XXI amžius

Atsiskleidė sveikinimų paslaptis

Prieš penkiolika metų tokių sveikinimų Lietuvos valstybės 70-mečio proga Juozas Kaminskas
išsiuntė kelioms dešimtis rajono žmonių

Romo Čėplos nuotrauka

Išvydo muziejaus stende

Kasmet stebina vis gausesnis naujamečių, kalėdinių atvirukų asortimentas. Knygynų darbuotojos tvirtina, jog sveikinimų Vasario 16-ąja ar kitomis valstybės šventėmis leidėjai nesiūlo. Gali pagrįstai kilti klausimas, kiek jie būtų paklausūs, nes dabar žmonės dėl įvairių priežasčių laiškų bei sveikinimų apskritai mažiau siuntinėja.Aišku, bet kokia proga gautas sveikinimas visada nuteikia maloniai.
Sunku nutuokti, kaip jautėsi adresatai, 1988-aisiais vasario 16-osios išvakarėse gavę sveikinimus Lietuvos valstybės atkūrimo 70-ųjų metinių proga. Jų siuntėjas beveik penkiolika metų niekam nebuvo žinomas.Tačiau praėjusiais metais, Vilkaviškio krašto muziejuje atidarant parodą, skirtą “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” 30-mečiui, kai kurie svečiai viename stende atpažino atvirukus, kokius jie buvo gavę, 1988-aisiais. Šie atvirukai muziejaus stende atsirado tada, kai juos muziejui perdavė jų autorius vilkaviškietis Juozas Kaminskas.

Buvo gera, nes pasiekė tikslą

Prisiminkime, koks tada buvo laikas... Jau buvo įvykęs mitingas prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje, jau brendo Sąjūdis, o 1988-ųjų vasario 16-ajai artėjant sovietų valdžia tiesiog isterikavo, organizuodama visokias saugumo ir pasmerkimo akcijas...
„Man buvo ne tiek svarbu pasveikinti su Lietuvos valstybingumo švente, kiek pati idėja. Labai norėjau parodyti to meto kai kurioms tarnyboms, kad situacija nėra jų valdoma ir tegul neatrodo, jog gražiai klesti sovietinė tėvynė,- sakė J.Kaminskas.- O kai darbo imiesi vienas, paslaptis visada išsaugoma“.
Juozas vienas sumąstė, kaip pažymėti tą datą. Kadangi buvo fotografas mėgėjas, atspausdino per 80 sveikinimų. Pasirengė trafaretus, perfotografavo, padaugino. Visą naktį su žmona spalvino flomasteriais. Ėmėsi visų saugumo priemonių - šlapių nuotraukų nelietė pirštais, adresus ant vokų užrašė žmona, laiškus įmetė į skirtingas pašto dėžutes. Adresatais pasirinko žymesnius to meto vietinius veikėjus. Norėdamas, kad paplistų po visą rajoną, rinkosi ir atsitiktinius adresus pagal telefono abonentų knygą. Didžiausias rūpestis buvo, ar pašte skirstytojai neatkreips dėmesio į vienodą braižą, tada gal tikrins, gal sunaikins. Kai po poros dienų iš vieno specialiai pasirinkto adresato išgirdo pagiežų šūkaliojimą, kad “banditai dar nepribaigti, reikia juos iššaudyti”, suprato, jog tikslą pasiekė. Vadinasi, laiškus gavo ir kiti žmonės.

Kryžius jubiliejui

1987-aisais liepos 12–ąją vyskupijos centre Marijampolėje buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus. Juozui parūpo jį ypatingiau pažymėti. Kadangi tais laikais Vilkaviškio rajono valdžia dar liguistai reaguodavo į pakelėse statomus kryžius, nuolat juos išversdavo, sunaikindavo, Juozas kryžiui nusižiūrėjo judrią pakelę. Jį iš medžio dalimis darė tėvų namuose Šakių rajone. Naktį įsuptą į brezentą lengvuoju automobiliu atsigabeno prie Zomčinės kapinaičių. Su jau mirusiu Vytautu Astrausku suvėrė, nudažė, įkasė. Lentelę buvo padaręs kitas vilkaviškietis Justinas Raškevičius.
Kryžius išstovėjo sekmadienį ir pirmadienį, o antradienio rytą rado jau nupjautą. Dabar jį primena tik muziejui dovanota nuotrauka, kurią Juozas pasidarė to sekmadienio rytą.

Buvo išauklėti šeimos, bendravo sielomis

Juozas, pasakodamas šiuos ir dar vieną kitą epizodą apie bendraminčių veiklą besimokant Kaune, sakė manąs, jog tai yra jo gyvenimo norma. Augo ir brendo tokioje šeimoje ir aplinkoje, kuri skatino ir sudarė galimybes domėtis neiškreipta Lietuvos istorija. Dėkingas jo vaikystės metais Paluobiuose (Šakių r.) dirbusiam kunigui P.Račiūnui, kuris vedė Dievo pažinimo keliu ir leido susipažinti su savo turtinga biblioteka. Mokykloje teko atlaikyti ideologinį spaudimą.
Juozas sakė suprantąs tuos, kurie dabar nesugeba patys suktis ir kalba, jog sovietų laikais buvo geriau gyventi. Juk užtikrintai gyveno, nes turėjo darbą, gavo atlyginimą ir laikėsi reikalavimo niekur nesikišti, nepolitikuoti."O jei trūko laisvės, tai jau tavo problema…" – sakė pašnekovas.
Kai J.Kaminsko, šaulio nuo šios organizacijos atkūrimo pradžios, pasiteiravau, kodėl nesikreipia dėl rezistento vardo, išgirdau, jog niekada neturėjo tikslo sulaukti apdovanojimų. Niekada nesigarsino ką dirbąs, o pratūnoti tylomis neleido sąžinė ir šeimoje suformuota nuostata- veikti tėvynės labui Dievo vardu.
“Mes buvome kitokie, nes šeimose gavome religinį, tautinį auklėjimą”, – sakė kitas vilkaviškietis Justinas Raškevičius, ir dabar laisvalaikiu giedantis Vilkaviškio Katedros chore. Minimą laikotarpį jis pavadino pakylėtu, įdomiu. Anot Justino, sovietiškumu persunktoje aplinkoje bendraminčių susirasti padėdavo vidinis balsas, traukdavo nematoma jėga. Nors Vilkaviškio rajone ypač uoliai buvo varžomas tikėjimas, tačiau nemažas būrys jaunimo jau tada giedojo bažnyčios chore. Važinėdavo į kitas parapijas, ir kryžiai, kaip laisvės ir vilties šaukliai, po nakties kildavo įvairiose rajono vietovėse.

Birutė NENĖNIENĖ
Vilkaviškio rajonas