Meilės tėvynei dainą kuria spalvomis

Tautodailininkas Mykolas Dirsė prie savo paveikslų Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka

Utenos kraštotyros muziejuje veikia Panevėžyje gyvenančio tautodailininko Mykolo Dirsės tapybos darbų paroda. Jos autorius taip pasakoja apie save: „Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvau pasipriešinimo okupacijai dalyvių gretose. 1948 metais, „pasijauninęs“ gimimo metus, kad nebūčiau pašauktas į okupacinę armiją, įstojau į Kauno vidurinę mokyklą. Deja, ten su tapyba tik susipažinau. 1948 metais spalio mėnesį buvau suimtas už ryšį su partizanais ir įkalintas ilgiems metams“.
Lageriuose M.Dirsei teko sutikti ne vieną šviesų žmogų. Tarp jų buvo ir dailininkų – mokėsi iš jų. Beveik metus dirbo dailininkų brigadoje ir turėjo gaminti įvairiausias už sovietų valdžią agituojančias vaizdines propagandos priemones. Tačiau labiausiai M.Dirsė pamėgo tapybą.
Paleistas į laisvę 1955 metais, gyveno Magadane. Į Lietuvą grįžti galėjo tik 1957-aisiais. Apsigyveno Ukmergėje, o vėliau – Panevėžyje. Visą laiką tapė. Tekdavo kopijuoti religinius paveikslus bažnyčioms.
M.Dirsė turėjo svajonę paveiksluose pavaizduoti istorinius pokario metų įvykius, tačiau tai įgyvendinti išdrįso tik 1991 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pas draugus, pažįstamus, muziejuose matė daug nuotraukų, kuriose užfiksuotas Lietuvos partizanų gyvenimas. Bet tokių paveikslų nebuvo tekę regėti. Ėmėsi tapyti pats – vaizdavo Lietuvos partizanų kovas, jų žūtis, netikėtai iš pasalų užklupus priešui, jų atokvėpio ir pasitarimų valandėles. Paveiksluose užfiksavo ir tremtinių dalią – sunkų darbą, politinių kalinių tardymus… Tačiau paveiksluose nėra pykčio ar neapykantos iškreiptų veidų – paveikslų žmonės ramūs, išdidūs, turintys viltį ir netrokštantys keršto. Paveikslai – tarsi istorijos vadovėlio puslapių iliustracijos, sukurtos Dievą ir žmogų mylinčio žmogaus. Pats pažinęs kančią, skausmą ir nenumaldomą tėvynės ilgesį, tautodailininkas nelinki to patirti kitiems.
Ramūs, skaidrūs ir M.Dirsės tapyti Lietuvos gamtovaizdžiai. „Peizažus stengiuosi nutapyti kuo tikroviškiau, jie nėra panašūs į nuotraukas. Stengiuosi perteikti įvairių Lietuvos vietovių dvasią ir nuotaiką – dangaus, vandens, miškų gyvybę. Yra daug poetų, gražiausiais žodžiais apdainuojančių Lietuvą. Meilę tėvynei ir jos gamtai perteikiu spalvomis“, – sako dailininkas M.Dirsė.
Su parodos autoriumi susitiko ir bendravo Utenoje gyvenantys buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, partizaninių kovų dalyviai. Muziejaus salėje skambėjo partizanų daina:

Išėjo broliai už bendrą tikslą,
Jų ramios širdys virė krauju,
Tarytum sakė – sudiev, mergaite,
Nebelankysiu daugiau tavęs…

M.Dirsės paroda vyresniosios kartos žmonėms yra sugrįžimo į jaunystės dienas akimirkos, o jaunimui – kelias į skaudžius ir netektimi pažymėtus Lietuvos istorijos puslapius, kuriuos rašė jų seneliai ir tėvai.

Rūta JONUŠKIENĖ
Utena

© 2003 "XXI amžius"