Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Moldovos dienoraštis:
2. Tiesa ir meilė

Prasidėjo trečiasis tūkstantmetis. Naujo gyvenimo šviesa įsižiebė žmonių širdyse, ir ji susijusi su viltimi, kad bus įgyvendinti žmonių planai.
Iš kur ta nepaprasta, dangiška šviesa tokiu nelengvu metu? Taigi ji yra mumyse ir mūsų – štai kur atsakymas; ji mūsų jausmuose, mintyse ir mūsų širdyse. Pasaulis pamažu keičiasi, todėl mes nedažnai prisimename, o galbūt nenorime prisiminti kai kurių „nežemiškų“ savo pojūčių. Bet, nepaisant to, kiekvienas iš mūsų juos jaučiame, tokius nepanašius ir skirtingus, ir tuo pačiu nepaprastus. Tai gali būti atvirumo minutės, liūdesys, sielvartas, bet visų pirma – meilė. Tai iš tiesų nežemiškas jausmas, nuo jos sukasi galva, dreba balsas ir skauda širdį. Meilė – pats tyriausias ir švelniausias dalykas, kokį tik gali patirti žmogus. Laimei, šito jausmo iš žmogaus niekas negali atimti, nes tai šviesos dovana, daranti žmones laimingus, pakylėjanti virš žemiškų dalykų.
Štai su kokiais neįtikėtinais jausmais pasaulis pasitinka savo ateitį. Bet, aišku, ne visi nusiteikę taip nerūpestingai ir yra tokie tvirti. Daug tautų ir šalių pajuto šių laikų šaltį, ne išimtis ir Moldova. Dabar moldavų tauta ir Moldova, kaip valstybė, išgyvena nelengvą dvasios išbandymų laikotarpį. Ramybės teikia tik tai, kad panašūs dalykai Moldovoje atsitinka jau ne pirmą kartą. Buvo metų, daug neramesnių už šituos. Ir tai analitikų reikalas nuodugniai analizuoti, numatyti įvykių eigą.
Ar gali visa tai rūpėti paprastiems žmonėms? Sausi statistikos skaičiai negali pakeisti jų gyvenimo. Ir tik širdys gali papasakoti, ką jie jaučia, pavirsdami „svetimais“, nereikalingais savo gimtojoje šalyje. Žmonės nuoširdžiai patikėjo Moldovos „romantikais demokratais“, o ką už tai gavo? Pasinaudoję dorų ketinimų pakilimu, jie iškreipė, iš esmės pakeitė daugelį demokratinių valstybės kūrimo priemonių, iškreipė demokratinių idėjų ir reformų esmę. Šalis pateko į ekonominę kreditorių „nelaisvę“, bet tai dar pusė bėdos. Pasitelkę „taktiką“ – kovas ir griovimą, jie taip ir nesugebėjo laiku sustoti, tad toliau viską aplinkui griauna savo melu ir prasimanymais, griauna nepalikdami nieko, išskyrus pyktį, tuščias sielas ir sudaužytas širdis. Žmonių širdys tapo viena didele žaizda – štai kaip jie supranta „laimę, teikiamą liaudžiai“.
Toliau – dar gražiau: pradėjo savo juodomis pykčio ir melo spalvomis dažyti Moldovos istoriją. Keisti tie jausmai, bet kai iš žmonių pradedama atiminėti tai, kas dar liko – šviesus protėvių atminimas, kai įžūliai atimama visa, kas susiję su gimtąja žeme, tada širdyje darosi neramu. Negi tai įmanoma, kad savo krašte imama abejoti moldavų tautos, jos šalies – Moldovos – laisve ir nepriklausomybe? Prieita prie to, kad moldavų vaikai ėmė gėdytis savo šaknų, savo tėvų. Neigdamos ne vieną amžių trukusią Moldovos istoriją, „demokratinės“ jėgos atsiskleidė iš esmės, parodė savo požiūrį į moldavų liaudį ir visą šalį. Jie drįso kėsintis į pačius tyriausius ir švenčiausius dalykus – ką gi, einant Herostrato keliu, jiems kai kas pavyko; laimei, dabar jau kiti laikai. Savo melą ir prasimanymus jie tegu pasilieka sau; jiems jau nepasiseks iškreipti Moldovos istorijos, nes kai tapo prieinami buvusių Moldovos kaimynų istoriniai šaltiniai, galima susidaryti tikrą vaizdą, kaip kūrėsi Moldovos valstybė tarp kitų Europos šalių. Todėl Moldovos istorija yra Europos istorija, ir moldavų vaikai turi visų pirma mokytis savo gimtosios šalies istorijos, kaip daro vaikai visoje Europoje. Visa tai nelengva išgyventi, bet tauta nėra vieniša – čia jai padeda protėvių šviesa ir atmintis, kurios neregimos glūdi moldavų širdyse. Net nesinori apie tai kalbėti, matant absurdą, sumanytą dėl kažkieno ambicijų.
Dabar svarbu kas kita – tai šviesa. Moldavų protėviai, išsaugoję šalį ateinančioms kartoms, dabar žiūri į juos iš praeities glūdumos ir iš dangaus. Didieji kunigaikščiai, Moldovos valdovai, gimtosios šalies gynėjai, paprasti žmonės – visi stovi, žiūri ir tyli.
O Viešpatie, koks šventas tylėjimas! Jis galingesnis už bet kokius išrėktus žodžius ir griaustinio dundėjimą, ir neįmanoma jo negirdėti, jau neįmanoma. Laisvė, savo ir Moldovos, buvo jų svajonė ir viltis, o tapo šios kartos realybe. Jie kovėsi ir perdavė šitą neįkainojamą dovaną savo ainiams, dovaną, kurios patys siekė daug amžių, - savo ainių ir jų vaikų laisvę.
Tai kodėl nesidžiaugia širdys? Kodėl jų nedžiugina ši ilgai laukta ir per kančias pasiekta laisvė? Kodėl kai kas nori matyti Moldovą, įklimpusią į nereikalingas rietenas, apipainiotą mitais, absurdiškais prasimanymais? Kodėl vaikai gėdijasi savo tėvų? Kodėl būti kažkuo kitu yra geriau, nei būti moldavu?
Daug tokių klausimų, bet užduoti juos reikia ne liaudžiai, o tiems, kurie tik plepa apie šalies ateitį; tiems, kurie bet kokiomis priemonėmis stengiasi sugriauti visuomenėje taiką ir žmonių santarvę; tiems, kurie bando iš Moldovos atimti laisvę ir nepriklausomybę; tiems, kurie bando pasėti abejones istorine atmintimi; tiems, kurie tylomis džiaugiasi kiekviena nesėkme; nutylėdami gerus dalykus; tiems, kurie bando supykdyti vaikus su savo tėvais.
O ką dar norima atimti iš moldavų tautos? Juk jau atėmė viską, ką tik galėjo, liko tik gimtoji žemė, tiesa ir meilė. Bet kad jų atimti neįmanoma, nes su moldavų tauta yra jie – tie, kurie žvelgia į ją su tiesa ir meile iš savo istorinių aukštumų; nes ir tauta nebe ta, kokia buvo anksčiau. Žmonės liovėsi bet kuo tikėję, ėmė dažniau klausyti savo širdies ir proto. Aišku, kad tokia tauta kai kam jau nebepatinka. Todėl jie kol kas dar leidžia sau manyti, kad „provincialus“ reikia „mokyti“ ir „šviesti“. Kol kas, nes ateityje taip nebebus, jų „mokslais“ visi jau sotūs. Iš tiesų jeigu jau visi Moldovoje taip „atsilikę“ ir tokie „provincialai“, tai kam kreipti į ją dėmesį, kelti tokį triukšmą? Kalbama, kad esą ji nieko nedomina, bet vos tik ji pabando parodyti savo savarankiškumą, tuoj kai kas ne juokais sunerimsta. „Švietėjams“ reikia įsisąmoninti, kad tauta nesidomėjo ir nesidomi jų „istoriniais“ prasimanymais ir politinėmis ambicijomis, o gyvena paprastą gyvenimą, myli savo vaikus ir tėvus, myli ir prisimena savo istoriją, savo Moldovos istoriją, - svetimos istorijos tautai nereikia, - myli savo tėvynę ir savo šalį – nuostabią Moldovą, ir kitos šalies jai nereikia. Nors dabar moldavams nelengva, bet tauta yra laisva ir nepriklausoma, ir jos ateitis priklauso tik nuo jos pačios ir nuo Dievo valios.
O jie vis stovi ir tyli. Stovi ir žiūri į mus. Ką jie nori mums pasakyti?
O jūs patys pažvelkite jiems į akis ir tada be žodžių viską suprasite. Iš amžių glūdumos ir dausų žvelgiančios tiesa ir meilė visada bus su moldavų tauta ir su jos šalimi – Moldova.

Iš rusų kalbos vertė Nomeda Martišiūtė

Aleksandras SLIVKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija