Gyveno Lietuvos valstybei
|
K.Bizausko giminaičiai.
Antra iš dešinės Kazimiera Galaunienė
Autoriaus nuotrauka
|
Kaune esantys M.K.Čiurlionio dailės
muziejaus A. ir P.Galaunių namai (Vydūno al. 2) vasario 13 dieną
pakvietė į popietę šiuose namuose gyvenusio Nepriklausomybės Akto
signataro, valstybės ir visuomenės veikėjo Kazio Bizausko (1893-1941)
110-ųjų gimimo metinių paminėjimą.
Apie žymųjį Lietuvos valstybės vyrą pasakojo Kauno Vytauto Didžiojo
karo muziejaus Prezidentūros sektoriaus vedėja Audronė Veilentienė,
to paties muziejaus Naujausių laikų karybos istorijos skyriaus
vedėjas Algirdas Markūnas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
dr. Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos ateitininkų federacijos
pirmininkas Vidas Abraitis, o Vida Mažrimienė (M.K.Čiurlionio
dailės muziejaus Grafikos sektoriaus vedėja) plačiai nušvietė
K.Bizausko, kaip leidėjo, veiklą. Minėjime tarptautinių konkursų
laureatas Motiejus Bazaras fortepijonu atliko A.Vainiūno ir F.Listo
kūrinius.
K.Bizauskas gimė 1893 m. vasario 2 d. Kuldigos apskrityje, Pavilostoje
(Latvija), valstiečių šeimoje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, Švyce
(Šveicarija), Vilniuje ir Kaune bei Maskvos universiteto Teisės
fakultete. Nuo gimnazijos laikų aktyviai įsitraukė į visuomeninę
ir politinę veiklą, buvo vienas Ateitininkų organizacijos iniciatorių,
taip pat kelių moksleivių ir studentų periodinių leidinių redkolegijų
narys ir redaktorius. 1915 metais išrinktas Panevėžio miesto valdybos
nariu, ėjo sekretoriaus pareigas. Tuo pačiu buvo Panevėžio lietuvių
gimnazijos inspektorius, išleido pirmąjį Lietuvių literatūros
vadovėlį (dvi dalys, 1917 m.).
K.Bizauskas 1917 metais išrenkamas Lietuvos valstybės Tarybos
nariu, o 1918 m. vasario 16 d. tapo Nepriklausomybės Akto signataru.
1919 metais eina Lietuvos delegacijos Anglijoje patarėjo pareigas.
1920-aisiais dalyvavo taikos derybose su Sovietų Rusija, išrenkamas
Steigiamojo Seimo nariu, o K.Griniaus ministrų kabinete ėjo švietimo
ministro pareigas. 1922 metais atstovauja Lietuvai prie Šventojo
Sosto Romoje. 1923-1927 metais Lietuvos atstovas, vėliau nepaprastasis
pasiuntinys ir įgaliotasis ministras JAV. Buvo Lietuvos atstovu
Rygoje, vėliau Londone.
1931 metais grįžta į Lietuvą, dirba VRM Teisių ir administracijos
departamento direktoriumi, aktyviai dalyvauja XXVII knygų mėgėjų
draugijos veikloje, buvo jos pirmininkas. 1939 metais buvo ministro
pirmininko pavaduotoju dviejose (J.Černiaus ir A.Merkio) vyriausybėse.
Prasidėjus sovietų raudonojo maro plėtrai, 1940 metais K.Bizauskas
suimamas. 1941 m. birželio 26 d., deportuojant lietuvių politinius
kalinius į Rusijos gilumą, Bigosovo geležinkelio stoties teritorijoje,
netoli Minsko, sušaudytas.
K.Bizauską gyvenime daug parėmė dėdė kunigas Antanas Bizauskas,
kunigas Povilas Dogelis žymūs lietuviškų raštų platintojai,
švietėjai.
Reikia pabrėžti, kad, valdant K.Griniaus vyriausybei, gimnazijų
padaugėjo nuo 40 iki 91, daugiau nei dvigubai padaugėjo moksleivių
ir mokytojų. Įsteigta Valstybės opera, Valstybės teatras, Konservatorija,
Meno akademija ir kitos kultūros įstaigos. K.Bizausko nuopelnus
Lietuvos švietimui aprašo Rapolas Skipitis savo atsiminimų knygoje
Nepriklausomą Lietuvą statant (Čikaga, 1961): K.Bizauskas buvo
jauniausias dr. K.Griniaus ministerių kabineto narys, teturėdamas
vos 27 metus. Nors buvo jaunas, bet gana subrendęs valstybiniam
galvojimui. Ministerių kabineto posėdžiuose niekuomet neįvykdavo
aštresnių susikirtimų tarp K.Bizausko ir kitų ministerių. Per
30 metų pažinties su K.Bizausku visuomet mačiau mielą, kultūringą
ir nuoširdų Lietuvos patriotą.
1940 m. lapkričio 30 d. K.Bizauskas į sovietų saugumo tardytojo
klausimą, ar prisipažįstąs kaltas, atsakė: Aš prisipažįstu kaltas,
kad 1917-1918 metais kovojau dėl Nepriklausomos tautinės Lietuvos
valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 metais
padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš
sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse. To pakako. Ir jau kiti
tardymai 1941 m. kovo 13, 14, 18 dienomis buvo tik patikslinamieji.
LSSR Valstybės saugumo komisariato tardytojas Dmitročenka pasirašė
K.Bizauskui kaltinamąją išvadą, kurioje visas gyvenimas, darbas
Nepriklausomos Lietuvos valstybėje traktuotas kaip nusikaltimas
darbo liaudžiai, sovietų valdžiai, o pats kaltinamasis kaip
užkietėjęs, nepataisomas priešas. Ir pasiūlė nuteisti beveik pagal
visus Baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio punktus mirties
bausme.
K.Bizauskas buvo pirmas Vasario 16-osios Akto signataras, tapęs
sovietų teroro auka. Jo valstybinė, politinė ir visuomeninė veikla
paliko ryškų pėdsaką lietuvių tautos ir valstybės istorijoje.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2003 "XXI amžius"