Keliavęs kartu su Lietuva
Kone kiekviena diena pasauliui
ir mūsų tėvynei pažeria naujų problemų. Jų svarba užgožia daug
ką: sovietmetį, Atgimimą, ryžtą ištrūkti į laisvę, kurti demokratinę
valstybę ir žmones, kurie tuomet buvo su mumis ir tarp mūsų. Lietuvos
ambasadorių Amerikoje Stasį Lozoraitį iš arti pamatėme 1993 metais,
kai jis iškėlė savo kandidatūrą tapti Lietuvos prezidentu. Žmonės
taikliai pastebėjo: Vilties prezidentas. Tačiau nuo to laiko
praėjo devyneri metai. Ir tai, ką tuomet apie jį žinojome, suspėjome
nepelnytai pamiršti. Prisiminti padės prof. Vytauto Landsbergio
Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų arba Pusbrolis
Motiejus, pristatyta visuomenei Rašytojų sąjungos klube. Kažkas
tuomet pasakė: Jei žmonės perskaitytų S.Lozoraičio tekstus, jie
pasidarytų kitokie. Mes perskaitėme, su bendraminčiais dalijomės
įspūdžiais ir nusprendėme, jog Vilties prezidento priesakai
gali mums padėti sunkią valandą, prilaikyti svirstančiuosius,
įkvėpti optimizmo. Ši solidi knyga išleista tik penkių šimtų egzempliorių
tiražu, taigi ne kiekvienam prieinama. Te mūsų įžvalgas perskaito
XXI amžiaus skaitytojai.
Biografijos bruožai
Diplomato Stasio Lozoraičio ir
visuomenės veikėjos Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės šeimoje
1924 metais Berlyne gimė pirmasis sūnus, gavęs tėvo vardą. 1940
metais užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys S.Lozoraičiui
(tėvui) suteikė įgaliojimą vadovauti visai Lietuvos diplomatijai
užsienyje. Tas pareigas jis ėjo iki mirties - 1983 metų.
Sūnus Stasys, būdamas tik devyniolikos, pradėjo dirbti Lietuvos
pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. 1983 metais paskiriamas Lietuvos
pasiuntinybės Vašingtone patarėju, kartu atstovauti tėvynei prie
Šventojo Sosto. 1987 metais jis perėmė Vašingtone reikalų patikėtinio
ir Lietuvos pasiuntinio pareigas, kartu atstovaudamas Lietuvai
Vatikane. 1990 m. kovo 11-ąją jis gavo atstatytos Lietuvos Respublikos
ypatingojo pasiuntinio ir atstovo įgaliojimus ir tvirtai apsisprendė
išlaikyti tai, kas jau įvyko: Jei Maskvos puolamieji veiksmai
neleis mūsų demokratiškai išrinktoms institucijoms darbuotis,
mano pareiga bus visiškai pasinaudoti Lietuvos Aukščiausiosios
Tarybos rezoliucija, kad mūsų šalies interesai būtų apginti kuo
geriausiu galimu būdu.
Žurnalisto paklaustas, ką patyrė atstovaudamas valstybei, kurios
vienintelė laisva teritorija buvo atstovybė užsienyje, S.Lozoraitis
atsakė: Tai buvo keturiasdešimties metų kelionė per dykumą -
namo, į pažadėtąją žemę. Keliavau kartu su visa Lietuva, nes niekada
nesijaučiau esąs užsienio lietuvis. Galėčiau pirštais suskaičiuoti
tuos kitų valstybių diplomatus ir politikus, kurie per tą laiką
buvo paėmę mano ranką ir pasakę: Mes su jumis arba bent: Mes
suprantame jūsų siekius. Dažniau tekdavo pajusti jų šalinimąsi,
ignoravimą. Buvo bijoma gadinti santykius su Sovietų Sąjunga.
S.Lozoraitis visą gyvenimą buvo praktikuojantis katalikas. Jis
sakė: Lietuva yra krikščioniškas kraštas, nors, žinoma, joje
gyvena ir netikinčių žmonių. Visame pasaulyje tikėjimas išgyveno
šiokią tokią krizę. Aš labai gerai suprantu, jog Bažnyčia dabar
turi dėti daug pastangų, kad atnaujintų, sustiprintų net ir netikinčiųjų
tikėjimą. Aš pats esu išauklėtas katalikiška dvasia, lankęs katalikišką
Marijos Pečkauskaitės gimnaziją Kaune, ir katalikybė įaugusi į
mane.
S.Lozoraitis mirė 1994 m. birželio 13 d., o 1999 m. birželio 15-ąją
jo palaikai buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jis po
mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Šį dekretą
pasirašė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.
Laisvė ir demokratija
S.Lozoraitis, 1989 metais gavęs
pakvietimą atvykti į Vasario 16-osios minėjimą Lietuvoje, neatvyko.
Ir štai kodėl: Aš būčiau turėjęs prašyti leidimo įvažiuoti į
savo kraštą, kurio atstovas ir pilietis esu, sovietų ambasadoje.
To, deja, aš nenoriu daryti. Ir turbūt nepajėgčiau padaryti. Principinis
dalykas, aš tol neatvažiuosiu į okupuotą kraštą, kol jame svetimieji
bus tikri šeimininkai.
Kovo 11-osios Aktą Vilties prezidentas įvertino taip: Tai nebuvo
nuspręsta spontaniškai: tai visos tautos, kovojusios penkiasdešimt
metų, pastangų rezultatas. Nuo 1945 iki 1952 metų vyko ginkluotas
pasipriešinimas sovietams. Nuo 1952 iki 1970 metų vyko pasyvi
rezistencija, kurios tikslas - išlaikyti tautinį ir kultūrinį
identitetą nuo kitų SSRS tautų. Nuo 1970 metų rezistencija suaktyvėjo,
pradėjus leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kitus
pogrindinius leidinius. KGB nepavyko išaiškinti jos autorių.
S.Lozoraitis buvo įsitikinęs, jog nepriklausomybė garantuos šviesesnę
ateitį ne tiktai Lietuvai, bet ir daugeliui kitų tautų. Ji atneš
pavasarį. Pasiekę nepriklausomybę, mes būsime naudingesni visiems
savo kaimynams. Mes esame pavasaris, kurio laukia ir kitos pavergtos
tautos. Mūsų kova šiandien turi didelę istorinę reikšmę visam
Europos bei Azijos kontinentui.
Dažnai pamąstome: kokia laimė, kad turime Vasario 16-ąją. Juk
pirmasis Lietuvos valstybės atkūrimas iš dalies sąlygojo ir antrąjį.
S.Lozoraitis Draugo korespondentui sakė: Vasario 16-oji mūsų
istorijoje nepaprastai svarbi data, nes tą dieną reikiamai įgalioti
atstovai pareiškė pasauliui norį gyventi nepriklausomoje valstybėje,
taikoje su visais. Šis aktas yra neatšaukiamas, autentiškas, nes
Lietuvių Tarybos narių niekas nevertė šį aktą pasirašyti. Tačiau
Vasario 16 dienos akto prasmę reikia nuolatos gilinti. Reikia,
kad toji sukaktis mus įkvėptų, kad mes prisimintume Lietuvos valstybės
ilgas tradicijas, pažintume praeitį ir įvairių mūsų tautos vyrų
bei moterų tylų darbą. Jo dėka esame gyvi, jo dėka dirbame, kovojame.
Knygnešių, savanorių, švietėjų, dvasininkų lietuviškoji dvasia
mus visus įkvepia, nors to mes patys kartais nejaučiame. Vasario
16-oji turi būti visų vertybių peržiūrėjimui gera proga.
Pirmiausia tautos interesai
Sveikindamas savo tautiečius
Naujųjų 1988 metų proga, S.Lozoraitis per Amerikos balsą sakė:
Sveikinu visus ir nepaprastai nuoširdžiai linkiu, kad, kur bebūtume,
kur begyventume ir ką bedarytume, mūsų mintyse visad liktų gyvi,
visad pirmoje vietoje bendri reikalai, visos tautos interesai,
o ne individualus, savyje užsidaręs egoizmas, kuris gali atrodyti
lyg ir pats saugiausias gyvenimo būdas, bet faktiškai visus atskirai,
negarbingai veda prie pražūties.
Per Amerikos balsą jis mus drąsino žodžiais, kurių neveikia
jokia senatis: Savo laikysena lietuvių tauta yra sukėlusi viso
pasaulio pasigėrėjimą ir nuoširdžias simpatijas. Eikime tuo nepaprastai
sunkiu keliu ir toliau. Sena ir garbinga tauta, kurios pusėje
yra teisė ir teisybė, žino, kad josios pasirinktas kelias yra
teisingas ir kad tikslas bus pasiektas.
Toli į ateitį siekianti įžvalga, kuri yra itin aktuali: Mums,
lietuviams, teks atstatyti ne tiktai ekonomiką, atnaujinti fabrikus,
jų produkciją, modernizuoti žemės ūkį. Mums visiems reikės taip
pat rūpintis žmogumi, kurį sovietai visais būdais bandė tam tikra
žodžio prasme sunaikinti - atimti iš jo visa tai, ką Vakarų krikščioniškoji
civilizacija yra pasiekusi per tūkstančius metų. Žmogaus atnaujinimas
bus bene sunkiausias uždavinys, o jei mes to neišspręsime, neišspręsime
ir kitų problemų.
Užsienio lietuvius jis įspėjo: Nereikia užsienio lietuviams demobilizuotis,
nereikia ardyti organizacinių struktūrų, o reikia pagalvoti, kas
dabar atsitinka, kokie uždaviniai bus ateityje, ir pagaliau reikia
surasti pačias tinkamiausias priemones tiems uždaviniams spręsti.
Žurnalistės paklaustas, kas toji potenciali jėga, kuri išvestų
Lietuvą iš ekonominės, ideologinės ir dvasinės krizės, S.Lozoraitis
atsakė: Jėga - tai mes, mūsų valia, mūsų įsitikinimai, ką reikia
daryti, ką taisyti. Minutė, kai mes nieko nedarome, yra nepaprastai
pavojinga minutė. Reikia eiti pirmyn, reikia eiti į ateitį. XXI
amžius bus kitoks, daug kas pasikeis, kils naujų pavojų, mes turime
būti jiems pasirengę. Pirmiausia yra valia: mes galime, mes turime
gabumų, mes turime nepaprastą istoriją, turime didelį, kartais
liūdną, patyrimą. Reikia nusikratyti nusiminimo, stagnacijos,
reikia eiti su džiaugsmu ir pasitikėjimu.
Užbaigti norėtųsi rašytojo Kazio Sajos žodžiais: Mes pažįstam
nemaža tautiečių, kurie buvo nublokšti į Vakarus, ten greitai
suleido šaknis, pradėjo šakotis ir tapo turtingais žmonėmis, milijonieriais.
Jie neabejodami priėmė JAV ar kitokią pilietybę, kai kurie net
pakeitė savo pavardę ir nusprendė mylėti Lietuvą iš tolo
Lietuvos
laisvės sargas S.Lozoraitis, net sandėlio sargo algos negaudamas,
nepraturtėjo. Jis kitaip buvo ir liko turtingas - išsaugojo Lietuvos
pilietybę, jos pasą ir viltį išvysti laisvą ir nepriklausomą savo
Tėvynę. O mes čia ne vienas tą viltį jau buvome beprarandą
Trečiosios
kartos Lietuvos laisvės varpininkas S.Lozoraitis penkis dešimtmečius
skambino ir skambino Kudirkos varpu, neleisdamas tautiečiams užmigti
arba susitaikyti su mintimi, jog dėl tėvynės kovoti nebeverta.
Tai buvo ilgas, begalinės kantrybės, ištvermės ir proto reikalavęs
kelias, beldimasis į daugelį durų, kad pasaulio valstybės nepamirštų
okupuotos Lietuvos, kad galėtų veikti jos pasiuntinybės, kad gyvuotų
lietuviškos dvasios draugijos, eitų laikraščiai, knygos ir kad
nors dalelė jų patektų į Lietuvą.
Būkime verti Vilties prezidento priesakų, dažnai juos prisiminkime
- išvysime šviesesnę ateitį, dėl jos norėsime dirbti ir aukotis.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
© 2003 "XXI amžius"