Atnaujintas 2003 m. kovo 12 d.
Nr.20
(1124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Parodos
Švietimas
Žvilgsnis
Atmintis
Lietuvių spaudos puslapiuose
Pasaulis
Pozicija


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gyveno Lietuvos valstybei

K.Bizausko giminaičiai. Antra iš dešinės – Kazimiera Galaunienė

Autoriaus nuotrauka

Kaune esantys M.K.Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P.Galaunių namai (Vydūno al. 2) vasario 13 dieną pakvietė į popietę šiuose namuose gyvenusio Nepriklausomybės Akto signataro, valstybės ir visuomenės veikėjo Kazio Bizausko (1893-1941) 110-ųjų gimimo metinių paminėjimą.
Apie žymųjį Lietuvos valstybės vyrą pasakojo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Prezidentūros sektoriaus vedėja Audronė Veilentienė, to paties muziejaus Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus vedėjas Algirdas Markūnas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Vidas Abraitis, o Vida Mažrimienė (M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos sektoriaus vedėja) plačiai nušvietė K.Bizausko, kaip leidėjo, veiklą. Minėjime tarptautinių konkursų laureatas Motiejus Bazaras fortepijonu atliko A.Vainiūno ir F.Listo kūrinius.
K.Bizauskas gimė 1893 m. vasario 2 d. Kuldigos apskrityje, Pavilostoje (Latvija), valstiečių šeimoje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Švyce (Šveicarija), Vilniuje ir Kaune bei Maskvos universiteto Teisės fakultete. Nuo gimnazijos laikų aktyviai įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, buvo vienas Ateitininkų organizacijos iniciatorių, taip pat kelių moksleivių ir studentų periodinių leidinių redkolegijų narys ir redaktorius. 1915 metais išrinktas Panevėžio miesto valdybos nariu, ėjo sekretoriaus pareigas. Tuo pačiu buvo Panevėžio lietuvių gimnazijos inspektorius, išleido pirmąjį „Lietuvių literatūros“ vadovėlį (dvi dalys, 1917 m.).
K.Bizauskas 1917 metais išrenkamas Lietuvos valstybės Tarybos nariu, o 1918 m. vasario 16 d. tapo Nepriklausomybės Akto signataru. 1919 metais eina Lietuvos delegacijos Anglijoje patarėjo pareigas. 1920-aisiais dalyvavo taikos derybose su Sovietų Rusija, išrenkamas Steigiamojo Seimo nariu, o K.Griniaus ministrų kabinete ėjo švietimo ministro pareigas. 1922 metais atstovauja Lietuvai prie Šventojo Sosto Romoje. 1923-1927 metais – Lietuvos atstovas, vėliau nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV. Buvo Lietuvos atstovu Rygoje, vėliau – Londone.
1931 metais grįžta į Lietuvą, dirba VRM Teisių ir administracijos departamento direktoriumi, aktyviai dalyvauja XXVII knygų mėgėjų draugijos veikloje, buvo jos pirmininkas. 1939 metais buvo ministro pirmininko pavaduotoju dviejose (J.Černiaus ir A.Merkio) vyriausybėse.
Prasidėjus sovietų raudonojo maro plėtrai, 1940 metais K.Bizauskas suimamas. 1941 m. birželio 26 d., deportuojant lietuvių politinius kalinius į Rusijos gilumą, Bigosovo geležinkelio stoties teritorijoje, netoli Minsko, sušaudytas.
K.Bizauską gyvenime daug parėmė dėdė kunigas Antanas Bizauskas, kunigas Povilas Dogelis – žymūs lietuviškų raštų platintojai, švietėjai.
Reikia pabrėžti, kad, valdant K.Griniaus vyriausybei, gimnazijų padaugėjo nuo 40 iki 91, daugiau nei dvigubai padaugėjo moksleivių ir mokytojų. Įsteigta Valstybės opera, Valstybės teatras, Konservatorija, Meno akademija ir kitos kultūros įstaigos. K.Bizausko nuopelnus Lietuvos švietimui aprašo Rapolas Skipitis savo atsiminimų knygoje „Nepriklausomą Lietuvą statant“ (Čikaga, 1961): „K.Bizauskas buvo jauniausias dr. K.Griniaus ministerių kabineto narys, teturėdamas vos 27 metus. Nors buvo jaunas, bet gana subrendęs valstybiniam galvojimui. Ministerių kabineto posėdžiuose niekuomet neįvykdavo aštresnių susikirtimų tarp K.Bizausko ir kitų ministerių. Per 30 metų pažinties su K.Bizausku visuomet mačiau mielą, kultūringą ir nuoširdų Lietuvos patriotą“.
1940 m. lapkričio 30 d. K.Bizauskas į sovietų saugumo tardytojo klausimą, ar prisipažįstąs kaltas, atsakė: „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 metais kovojau dėl Nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 metais padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse“. To pakako. Ir jau kiti tardymai 1941 m. kovo 13, 14, 18 dienomis buvo tik „patikslinamieji“. LSSR Valstybės saugumo komisariato tardytojas Dmitročenka pasirašė K.Bizauskui kaltinamąją išvadą, kurioje visas gyvenimas, darbas Nepriklausomos Lietuvos valstybėje traktuotas kaip nusikaltimas „darbo liaudžiai, sovietų valdžiai“, o pats kaltinamasis – kaip užkietėjęs, nepataisomas priešas. Ir pasiūlė nuteisti beveik pagal visus Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio punktus – mirties bausme.
K.Bizauskas buvo pirmas Vasario 16-osios Akto signataras, tapęs sovietų teroro auka. Jo valstybinė, politinė ir visuomeninė veikla paliko ryškų pėdsaką lietuvių tautos ir valstybės istorijoje.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija