Signatarai ir signatarais
pasivadinusieji
Joks gandas neatsiranda be priežasties.
Pastaruoju metu kalbama ir rašoma, kad Kovo 11-osios Aktą dėl
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo pasirašiusiems asmenims,
save vadinantiems signatarais, būtų mokamos specialios pensijos,
kurios pabrėžtų, kad jie yra nepaprastai tautai ir valstybei nusipelnęs
politinis elitas, o ne kažkokie atsitiktiniai žmonės. Pirmojo
laipsnio valstybinės pensijos negali jų tenkinti, nes jas gauna
signatarais nebuvę žmonės.
Esame įpratę signatarais vadinti tuos dvidešimt tautos atstovų,
kurie 1918 m. vasario 16 d. pasirašė istorinį Lietuvos valstybės
atkūrimo Aktą. Tie signatarai tautos yra gerbiami todėl, kad visą
savo prasmingą gyvenimą yra dirbę lietuvybės labui, kovoję prieš
carizmo priespaudą ir yra palikę ryškų pėdsaką tautos ir valstybės
gyvenime.
Už didžiulius nuopelnus tautai būsimieji signatarai Vilniaus konferencijoje
(1917 m. rugsėjo 18-22 d.) buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą ir
gavo įgaliojimus derėtis su vokiečių okupacine valdžia dėl Nepriklausomos
Lietuvos valstybės atkūrimo. Garbė signatarams, kad, susiklosčius
palankioms aplinkybėms, jie veikė ryžtingai ir vieningai, nors
buvo skirtingų nuomonių dėl atkuriamos valstybės politinės ir
ekonominės sistemos organizavimo.
Deklaravus Nepriklausomybę, laukė nepaprastai sunkus darbas vėl
atkurti valstybę. O situacija buvo labiau nei sudėtinga. Karų
siaubingai nualintas ir apiplėštas kraštas, laisvės kovos su bolševikais,
bermontininkais ir želigovskininkais, bolševikų revoliucijos idėjų
plitimas, daugybė plėšikų ir diversantų, kvalifikuotų kadrų valstybei
valdyti stoka, tuščias iždas, gamyba apmirusi, kraštas mažai raštingas
ir t.t. Tenka tik stebėtis, kaip nepaprastai sunkiomis sąlygomis
ir per istoriškai trumpą laiką pavyko Lietuvai tvirtai atsistoti
ant kojų. Tai didelis kai kurių signatarų nuopelnas. Jų turtinga
visuomeninės ir politinės veiklos patirtis, aukšta profesinė kvalifikacija,
valstybinių problemų supratimas bei didžiulis asmeninis autoritetas
ir buvo valstybės kūrimo sėkmės garantas.
Tapo gražia tradicija Vasario 16-ąją pagerbti tautos patriarchą
dr. Joną Basanavičių ir kitus signatarus, kurie darbavosi tautos
labui net tada, kada nebuvo vilties, jog kada nors pavyks nusimesti
vergijos pančius. Jų darbą lydėjo sėkmė todėl, kad tarp jų nebuvo
caro ochrankos samdinio, juodašimčių talkininko, nebuvo tokio,
kuris padėtų carinei administracijai engti, persekioti ir tremti
į katorgą savo tautiečius.
Taigi 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dokumentą
pasirašė dvidešimt tautos patikėtinių signatarų. Už ilgametį
ir didžiulės svarbos tautos labui darbą bei parašų ant istorinės
reikšmės dokumento jie sau jokių privilegijų nei signatariškų
pensijų niekada nereikalavo. Prisiminkime tuos garbingus tautiečius:
1. Dr. Jonas Basanavičius (1851-1927), tautos Patriarchas, vienas
iškiliausių lietuvių tautos istorijoje, kurio nuopelnus tautai
žino kiekvienas lietuvis. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje.
Palaidotas Rasų kapinėse.
2. Antanas Smetona (1874-1944), ilgametis Lietuvos prezidentas.
Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisro metu Klivlende (JAV).
3. Aleksandras Stulginskis (1885-1969), antrasis Lietuvos prezidentas.
Bolševizmo tremtinys. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune.
4. Saliamonas Banaitis (1866-1933), spaudos darbuotojas, lietuviškų
laikraščių ir knygų leidėjas. Pirmojo pasaulinio karo metais iš
vokiečių administracijos išgavo leidimą lietuviškai gimnazijai
steigti, pats Kaune atidarė dvylika pradinių mokyklų. Visuomenės
veikėjas, vienas Prekybos ir pramonės banko steigėjų, Lietuvos
žemdirbių sąjungos organizatorius. Mirė 1933 m. gegužės 4 d. Kaune.
5. Mykolas Biržiška (1882-1962), profesorius, literatūros istorikas,
kultūros, spaudos, švietimo ir mokslo darbuotojas. Darbų iš lietuvių
literatūros ir kultūros istorijos, folkloristikos autorius. Mirė
1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV).
6. Kazys Bizauskas (1892-1941), teisininkas, literatas, spaudos
ir švietimo darbuotojas, visuomenės veikėjas. Vienas Lietuvos
banko steigėjų. 1919-1920 metais buvo Lietuvos delegacijos deryboms
su SSRS ir Anglija narys. Steigiamojo Seimo narys. Švietimo ministras
K.Griniaus vyriausybėje (1920 06 19 1922 02 02). Lietuvos atstovas
Vatikane (1922), JAV (1923), Latvijoje (1927), Didžiojoje Britanijoje
(1928), Olandijoje (1930). J.Černiaus vyriausybėje (1939 03 28
1939 11 21) Ministro Pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis
ministras Vilniuje. Krikščionių demokratų partijos narys, vienas
Ateitininkų organizacijos kūrėjų. 1940 metų gruodį sovietų valdžios
suimtas. 1941 m. birželio 26 d. netoli Minsko sušaudytas.
7. Pranas Dovydaitis (1886-1942), teisininkas, profesorius, filosofijos
daktaras, daugelio žurnalų redaktorius, lietuviškos enciklopedijos
viceredaktorius. Daugelio kultūros, religijos, filosofijos mokslų
darbų autorius. Krikščionių demokratų partijos narys, ateitininkų
vadas. Vadovavo trečiam Ministrų kabinetui (1919 03 12 1919
04 12). 1941 m. birželio 15 d. ištremtas. Mirė 1942 m. lapkričio
4 d. Severouralsko lageryje Nr. 35.
8. Steponas Kairys (1879-1964), vandentiekio ir kanalizacijos
inžinierius, VDU profesorius, garbės daktaras. Lietuvos socialdemokratų
partijos narys nuo 1910 metų. Lietuviškos spaudos darbuotojas,
kelių monografijų autorius, visuomenės darbuotojas, I, II ir III
Seimų narys, tiekimo ir maitinimo ministras M.Šleževičiaus vyriausybėje
(1919 04 12 1919 10 07). 1943-1945 metais VLIKo pirmininkas.
1944 metais pasitraukė į Vakarus. Mirė 1964 m. gruodžio 16 d.
Niujorke.
9. Petras Klimas (1891-1969), istorikas, diplomatas, lietuviškos
spaudos darbuotojas, keliolikos istorinių monografijų autorius.
VDU dėstė istoriją. Lietuvos atstovu dirbo daugelyje Europos valstybių.
Parašė vertingą prisiminimų knygą. SSRS vyriausybės kalintas,
ištremtas. Mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune.
10. Donatas Malinauskas (1869-?), dvarininkas, agronomas. 1899
metais kartu su bendraminčiais įkūrė 12 apaštalų draugiją lietuvių
kalbai ginti. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos
Lietuvai suteikimo. 1906 metais kartu su bendraminčiais organizavo
Lietuvių sąjungą lietuvių kalbos teisėms bažnyčiose ginti. Nepriklausomybės
metais dirbo diplomatinį darbą. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas,
mirties aplinkybės nežinomos.
11. Vladas Mironas (1880-1953), kunigas. Dirbo kapelionu įvairiose
mokyklose. Vadovavo keliems Ministrų kabinetams. Tautininkas.
1929-1938 metais buvo vyriausiasis kariuomenės kapelionas. 1940-aisiais
bolševikų kalintas, 1947 metais ištremtas. Mirė 1953 m. vasario
17 d. Vladimire.
12. Stanislovas Narutavičius (1862-1932), teisininkas. Dalyvavo
Lietuvių suvažiavime Vilniuje (1905 m. gruodžio 4 5 d.). Dalyvavo
ūkinių organizacijos ir savivaldybių organų darbe. Jo jaunesnysis
brolis buvo Lenkijos prezidentas. S.Narutavičius mirė 1932 m.
gruodžio 31 d. Kaune.
13. Alfonsas Petrulis (1873-1928), kunigas. Steigė lietuviškas
mokyklas, kovojo už lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Bendradarbiavo
lietuviškoje spaudoje. Vienas Ryto ir Blaivybės draugijų steigėjų.
Mirė 1928 m. birželio 28 d. Musninkuose.
14. Jonas Smilgevičius (1870-1942), ekonomistas, dvarininkas.
Savo Užvenčio dvarą buvo pavertęs pavyzdiniu ūkiu. Bendradarbiavo
lietuviškoje spaudoje. Visuomenininkas, įvairių akcinių bendrovių,
Lietuvos kredito banko steigėjas. Mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune.
15. Justinas Staugaitis (1866-1943), kunigas, nuo 1926 metų
Telšių vyskupas, švietimo veikėjas. 1906-aisiais Marijampolėje
įsteigė Žiburio švietimo draugiją, atidarė dvi pradines mokyklas,
senelių ir vaikų prieglaudas, mergaičių progimnaziją, įkūrė Žagrės
draugiją. Spaudos darbuotojas, kūrinių politikos, tikybos ir moralės
klausimais autorius. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose.
16. Jurgis Šaulys (1879-1948), už lietuviškos spaudos platinimą
pašalintas iš kunigų seminarijos. Ekonomiką studijavo Šveicarijoje,
filosofijos daktaras. Varpininkas, vienas Demokratų partijos steigėjų.
Dirbo diplomatinėje tarnyboje. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane
(Šveicarijoje).
17. Kazimieras Steponas Šaulys (1872-1964), kunigas, dėstė Žemaičių
kunigų seminarijoje. Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas,
vyskupijos kancleris. Profesorius, VDU dėstė teologiją ir filosofiją.
Steigiamojo Seimo narys. Krikščionių demokratų partijos narys.
1944 metais išvyko į Vakarus, apsigyveno Šveicarijoje. Mirė 1964
m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarijoje).
18. Jokūbas Šernas (1888-1926), teisininkas, 1915-1918 metais
mokytojavo lietuvių gimnazijoje Vilniuje. Visuomenininkas, žurnalistas,
redagavo Lietuvos žinias. Tautos pažangos partijos narys. Dalyvavo
protestantų Bažnyčios organizacijos veikloje. Mirė 1926 m. liepos
31 d. Kaune.
19. Jonas Vailokaitis (1886-1944), finansininkas, politinis veikėjas,
krikščionis demokratas. 1919 metais su broliu Juozu įkūrė Ūkio
banką ir buvo jo vadovas. Maisto, Metalo, Eksporto ir importo
akcinių bendrovių steigėjas. Steigiamojo Seimo narys. 1940 metais
pasitraukė į Vokietiją. Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge
(VFR).
20. Jonas Vileišis (1872-1942), teisininkas, advokatas. Dalyvavo
12 apaštalų draugijos lietuvių kalbai ginti veikloje. Lietuviškos
spaudos leidėjas, darbuotojas, rėmėjas. Daugelio kultūrinių ir
visuomeninių organizacijų valdybų narys, pirmininkas. Kauno burmistras
(1921-1923 m.), dviejų M.Šleževičiaus vyriausybių narys, vienas
Demokratų partijos kūrėjų. Mirė 1942 m. birželio 6 d. Kaune.
Šiomis dienomis pasirodė kapitalinė Gedimino Ilgūno monografija
apie Steponą Kairį. Tokių monografijų nusipelno visi signatarai.
1990 m. kovo 11 d. trečiame naujai išrinktos LSSR Aukščiausiosios
Tarybos deputatų posėdyje buvo priimtas istorinis dokumentas Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos
valstybės atstatymo. Vardiniame balsavime dalyvavo 130 deputatų,
už šį Aktą balsavo 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, susilaikė
šeši. Įdomu tai, kad tautos atstovai balsuoti dėl šio istorinio
dokumento į vieną būrį susirinko nuėję skirtingus gyvenimo kelius.
Vieni, o jų buvo absoliuti mažuma, patyrę saugumo požemių siaubą,
Vorkutos, Kolymos ir Magadano kurortus, Dievo malone išlikę
gyvi, atvyko pasidžiaugti savo didvyriškos kovos rezultatais.
Tarp tautos atstovų nemažai buvo tokių, kurie širdies gilumoje
niekada nebuvo pripažinę teisės okupantams siausti mūsų krašte,
kurie brutaliai prievartai priešinosi nebyliai ir su džiaugsmo
ašaromis sutiko tai, ką tą lemtingą dieną buvo galima pavadinti
stebuklu. Tarp tautos išrinktųjų buvo pakankamai daug tokių, kurie,
pabūgę komunizmo šmėklos teroro ir išsiilgę skanesnio kąsnio,
buvo pasirinkę aršesnio ar saikingesnio kolaboranto kelią. Šie
tą istorinį įvykį sutiko skirtingai: vieni su džiaugsmu, kad pagaliau
pavyko ištrūkti iš priešo pinklių ir atsikratyti gėdingos raudonos
maisto kortelės, kiti, nežinodami, kaip į V.Landsbergio avantiūrą
reaguos Kremlius, vienas kitam guodėsi: Balsavau, nes nebuvo
kur dėtis.
Nepriklausomybės atkūrimo Aktą, kaip ir kitus Aukščiausiosios
Tarybos priimamus dokumentus, pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Tarybos sekretorius
Liudvikas Sabutis. Jų pasirašytas dokumentas turi juridinę galią
ir todėl tik jį pasirašiusieji asmenys laikytini signatarais.
Visuotinės euforijos aplinkoje Virgilijus Čepaitis pasiūlė kitame
šio Akto egzemplioriuje pasirašyti visiems deputatams, balsavusiems
už. Pasirašyta buvo netvarkingai, neįskaitomai, taip, kad šis
pasirašymas nesuteikė dokumentui oficialaus solidumo ir nepadidino
jo juridinių galių. Pasirašymas tebuvo tik visuotinio džiaugsmo
išraiška, kuri nesuteikia jį pasirašiusiems asmenims signatarų
vardo.
Tačiau jei Nepriklausomybės atkūrimo Aktą pasirašę deputatai laiko
save signatarais, tai nesuteikia jiems juridinių teisių reikalauti
sau privilegijų, juo labiau išskirtinių pensijų. Pasirašydami
minėtąjį Aktą jie įvykdė savo įsipareigojimus rinkėjams (kad bus
atkuriama nepriklausoma Lietuva buvo vieša paslaptis, žinoma netgi
Kremliui), kurie juos 1990 m. vasario 24 d., kovo 4, 7, 8 ir 10
dienomis išrinko atstovais į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Todėl
vadinamiesiems signatarams reikėtų pasitenkinti savo rinkėjų,
o ir visos tautos padėka už tai, kad jie sąžiningai įvykdė savo
įsipareigojimus.
Tenka apgailestauti, kad istorinį Nepriklausomybės Aktą pasirašė
tik saujelė asmenų, turėjusių moralinę teisę atlikti šį šventą
veiksmą. Deja, anuo metu, o dažnai ir dabar istorijos vyksmą dažnai
lemia jėgos, kurių iniciatyva Lietuva niekada nebūtų tapusi laisva.
Tos jėgos pasistengė, kad tautos atstovais būtų išrinkta daug
asmenų, kuriems iki Atgimimo pradžios mintis apie Lietuvos laisvę
kėlė siaubą. Laimei, audringas Atgimimo vėjas pačiu laiku daug
kam bent laikinai buvo pravėdinęs smegenis.
Baigdamas kviečiu gerbiamus skaitytojus pamąstyti, kuo ir kodėl
taip labai skyrėsi signatarai ir jais pasivadinusieji, bei pagalvoti,
ar anų laikų signatarams galėjo ateiti į galvą tokia nuodėminga
mintis, reikalauti sau išskirtinių pensijų.
Politiniais motyvais sudarkyto žmogaus gyvenimo jokiais pinigais
įvertinti neįmanoma. Tiems, kurie, išgyvenę raudonąjį terorą,
išliko gyvi ir turėjo moralinę teisę pasirašyti istorinį Aktą,
signataro pensija nereikalinga. Jiems iš buvusio LKP turto,
sukaupto savo tautiečių apiplėšimo sąskaita ir niekur nedingusio,
turi būti išmokėtos vienkartinės kompensacijos, dydžiu tolygios
padarytai neatitaisomai skriaudai. Tokias kompensacijas gauti
turi teisę ne tik tie, kuriems teko garbė pasirašyti Nepriklausomybės
atkūrimo Aktą, bet ir tie, kurie turėjo moralinę teisę padėti
savo parašą tame dokumente, tačiau aplinkybės neleido jiems to
padaryti. Deja, teiginys justitia est fundamentum regnorum mūsų
dienomis negalioja.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"