XXI amžius

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
5. Skrantono mirusiųjų mieste

Skrantono lietuvių kapinės

Aplankėme Skrantono Šv.Juozapo parapijos kapines - galima sakyti, antrą, gražiai tvarkomą lietuvių (tik mirusių) miestą. Kapines parapijai padeda prižiūrėti vasaromis iš Kauno atvykstantis Arūnas Vaitkevičius, kuris šiemet atsikvietė ir sūnų gimnazistą Marių. Beje, jie - vieninteliai nauji lietuviai visame Skrantone, tik pernai buvo viena studentė pagal įdarbinimo programą. Čionai nauji imigrantai nevažiuoja, nes nėra darbo. Ir Skrantonas, ir aplinkiniai miesteliai tylūs, liūdni - gatvėse matyti daugiausia pagyvenę žmonės, nemažai užkaltų namų langų. Mat, anglies kasykloms užsidarius, užsidarė ir keletas didesnių įmonių, ir čia neliko darbų. Jaunimas išvažiuoja į didesnius miestus ar regionus. Mažų miestelių problema egzistuoja ne tik Lietuvoje.
„Šv.Kazimiero parapijos lietuvių kapinynas“ - toks užrašas ant bendro kryžiaus. Dairomės po šį mirusiųjų miestą: Mikolas Rutkauskas (1926 m.), sūnus Vincentas (1907-1934); William Bielickas (1859-1934), keliolika Palučių kapų: Juozapas, Kazimierus, Tamošius, Kadziauskai (matyt, žemaičiai), Bardzilauskas - tėvas Motiejus (1937 m.), motina Agota (m.1938), dėdė Konstantas Masalskis (1921); Gulbinai - t.Konstantas (1928), mot.Viktorija (m.1928), sūnus miręs 1918 m.; Godatis, Noreika, Lazauskas; paminklas per avariją kasykloje žuvusiems angliakasiams, jame keliolika pavardžių. Didžiausią amžiaus nelaimę skrantoniškiai prisimena įvykus Willkes Barre kasykloje, kai upė pralaužė tunelio sieną. Paskendo visa darbininkų pamaina.
Arūnas padėjo mums surinkti medžiagą apie kapines: ant paminklų seniausios laidojimo datos - nuo 1902 metų. Iki 1996 metų čia palaidota apie 5000 lietuvių. Dalis kapinių ploto nebenaudojama. Ne visi lietuviai palaidoti šiose kapinėse, be to, tie, kurie neturėjo už ką nusipirkti vietos miestelio parapijos kapinėse, reikia manyti, buvo palaidoti nežinomuose kapuose. O pagal išlikusius pasakojimus apie sunkų angliakasių gyvenimą galima numanyti, kad jų būta ne taip jau mažai.
Regina Petrauskienė, JAV LB šios apylinkės vadovė, pakvietė vakarienės Arūną su sūnumi, kad turėtume progos su jais pasikalbėti. Jie papasakojo vienos senųjų lietuvių šeimos istoriją. Dvi vienišos senutės Stanulytės - jų šeimininkės. Jos apsidžiaugė, kad po 50 metų gali lietuviškai pasišnekėti. Atrodo, kad senieji lietuviai tarpusavyje nemėgsta lietuviškai bendrauti. Kad senųjų lietuvių šeimose tėvai nebemokė vaikų lietuviškai, turėjome progos išgirsti ne vieną kartą. Neraštingi lietuvaičiai, patys kentę nepavydėtiną svetimšalių dalią, kuo greičiau savo vaikus norėjo padaryti amerikiečiais. Dauguma kalbintų senųjų lietuvių palikuonių lietuviškai išmoko iš senelių arba patys, suvokę esantys lietuviai.
Arūno šeimininkių gyvenimo istorija - viena iš daugelio. Tėvelis apie 1905 metus atvažiavo nuo Lazdijų. Tik išlipusį Amerikoje iš laivo pasitiko pirklys, kuris siūlė darbą. Atvažiavo į Skrantoną ir čia, išgyvenęs neilgą amžių, mirė. Dirbo anglies kasyklose. Kaip moterys prisimena, tėvelis dažnai grįždavo linksmas, sakė, kad „dustą“ (anglies dulkes) reikia nuplauti. Kaip visi čia, mirė jaunas, nuo plaučių ligos. Motina (atvykusi į Ameriką penkolikos metų su tėvais) liko su devyniais vaikais. Kol tėvas buvo gyvas, šeimoje kalbėta lietuviškai, todėl jos, vyresniosios dukros, dar išmoko. Mažieji jau nebemokėjo, nes po tėvo mirties motina su vaikais ėmė kalbėti angliškai. Motina nuėjo pas miesto valdžią žadėtos pašalpos. Ten jai pasakė: gausi pinigų, bet turi užstatyti namą. Moters, matyt, būta gudrios, ji nelindo gyva į kilpą. Grįžo iš miesto tuščiomis, bet užtat vaikams išsaugojo namą. Ir tėvas, matyt, buvo protingas darbininkas, jeigu per savo trumpą amžių - gal nė 40 metų neturėjo, sugebėjo įsigyti nuosavybę. Šeima išliko tik todėl, kad lietuviai, daugiausia atvykę iš kaimų, turėjo daržus ir augino gyvulėlius. Nors šeimoje buvo nuostata, kad tekėti reikia už lietuvio ir vesti lietuvaitę, bet tik vienas vaikas sukūrė lietuvišką šeimą.
