Įžūlus Europos vaikas nori saugiai gyventi

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio savaitraščio “Atgimimas” 1990 kovo 7 d. numeryje Rūta Vanagaitė rašė: „Mes gimėm pūvančioj sistemoj ir augdami ne brendome, o puvome drauge su ja. (...) Lietuvos Atgimimas yra penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių revoliucija. Lemtingi dešimt dvidešimt metų skiria juos nuo mūsų kartos, nuo mūsų likimo. Gimę ikisocialistinėj tikrovėj, jie gimė dar kaip žmonės, o mes – jau kaip liaudies masės. Tais pirmaisiais metais jie įgijo orumo, tiesos ir laisvės pojūtį ir šiandien atsiima tai, kas jiems sykį jau priklausė. Mes ne bendražygiai jiems. Mums niekada niekas nepriklausė, ir pirmiausia - mes patys nepriklausėme sau“. Autorės skepsis atspindėjo to meto dalies bendrapiliečių nuomonę.
Visai kitu tonu ten pat prakalbo rašytojas Romualdas Lankauskas: „Turime būti išdidūs. Mums reikia ne paiko šovinistinio pasipūtimo, bet tikro ir gražaus tautinės savigarbos jausmo. (...) Tačiau mes labai kantriai laukėme penkiasdešimt metų ir tautai jau gana šito kankinamo ir užsitęsusio laukimo! Laisvės ir nepriklausomybės mums niekas nepasiūlys ir neduos, jei patys jos nepasiimsime”. Sąjūdis, kalbėjęs tautos balsu, sužadino audringą postūmį atkuriamajam valstybės darbui. Okupantas turėjo galingą prievartos aparatą, divizijas ir “partiją”. Sąjūdžio ginklai – žmonių valia, nenuslopinamas laisvės troškimas, teisingumo siekimas, remiantis tarptautine teise, ir krikščioniškos moralės politika. Pasaulis nebuvo regėjęs tokio veržlaus išsilaisvinimo. Dainuojanti revoliucija žavėjo, stebino ir kėlė nepasitikėjimą pasaulio galingiesiems. Tuomečio Sovietų Sąjungos prezidento M.Gorbačiovo žvaigždė Vakaruose dar ryškiai spindėjo. Šis spindesys ilgokai trukdė pasaulinės politikos lyderiams pamatyti Lietuvą. Jie ragino netrukdyti M.Gorbačiovui “daryti perestrojką”. Tuometiniai Sąjūdžio politikos grandai, preciziškai laviruodami ir nuosekliai šalindami juridines kliūtis nuo kelio į Kovo 11-ąją, laimėjo istorinę pergalę – trečią kartą XX amžiuje paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Antrasis kartas 1941 m. birželio 23 d. buvo nesėkmingas – naciai, kaip ir komunistai, net ir susigrūmę, tvirtai laikėsi grobikiško slaptojo protokolo susitarimų.
Būtent tą kovo dieną Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas (tuomet -Aukščiausioji Taryba) iškilmingai paskelbė, kad “yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė”. Aktą pasirašė AT pirmininkas V.Landsbergis ir jos sekretorius L.Sabutis. Už šį aktą balsavo 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, susilaikė šeši. Ir pirmasis Atsikūrusios Lietuvos valstybės vadovas sušuko: “Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą! Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva!” Ir subangavo galingas “Lietuva, tėvyne mūsų...”.
Įvyko tai, ko buvo siekta per ilgus penkis dešimtmečius. V.Gaižauskaitė (“Atgimimas”, 1990 03 21) pastebėjo, kad “Lietuva įkrito į Europą, kaip svetima korta didžiųjų valstybių pokeryje, ir jau neapsimesi jos nematąs. (...) Įžūlus Europos vaikas ne laiku pareiškė savo teisę gyventi. Juk mes negalime būti kompensacija Rytų imperijai už prarastą iki pat Berlyno sienos “gyvybinę erdvę”. Susitaikyti su tuo ir pasilikti už spygliuotos soclagerio vielos – vadinasi, prarasti paskutinį šansą ne tik atgauti valstybę, bet ir neišnykti kaip tautai. Laukti, kol šio lagerio tvarka taps žmoniškesnė, taip pat rizikinga. (...) Bėgdami į laisvę aplenkėme patys save”.
Tame istoriniame posėdyje dalyvavo žymus rusų disidentas mokslininkas Sergejus Kovaliovas. Jis kalbėjo: “Stebuklas vyksta. Tą stebuklą jūs darote savo rankomis, ir aš džiaugiuosi, kad galiu jus pasveikinti. Tačiau nebūkime dideli optimistai. (...) Mano tėvynėje Rusijoje daugelis priims jį priešiškai. Daugelis kalbės labai skirtingai, bet pagrindinis motyvas bus toks: mes juos išlaisvinome nuo fašistų, mes atstatėme jų ūkį po karo, bet niekas iš jų nepasakys, kad trečdalį piliečių ištrėmė į Sibirą”. Rusijos demokrato balse slypėjo gresiančių Lietuvai sunkumų nuojauta. Nei ekonominė blokada, nei kruvinasis 1991 metų sausis ar rugpjūčio pučas Lietuvos neparklupdė, bet tik patvirtino Sąjūdžio iškristalizuotą tikslą - siekti nacionalinio saugumo garanto Vakarų kolektyvinio saugumo sistemose.
Nepriklausomybė – tai amžinas budėjimas. Tačiau budėjimas drauge su šalimis, puoselėjančiomis tas pačias moralines vertybes, teikia nepalyginamai daugiau galimybių sparčiau kelti krašto gerovę, spręsti socialinius ir tautinės kultūros reikalus. Atgimimas trunka gerokai ilgiau, negu nepriklausomybės gimimas. Rubikonas peržengtas seniai. Tepadeda Dievas mums nesuklupti.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"