimų kampanijai, o Lietuvai… Tai jau viršūnė! Netgi labai patyręs komunistų propagandininkas Česlovas Juršėnas tokių dalykų, bent jau kol kas, nedrįsta sakyti. O dėl Lietuvos, tai ponas J.Borisovas, kuris skelbiasi gimęs ir augęs Lietuvoje, aiškiai parodo, kaip jis į ją žiūri. Juk iki šiol demonstratyviai nekalba lietuviškai. Kaip ir žiniuonė L.Lolišvili, jau trylika metų gyvenanti Lietuvoje. Teisingai neseniai „Klaipėdos“ dienraštyje rašė buvęs Seimo narys Vytautas Čepas, pabrėžęs, jog iki šiol nesuprantąs, kaip galima dešimtmečius gyventi Lietuvoje, tarp lietuviškai kalbančių žmonių, ir neišmokti net pasisveikinti šalies, kurioje gyveni, kalba. „Kad ir ką sakytų man internacionalistai, komunistai ir kitokie -istai, niekas neįrodys, kad tai nėra pati ciniškiausia, pati įžūliausia nepagarba, pati bjauriausia panieka visiems aplinkiniams. Juk net silpnapročius, ir tuos išmoko pasisveikinti, o čia tu nors basliu per galvą – nė mur mur!“ – teigė V.Čepas. Ką čia bepridursi. Nebent tai, jog, vos tam pačiam J.Borisovui ar L.Lolišvili įžengus į Prezidentūrą, visi ima kalbėti „didžiojo brolio“ kalba. Tad kaltų dėl valstybinės kalbos niekinimo reikėtų ieškoti ne tarp suįžūlėjusių vadinamųjų rusakalbių, o tarp savųjų, kurie netgi retsykiais cituoja Vincą Kudirką ar Simoną Daukantą.
Na, o Č.Juršėnas labai supyko, kai opozicijai atstovaujantys parlamentarai surinko parašus, reikalaudami atleisti atvirą antivalstybinę politiką vykdantį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką „pacifistą“ Rolandą Pavilionį. Č.Juršėnas per Nacionalinį radiją, kuris greičiausiai netrukus taps to paties R.Pavilionio rūpesčiu valdančiosios neokomunistų partijos ruporu (kaip buvo Č.Juršėno laikais), pareiškė, jog Lietuvoje tokio talentingo žmogaus, kaip R.Pavilionis, nebuvo, nėra ir, ko gero, nebus. Visai nesvarbu, kad R.Pavilionis atvirai išvadino Lietuvos žmones, pritariančius narystei NATO, vos ne silpnapročiais. Tokia vieno valdančiosios partijos, seno komunistų funkcionieriaus pozicija daug ką pasako. Kaip ir dėl gana dviprasmiškos, nors ir užmaskuotos, valdančiosios daugumos manevravimo dėl narystės NATO ir ES. Vienas vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius, važinėdamas po Lietuvą ir bandydamas įrodyti narystės ES pranašumus ir naudą, nieko nepadarys. Tvarką provincijoje tebediktuoja buvę nomenklatūrininkai, kolchozų pirmininkai ir partsekretoriai. O jeigu gegužės referendume išlikusioji Lietuvos patriotinė mažuma nepajėgs pritarti stojimui į ES, tuomet, be jokių abejonių, laukia ne tik nelinksma, bet ir tragiška Lietuvos ateitis.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija