Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Darbas vienija kartas

Leonas Žuklys su žmona Marija prie paminklo Juozui Naujaliui Raudondvaryje 1994 m.
Kristaus skulptūra Antazavės bažnyčioje
(dažytas medis, 1943)
„Motinystė“ (Vilnius, 2000)
„Šeima“ (Vilnius, 1982)

Skulptorius, Dailės instituto (dabar Dailės akademija) profesorius, buvęs Piešimo katedros vedėjas Leonas Žuklys kovo viduryje švęs aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Jis sukūrė daug skulptūrinių žymių žmonių portretų: Vinco Mykolaičio-Putino, Augusto Pronckaus, Kazio Ambrozaičio, Mykolo Marcinkevičiaus, Vinco Krėvės, taip pat portretinių bareljefų: Antano Strazdo, Justino Vienožinskio, Igno Domeikos, Antano Gudaičio, Zigmo Zinkevičiaus, figūrinių kamerinių skulptūrų: „Giedrios viltys“, „Duona“, „Taika“, „Taikioje žemėje“, „Žuvusiųjų prisiminimas“, paminklinių biustų: Adomo Hrebnickio Rojuje (Ignalinos r.), Zigmo Žemaičio (antkapis Vilniuje), Juozo Tatorio (antkapis Kaune). Prof. L.Žuklio dekoratyvinė skulptūra „Šeima“ (arch. G.Baravykas) puošia Vilniaus santuokų rūmų skverelį, „Motinystė“ (kartu su sūnumi Gediminu, arch. L.Markejevaitė) pastatyta Vilniaus Antakalnio klinikinės ligoninės kieme, susimąstęs Juozas Naujalis (arch. G.Baravykas) stovi buvusios gimtosios sodybos vietoje Raudondvaryje. Prof. L.Žukliui buvo patikėta sukurti popiežiui Jonui Pauliui II skirtą memorialinę lentą prie Aušros Vartų jo apsilankymo šioje šventovėje proga. Palaimintojo Jurgio Matulaičio bareljefas puošia Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrą; Kristaus galvos goreljefas yra Kauno arkivyskupijos kurijoje. Tai tik maža dalis šio skulptoriaus darbų. Su prof. L.Žukliu kalbėjomės jo dirbtuvėje Vilniuje.

Gerbiamas profesoriau, jūsų tėvų šeima užaugino du žymius skulptorius – jus ir jūsų brolį Vladą, gyvenantį Kaune, taip pat talentingą ir produktyvų skulptorių. Prašytume papasakoti apie savo tėvus ir tėviškę.
Mano tėvas Pranas buvo išvykęs į Petrogradą (dabar Sankt Peterburgas) užsidirbti pinigų. Ten sutiko Veroniką Tuskaitę, kilusią iš Salų parapijos, į Peterburgą atbėgusią nuo Pirmojo pasaulinio karo baisumų. Ten tėvai susituokė, susilaukė Vlado ir Alberto. 1921 metais šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno tėvo tėviškėje Degučių (II) kaime, Obelių valsčiuje. Čia gimė dar trys sūnūs. Žemės tebuvo dvylika hektarų. Abu tėvai buvo labai darbštūs. Prisimenu, dažnai žiemos naktį atsibusdavau, pramerkdavau akis ir matydavau: mama verpia, tėvelis meistrauja. Jų darbo sukeltas bruzdesys netrukdydavo, vėl greitai užmigdavau.
Žukliai turėjo polinkį į meną. Dar ir dabar tebesaugau ilgais žiemos vakarais tėvo išdrožtas skulptūrėles. Mano krikštatėvis dėdė Balys, išvažiavęs į Ameriką, tapo žymiu medžio drožėju, gamindavo baldus, išpuoštus medžio drožiniais. Mudu su Vladu į meno pasaulį išvedė mūsų brolis Albertas. Kartą pas mus apsilankė Žirnajų pradžios mokyklos mokytoja su vyru J.Pauriu. Jiems labai patiko Alberto iš medžio išdrožtos skulptūrėlės, todėl pasiūlė bent vieną jų nusiųsti Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir paprašyti stipendijos dailės studijoms. Albertas 1937 metais išsiuntė Petro Rimšos „Vargo mokyklos“ kopiją ir prezidento portretinį bareljefą. Stipendija buvo paskirta, siūloma mokytis Dailiųjų amatų mokykloje Kaune. Su dideliu džiaugsmu pasiūlymas buvo priimtas. Vėliau Albertas įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. 1942 metais, Alberto pamokytas piešti, ten pradėjau mokytis ir aš, po metų – brolis Vladas. Gaila, kad Albertas, šio instituto diplomantas, mirė nuo plaučių uždegimo 1945 metais. Po dviejų mėnesių būtų gynęs diplominį darbą. Išlikę jo darbai liudija buvus neeilinį talentą.
Mano pasaulėžiūra ir dvasinės nuostatos formavosi prieškarinės Lietuvos kaime, kuriame nei namų, nei tvartų durų niekas nerakindavo, nebuvo girdėti apie vyro ir žmonos skyrybas, buvo vertinamas sąžiningas darbas, sekmadieniais žmonės ėjo į bažnyčią.
Visi broliai labai norėjome mokytis. Nors pokario sąlygos buvo sunkios, bet kiekvienas siekėme savo tikslų. Lionginas tapo biologijos mokslų daktaru, Julius – medicinos mokslų daktaru.
Mano vaikystė – graži ir laiminga, nes visi šeimoje vieni su kitais sutarė, vieni kitus mylėjo. Gimtasis kaimas – nuostabus gamtos kampelis. Anksti rytą, išvaręs ganyti karves, kylant rūkui, nuo kalno matydavau tarsi veidrodžius blizgant keturis ežerus: Degučių, Miškinių, Žirnajų ir Salynių. Dabar tokio vaizdo nebepamatysi – užaugę medžiai jį paslėpė.
Ką galėtumėte pasakyti apie pokario metų dėstytojus?
Tik gerą žodį. 1944 metų rudenį, grįžus frontui, prasidėjo mobilizacija į raudonąją armiją. Studentai tik nuo ketvirto kurso buvo atleidžiami nuo mobilizacijos. Tuomet tebuvau antrojo kurso studentas. Instituto rektorius prof. Liudvikas Strolis ir jo pavaduotojas inspektorius Jonas Vaitys mane apiformino kaip aukštesnio kurso studentą. Taip išsigelbėjau nuo fronto, taip buvo išgelbėta daug studentų, žinoma, labai rizikuojant. Beje, jie trečią kursą pavadino ketvirtu „b“. Tokiu būdu visas trečias kursas galėjo mokytis toliau. Laimei, šito niekas nepastebėjo mobilizacijos įstaigose.
Man dėstė tuomet jaunas Vytautas Kašuba, reikalavęs formos aiškumo, Viktoras Palys, skatinęs studentus ieškoti tipiškų ir apibendrintų formų, Juozas Mikėnas, tvirtinęs monumentalumo pojūtį ir monumentaliosios skulptūros santykio su lietuvių liaudies menu pajautą. Su J.Mikėnu ir vėliau išliko geri, bičiuliški santykiai. Vertinau jį ne tik kaip talentingą pedagogą ir kūrėją, bet ir kaip asmenybę, visada besilaikančią duoto žodžio. Jis pasidomėdavo mano darbais, atėjęs į studiją nuoširdžiai patardavo. V.Kašuba pasitraukė iš Lietuvos, V.Palys apsigyveno Kaune.
Sovietmečiu užėmėte gana aukštas pareigas: nuo pat įsikūrimo dėstėte Dailė institute, buvote Piešimo katedros vedėjas, nuo 1973 metų esate nusipelnęs meno veikėjas, 1981 metais jums suteiktas profesoriaus vardas. Niekada nebuvote komunistų partijos nariu, tarsi sugriovėte paplitusį mitą, jog stojimas į šią partiją atveria platesnius vartus karjerai.
Tai, ką pasiekiau, pasiekiau sąžiningu darbu. Ne kartą buvau kalbinamas stoti į komunistų partiją, tačiau vis atsikalbinėdavau pajuokaudamas.
Jūsų žmona Marija Straigytė-Žuklienė yra tekstilininkė, išaudusi ne vieną menišką gobeleną. Ar sekasi šeimoje sutarti dviem menininkams?
Marija – mano studentė. Pokario jaunimas amžiumi nedaug kuo skyrėsi nuo dėstytojų. Mudu gerai sutariame. Kad esame abu menininkai, kaip jūs sakote, netrukdo, bet padeda. Marija man yra davusi daug vertingų patarimų, tarsi iš šalies vertindama mano darbus.
Užauginote tris puikius vaikus. Ar bandėte juos lenkti prie meninių profesijų?
Nuo pat mažų dienų jie visi trys labai gražiai piešė, buvo muzikalūs. Profesijas rinkosi tokias, kokių patys norėjo. Sūnus Gediminas – skulptorius, Dailės akademijos docentas, Gražina – Muzikos akademijos docentė, Rūta – akių gydytoja. Visus sieja nepaprastas darbštumas, aukštąsias mokyklas jie baigė su pagyrimais.
Keletą darbų atlikote kartu su sūnumi Gediminu. Kaip vyksta šis bendras darbas? Kaip pasiseka suderinti nuomones?
Kartu su Gediminu kūrėme „Taiką“ (arch. prof. E.Budreika), kuri stovi Tauragėje, Rokiškio miestui – „Arką“ (arch. prof. N.Bučiūtė ir L.Markejevaitė) jubiliejaus proga – iš 21 pristatyto darbo buvo pasirinktas mudviejų. Modelius darome atskirai, paskui deriname. Gediminas – taikaus charakterio žmogus, visada randame bendrą sprendimą. Daugiausia ieškojome, kurdami vieną paskutiniųjų darbų „Motinystė“, kuri 2000 metais pastatyta Vilniaus Antakalnio klinikų kieme. Pavaizduota kūdikio besilaukianti moteris. Ji laukia vaikelio, jį saugo ir gina. Daug vertingų patarimų davė mano žmona. Pasirinkome naują gyvybę saugančios motinos įvaizdį.
Esate pripažintas gausios portretinių bareljefų, goreljefų galerijos autorius. Jums pozavo daugybė žymių meno, mokslo pasaulio atstovų. Kokie įsimintiniausi susitikimai su jais?
Mano tolimas giminaitis poetas Paulius Širvys patarė padaryti poeto V.Mykolaičio-Putino skulptūrinį portretą. Beje, šį didį kūrėją šiandien verta prisiminti ir todėl, kad šiemet sukako šimtas dešimt metų nuo jo gimimo (gimė 1893 m. sausio 6 d.). Mano pasiūlymą poetas priėmė be susižavėjimo, ėmė atsikalbinėti, jog esą už jį svarbesnių žmonių. Parengtus porą eskizų ir jam parodžius, pagaliau sutiko. Man dirbti buvo nelengva. Pozuodamas V.Mykolaitis-Putinas susikaupdavo, kažką intensyviai mąstydavo, veidas būdavo įtemptas ir rimtas, netgi rūstus. Po valandėlės veido išraiška pasikeisdavo, įtampą pakeisdavo atsipalaidavimas ir šypsena. Greitai tarp mudviejų atsirado supratimas ir pasitikėjimas.
Nulipdęs biustą, nebuvau visiškai patenkintas, paklausiau, ar sutiktų papozuoti, jeigu lipdyčiau naują variantą. Mielai sutiko. Tą naują variantą nulipdžiau, poetui pozuojant du kartus. Menotyrininkai sako, kad tai geriausias V.Mykolaičio-Putino portretas. Du šio varianto egzempliorius poetas įsigijo sau. Ne sykį abu su žmona buvome kviečiami į V.Mykolaičio-Putino gimtadienį, kurį jis švęsdavo per Tris Karalius, tai yra sausio šeštąją. Ateidavo dar pora šeimų. V.Mykolaičio-Putino žmona vis ragindavo mus valgyti.
Jūsų darbų priskaičiuojama iki pusantro šimto. Kaip pajėgėte šitiek padaryti, net keturiasdešimt penkerius metus dirbdamas intensyvų pedagoginį darbą?
1993 metais pasiprašiau išleidžiamas į pensiją. Buvau Senato narys, turėjau neliečiamybę, niekas į pensiją nevarė. Apsisprendžiau todėl, kad norėjau laisvai padirbėti. Dabar dienos prabėga dirbtuvėje. Ateina sekmadienis, nueinu į bažnyčią ir pradedu laukti pirmadienio. Sekmadieniais nedirbau ir nedirbu, nebent išimtiniais atvejais, kai „spausdavo“ terminai.
Jūsų dirbtuvėje ant sienos kabo JAV gyvenančio akių gydytojo R.Sidrio ir jo jau mirusios žmonos Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės bareljefiniai portretai. Šie žmonės, gyvendami svetur, užaugino gausią lietuvišką, katalikišką šeimą. Sidrių šeimos įsteigto G.Šalčiūtės fondo lėšomis dabar remiamos Pietryčių Lietuvos mokyklos. Kas sieja jus su šia šeima?
Gydytoją R.Sidrį pažįstu senokai. Tai Lietuvai, jos kultūrai atsidavusio, pasiturinčio žmogaus pavyzdys. Jo dėka Vilniaus Antakalnio klinikų kiemas pasipuošė skulptūra „Motinystė“. Jis finansuoja vyskupo Motiejaus Valančiaus skulptūrą, „atsistosiančią“ Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios šventoriuje, veidu į Lukiškių aikštę.
Nuo 1950 metų dalyvaujate parodose. Kada galima tikėtis pamatyti naujausią jūsų darbų parodą?
Pora mano darbų ir dabar yra parodoje. Juos padovanojau muziejui. Mano darbų parodą numatoma atidaryti vasarą Rokiškio muziejuje. Tai bus jubiliejinė paroda, kurios eksponatus numatau padovanoti Rokiškiui.
Sukūrėte daugybę įvairiausių darbų. Ar turite širdžiai artimą temą?
Taip, turiu, tai sakralinė tema. Vienas seniausių šios temos darbų yra Kristaus skulptūra Antazavės (Zarasų r.) bažnyčioje. Skulptūra išdrožta iš liepos medžio 1943 metais.
Prašytume papasakoti apie ateities planus.
Pirmiausia reikia užbaigti vyskupo M.Valančiaus skulptūrą. Šiam darbui dabar skiriu visą laiką ir jėgas. Štai matote keturias skulptūrėles, keturis variantus būsimos šv. Kazimiero skulptūros. Vienas tų variantų numatomas pastatyti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios šoniniame altoriuje. Tame pat altoriuje bus pastatyta ir palaimintojo J.Matulaičio skulptūra. Jau yra padaryti du variantai.
Dėkojame už pokalbį, linkime geros sveikatos ir Dievo palaimos ateities sumanymams įvykdyti.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija