Mokymo procesas be tautinio
ugdymo
Lyginant prieškarinės Lietuvos
švietimo dokumentais, dabar svarstomasis turi vieną esminį trūkumą:
jame nebėra lietuvio, kaip savo krašto patrioto, ugdymo pabrėžimo.
Su žiburiu reikia ieškoti tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė, patriotizmas
ir pan., kurios anuomet būdavo pabrėžiamos. Visa tai dabar tik
paminima, bet neišryškinama. Mokymo procesas nebekreipiamas tautinio
ugdymo linkme.
Ar dabar tai jau nebeaktualu? Labai aktualu! Gerai pamenu, nes
pats išgyvenau, kaip 1940 metais bolševikai, okupavę Lietuvą,
pirmiausia sugriovė tautinį moksleivių auklėjimą. Nuo to pradėjo
bolševikinę švietimo pertvarką. Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
reikėjo pradėti nuo to, ką bolševikai buvo sugriovę: atkurti tautinį
auklėjimą. Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsižvelgta į prieškario
Lietuvos patirtį.
Iš pradžių, dar 1988 metais, buvo iškelta tautinės mokyklos koncepcija.
Paskui nuo jos nutolta. Dabar svarstomose Švietimo gairėse ji
nebeatgaivinama. Gairių tikslas nužymėti švietimo politikos
prioritetus, tikslus ir uždavinius. Tarp prioritetų tautinio ugdymo
nematyti. Dėl to nenuostabu, kad švietimo darbuotojus ir ypač
mokinius galima išgirsti sakant: Kam mums reikalinga ta nepriklausomybė?
Tautinis auklėjimas pakeičiamas pilietiniu auklėjimu. Bet tai
ne tas pats. Tauta įgimtas fenomenas, o pilietybė dirbtinis
dalykas, susijęs su valstybe, kuri irgi yra dirbtinis fenomenas.
Lietuvos pilietis gali būti ir nelietuvis, net antilietuviško
nusiteikimo žmogus, sakysim, koks nors Burokevičius ar liūdno
atminimo Valerka Ivanovas. Pastarasis, atlikęs bausmę, dirbo mokykloje,
net dėstė istoriją didesnio kuriozo ir būti negali! Kadangi
pagrindiniuose švietimo dokumentuose tautinis auklėjimas nedeklaruojamas,
tai jis paliekamas savieigai, taigi elgiamasi kaip sovietmečiu.
Netgi apibūdinant sovietmečio švietimą, dabar stengiamasi nutylėti
tautinio auklėjimo sugriovimo faktą. Antai reprezentaciniame leidinyje
Švietimas ir mokslas Lietuvoje (2002), skyriuje apie švietimą
okupacijos metais, nė žodžiu nepaminimas tautinio auklėjimo sugriovimas.
Vietoje tautiškumo dabar iškeliamas kosmopolitizmas. Žvalgomasi
į Ameriką. Bet užmirštama, kad JAV tai emigrantų šalis, tautų
mišinys. Šiuo atžvilgiu mums jos pavyzdys visai netinka.
Švietimo sistemoje kalbos apie lietuvybę apšaukiamos politikavimu,
o mokyklose politikuoti uždrausta, mokykla depolitizuota. Tokio
auklėjimo rezultatas: 55 proc. jaunosios kartos neigiamai vertina
lietuvybę! Tai Broniaus Kuzmicko ir Lilijanos Astros tyrimo duomenys,
paskelbti knygoje Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė.
Kosmopolitiška švietimo koncepcija traukia atgal ministro Algirdo
Monkevičiaus gerai vykdomą švietimo reformą. Tai viena iš svarbių
jos buksavimo priežasčių.
Dabartiniuose švietimo politikos dokumentuose daugiau kalbama
apie tautinių mažumų tapatybės išlaikymą, negu apie lietuvių lietuvybės
ugdymą. Rezultatai akivaizdūs. Prieš porą metų pavažinėjau po
mokyklas, norėjau pažiūrėti, kaip minima Vasario 16-oji. Įspūdis
pribloškiantis. Jūs nepatikėsite: tikrai nuoširdžiai minėjo tik
labiausiai nutautusių Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklos!
Ten atėjo mokiniai su tėvais (kurių dauguma lietuviškai nesupranta),
dainavo tautines lietuvių dainas, šoko lietuviškus šokius. Lietuviški
vaikų darželiai minėjo kartu su lenkiškais: lietuviukai ir lenkiukai,
susikibę rankomis, traukė Ąžuolai žaliuos
. Nieko panašaus nemačiau
kitur viskas dirbtina, valdiška.
Neretai girdime pasiaiškinant: einame į Europą, o ten tautiškumo
nereikės! Esą tai senamadiškas reliktas. Anaiptol! Europos Sąjungos
nuostatuose tautiškumas kaip tik pabrėžiamas, net Mastricho sutartyje.
Mes Europai esame įdomūs būtent savo tautiškumu, labai sena tautine
kultūra. Mūsų kosmopolitizmu jie visai nesidomi.
Dar vienas dalykas. Dabar svarstomos Gairės buvo sunkiai gaunamos,
lyg įslaptintos. Ir aš gavau, kaip sakoma, per blatą.
Suvažiavimo dalyviams įteikė tik Gairių santrumpas (prieš pat
posėdį, perskaityti nebespėjo), anksčiau, matyt, svarstytojai
jų nė nematė. Taigi svarstoma sovietiškai, neskaičius svarstomo
dokumento!
Prof. Zigmas ZINKEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"