Lackawanna Coal Mina antracito muziejuje, įrengtame po žeme, buvusioje anglies šachtoje, matėme ir žiauriąją, ir gražiąją angliakasių gyvenimo pusę. Vienoje nuotraukoje užfiksuotas momentas, kai kasyklų darbininkai iš mašinos iškelia žuvusįjį. Negyvėlius padėdavo prie jo namo durų, o šeimai liepdavo išsikraustyti, nes namas paprastai priklausydavo kasyklos savininkui. Po tėvo mirties, kad šeima nemirtų iš bado, vyriausias sūnus turėjo užimti tėvo vietą kasykloje. Dažnai tai būdavo paauglys. Muziejuje matėme angliakasių streiko nuotrauką - minia paauglių jaunuolių, užtvindžiusių didžiulę aikštę. Iš jos galima spręsti, kas ten dirbo.
Muziejuje kabo ir dr.Jono Šliūpo portretas, po kuriuo parašyta, kad tai žmogus, kuris savo tėvynei Lietuvai norėjo laisvės ir buvo vienas tų, kurie pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Ant sienos yra stendas, pavadintas lietuviškai „Labas, sveikas“; stovi lietuviška koplytėlė, 1985 metais sumeistrauta Jozepho Ambrozaitis.
Skrantone veikė ir plieno lydimo fabrikai, miestas buvo garsus savo mezginiais. Paskutinis tekstilės cechas užsidarė dar visai neseniai. Muziejuje stovi įvairūs anglies kasyklų įrenginiai - vagonėliai anglims vežti, tikriausiai viena pirmųjų elektros stočių, įrankiai, skurdūs drabužiai, kuriais apsirengę angliakasiai eidavo į darbą, mezgimo, audimo, siuvimo mašinos, šeimyninės fotografijos, griūties metu žuvusio lietuvaičio „Stanley Poteanas“ dienoraštis ir kt. Daugelio Europos tautų vaikai savo kūnu ir savo gyvenimu patręšė šią žemę. Prie įėjimo į muziejų stovi gruzinės moters savo vyrui angliakasiui pastatytas labai išraiškingas paminklas.
Puikus vaizdas atsiveria nuo Antracito (tai aukščiausios kokybės anglis) muziejaus kalvos. Niekur čia nepamatysi tolimo horizonto - prieš akis, važiuojant per visą Pensilvaniją, - vien kalnai, kalnai, kalnai, apaugę mišku. Peizažas panašus į Sibiro, ten šie kalnai vadinami „sopkomis“. Miesteliai įsikūrę slėniuose, keliai vingiuoja tarpukalnėmis. Ir kai nuo aukštesnio kalno pasižiūri, apačioje vienas miestelis pasibaigia, prasideda kitas. Ir visuose juose gyventa lietuvių. Skrantonas ir kiti gretimi miesteliai, sako, stovi ant milžiniškų tuštumų, iš kurių iškasta anglis. (Angliakasiai nusileisdavo į 300 metrų gylį.) Tuneliai nuo Skrantono tęsiasi ištisas 45 mylias. Pasitaiko, kad kai kuriose vietose žemė įgriūva kartu su namais, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą Ameriką ištikusios ekonominės krizės metu žmonės, neturėdami iš ko gyventi, ateidavo anglies vogčia pasikirsti nuo stulpų, kurie buvo palikti laikyti žemės skliautą.
Mūsų palydovai juokavo, kad lietuviai ir lenkai čia pešėsi anksčiau (dėl tikėjimo ir įtakos), tebesipeša ir dabar. Šiandien - dėl Kosciuškos paminklo, stovinčio miesto centre. Ir vieni, ir kiti savinasi šį Lietuvos bei Lenkijos ir Amerikos laisvės didvyrį.
Regina Petrauskienė nuvežė mus į Nukryžiuotojo Jėzaus lietuvių seselių išlaikomą Švč. Marijos vilą, kur veikia senelių prieglauda. Ses.Sebastian, CJC, (Veronika Kuklevičiūtė) papasakojo apie vienuoliją. Pasiteiravome ir apie ją pačią. Vienuole ji svajojo tapti nuo vaikystės, nes norėjo būti tokia, kaip jos vyresnioji sesutė. Į vienuolyną išėjo 16 metų. Čia baigė gimnaziją, kolegiją ir 37 metus dirbo mokytoja, devynerius iš jų - lietuviškoje mokykloje. Reikia priminti, kad anksčiau, norint steigti lietuvišką parapiją, reikėjo išpildyti svarbiausią sąlygą - prie jos turėjo veikti mokykla. Todėl kiekviena bažnyčia yra susijusi ir su lietuviška mokykla, kurioms aptarnauti reikėjo mokytojų. O senųjų lietuvių gyvenamuoju laikotarpiu mokyklas visada globojo ir vedė vienuolės.
Nukryžiuotojo Jėzaus seserys šiandien remia JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkės Birutės Jasaitienės (Čikagoje) Lietuvos našlaičių ir invalidų vaikų globos projektus, palaiko su ja ryšius. Koridoriuje mus užkalbino dar viena seselė - Marija Jokūba, CJC. Iš viso šioje vienuolijoje gyvena 46 vienuolės, dauguma - trečiosios kartos lietuvaitės. Atkreipėme dėmesį, kad visi šio pensionato koridoriai išpuošti ses. Justinos (jau mirusios) aliejumi tapytais paveikslais. Pensionatas įsikūręs gražioje vietovėje - Elmhursto miestelyje. Mūsų ekspedicijos „Lietuvių pėdsakais Amerikoje“ vadovė M.Remienė, turėjusi daug reikalų su vienuolynais, sako, kad visi vienuolynai yra įsikūrę gražiose vietose ir visada jų aplinka yra gražiai tvarkoma.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