|
Dienos su šventais paveikslais
Janina SEMAŠKAITĖ
(Tęsinys. Pradžia Nr.1,
3,
5,
7,
10,
12,
14,
16,
18,
20,
22)
Vaclovas Baublys mokytojavo Tolkūnų mokykloje,
buvo mylimas savo apylinkės suaugusiųjų ir vaikų. Berniukai vylėsi,
jog ten jų niekas neišduos.
Išaušus, miškuose vėl pasigirdo šūviai. Stribai nerimo. Gal su kareiviais šukavo miškus, partizanų ieškodami?
Broliai žvaliai ėjo tiesiu keliu, vis apsidairydami, stabtelėdami prie didesnio krūmo ar medžio, skubėjo kuo greičiau pasiekti dėdės namus. Vaclovas Baublys sutiko berniukus su plačiausia šypsena, tarytum būtų žinojęs ir laukęs jų atvykstant. Iškart suprato, kad atsitiko nelaimė:
Vaikai, kaip jūs atrodot? Su kokiom naujienom atėjot?
Ir nuliūdo sužinojęs, kad jo sesuo, šaunių brolių mamytė, nežinia kur išvežta iš kalėjimo, kur buvo žiauriai tardoma. Broliai pasiguodė, jog ir apie tėvą jokių žinių jau seniai neturi, nežino, ar dar gyvas. Žinojo, kad tėtis su partizanų būriu laikėsi Onuškio, Daugų ir Aukštadvario apylinkėse, tačiau nieko tiksliau dėdei pasakyti negalėjo.
Nieko, tikino dėdė Vaclovas, atsišauks, sužinosim, nieko jam neatsitiks...
Gerojo dėdės namuose berniukai nė nepajuto, kada gluosniai pražydo ir visais kvapais po laukus pasklido gaiva. 1945-ųjų pavasarį Dvarčiuose, pas dėdę, berniukus aplankė Perlojos partizanų būrio vadas pusbrolis Adolfas Baublys-Merkys. Broliukai sužinojo, kad jų tėtis sužeistas kautynėse į koją ir slapta gydosi pas vyriausiojo sūnaus Albino žmonos giminaičius netoli Rūdiškių. Sveiksta. Greitai pasimatys su sūnumis.
Gera žinia pakėlė bėglių nuotaiką. Pas dėdę buvo ramu, ir netrukus berniokai kartu su savo bendraamžiu pusbroliu Liudu ėmė rūpintis šaudmenimis partizanams. Budo jaunystė, o su ja beribė drąsa ir ryžtas nelikti partizanų kovos nuošalyje. Bėgliai greit suuodė, iš kur galėtų nugvelbti šaudmenų. Paauglystė, audringas šuolis į jaunystės metus, visada būna bebaimė, pašėlusi ir be saiko drąsi. Už poros kilometrų tarp miškelių buvo įkurtas karinis Šačių aerodromas. Berniukai sužinojo, jog po kiekvieno skrydžio rusų lakūnai išmeta šovinių juostas. Pusiau išnaudotas, o dažnai net artipilnes keisdavo naujomis. Argi nesusigundysi jas paimti? Drauge su kitais piemenimis broliai nugindavo dėdės karves prie pat Šačių aerodromo ir laukdavo, stebėdavo, kada išskrenda ir parskrenda lėktuvai. Iš šalies žiūrint buvo galima pamatyti tik nerūpestingus vaikų žaidimus pievoje, berniokų imtynes, visai užmiršus karą ir nerimą, kuriuo gyveno suaugusieji. Tačiau vaikai akylai stebėjo, įsiminė, kurioje vietoje lakūnai po skrydžio palieka naudotas šovinių juostas. Vos tik rusai išstumdavo lėktuvą iš aptvaro ir pakeisdavo šaudmenis, berniokai prisėlindavo, skubiai surinkdavo neišnaudotas juostas ir lėkdavo prie karvių. Skubiai pririšdavo šovinių juostas karvėms prie uodegų, pirmiausia sučiupę vedlę, o paskui šūkaudami varydavo jas miško link. Už krūmų piemenys greit nurišdavo šovinių juostas, suvyniodavo jas, o broliai slapstydamiesi nunešdavo į nedidelį miškelį tarp Perlojos ir Dvarčių. Pakišdavo šaudmenis po samanomis sutartoje vietoje. Iš ten juos paimdavo partizanai. Vaikinukai nė karto jų nematė. Tai buvo didžioji paauglių paslaptis, apie kurią niekam nevalia žinoti nei kalbėti. Partizanų ryšininkai taip pat nepastebimai šovinius išnešdavo. Kitą dieną vėl linksmi ir vikrūs berniūkščiai žaidė pievoje, ėjo ristynių vis apsižvalgydami, kada ir kur nusileis lėktuvas.
Rizika ir jaudulys, šovinių gabenimas į pamiškę ir gilyn į mišką buvo berniokų pergalė, ankstyvos jaunystės kova ir pasididžiavimas. Tačiau visa tai netenkino Alfonso: jis jau seniai norėjo būti partizanų būryje, nelikti tik žvalgu, skaičiuojančiu, kiek kareivių su stribais nuėjo keliu, kur pasuko, kuo ginkluoti. Kartu su juo augo ir panieka okupantui, jo jau netenkino rizikingi piemenų žaidimai pievoje, jis visa širdimi veržėsi į tikrą kovą.
Gavęs leidimą iš dėdės, aplankė sergantį tėvą netoli Lavyso ežero. Pasikalbėjęs, išpasakojęs, ką patyrė, ką matė, kai kartu su motina vaikai buvo suimti ir tardomi, pasakė:
Tėti, aš jau suaugęs. Eisiu su tavimi pas partizanus. Eisiu! Niekada priešams neatleisiu už mūsų vargus, mamos kančias, už tai, kad nebeturime namų... Eisiu, tėti! Pakartojo. Ir neišlaikęs tylos paklausė: Kodėl tyli, tėti?
Yra įstatymas, draudžiantis į partizanų būrį priimti vaikus, rizikuoti jų gyvybe. Pirma užauk, sustiprėk, tada pasikalbėsim. Ateitis parodys, ką galėsi ir privalėsi nuveikti. Tu ir taip labai daug padėjai mums. Taigi nurimk...
Tėvas buvo neperkalbamas. Alfonsas irgi turėjo savo tiesą:
Tai ką, tėti, iš mūsų viską galima atimti, žiauriai kankinti motiną, šaudyti į mus, o mes tylėsim?
Mes priešinamės, kaip galime, ir kovosime iki pabaigos, iki mirties. Vieną dieną visi pamatys, kas yra komunistai.
Kol tokia diena ateis ir kol visi pamatys, kas su mumis daroma, mūsų nebeliks. Nenoriu tavęs netekti, tėti. Jau mamytės neturim, kažin, ar dar kada nors pamatysim ją gyvą? Kur ją išvežė? Jokios žinutės negaunam, ar dar gyva.
Už motiną jis buvo pasiryžęs visą stribyną sušaudyti, bet tėvas ir vėl nuramino:
Jų daug, mūsų saujelė. Teks išmokti ne tik ginklu priešintis bolševizmui. Mąstyk, sūnau, mokykis ir mąstyk. O dabar dar pabūsi mūsų žvalgas. Tu geras žvalgas, sūnau. Nenorėčiau, kad žūtum nuo pirmos stribo ar raudonarmiečio kulkos miške. Supratai? Jeigu leisime žūti vaikams, Lietuvos tikrai neliks. Eik, sūnau, eik ir neužmiršk saugotis išdavikų! Jų irgi turime...
Užkariautojų buvo daug, vaikinukas netrukus tuo įsitikino. Užteko ir savų parsidavėlių. Labai greit pas dėdę Vaclovą Baublį ėmė lankytis kaimynas ir atsargiai klausinėti namiškių, kieno čia vaikai apsigyveno. Kur jų tėvai? Ar aplanko?
Kai dar po poros mėnesių kaimynas nenustojo klausinėti, pas vaikus atskubėjo Adolfas Baublys-Merkys.
Suradau jums kitą, saugesnę vietą Gojos kaime, netoli Babriškių, pas Kvietkauskus, pasakė ir pridūrė: Renkitės.
Du Kvietkauskų broliai partizanavo, turėjo namie, po grindimis, įrengę saugią slėptuvę. Čia sustodavo susirgę ar sužeisti partizanai, čia slėpdavosi nuo rusų kareivių per miškų valymus.
Pas Kvietkauskus Alfonsas turėjo pamiršti savo pavardę ir, esant reikalui, kaimynams sakyti esąs Kacinų vaikas, o čia tik piemenaująs. Vadintis Kacinu buvo saugu, nes visi aplinkiniuose kaimuose žinojo jų bolševikines pažiūras. Patys Kacinai garsėjo tinginyste ir galybe vaikų, kurių nepajėgė išmaitinti, nes šeimos tėvas net paskutinius centus pragerdavo troškulio kankinamas. O tas degtinėlės troškulys jį dažnai degino...
Taigi Alfonsas Lukšys, dabar jau Kacinų vaikas, išėjęs pas Kvietkauskus piemenauti ir padėti savo šeimai. Protu Alfonsas viską suprato, žinojo, kad taip reikia niekam nesakyti savo pavardės, apsimesti. Tik širdyje buvo koktu pasivadinus girtuoklio sūnumi. Šiek tiek jį guodė tik tėvo įpareigojimas būti žvalgu. Ganydamas galvijus, jis galėjo stebėti visą aplinką ir sutartais ženklais miške pranešti, kur sustojo ir ką rengia stribai, kur pasirodė ir įsikūrė rusų kareivių dalinys, kiek kokių mašinų pasirodė keliuose. Tačiau kai dar kartą aplankė tėvą, vėl paprašė priimamas į partizanų būrį.
Žinau, sūnau, tu jau daug gali. Bet tavo kova bus kitokia. Juk sakiau: neturinčių patirties, nepilnamečių į partizanus nepriima. Daugiau apie tai nekalbėsim. Sutarta? Greit vėl susitiksim, pamąstysim, kur ir kaip gyvensi toliau.
Tėvui turėjo paklusti, nors Alfonsui buvo labai sunku. Brolius išskirstė: Jonukas liko pas dėdę Baublį, Adolfą įkurdino pas ūkininką Sabulos Joną prie Perlojos. Alfonsas jautėsi vienišas, ilgėjosi brolių.
Graži buvo 1945-ųjų vasara: miške nunoko žemuogės, viliojo ežeras. Ir, nors nuolat lydėjo nerimas, baimė, ar tėvas dar gyvas, Alfonsas neprarado vilties vieną dieną tapti partizanu.
Rudenėjant, rugpjūčio mėnesį, jį aplankė Dainavos apygardos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis atėjo kartu su tėvu, tačiau tėtis nepasirodė. Liko sargyboje. Vėl akimirkai nubudo viltis, gal jis, Alfonsas, jau reikalingas jiems? Priims į būrį? Tačiau Vanagas prašneko ne apie tai:
Yra gera geležinkeliečių mokykla Vilniuje. Kuo skubiau, vaikine, viską palik ir važiuok mokytis. Ten tavo ateitis. Nedelsk. To nori tėvas, priminė vadas.
O aš noriu pas partizanus. Aš jau vyras, nenusileido Alfonsas.
Patylėjo Ramanauskas-Vanagas, nužvelgė vaikinuką nuo galvos iki kojų ir pasakė:
Tu mokysies, berneli, ir dar būsi mums labai reikalingas. Geležinkeliečių mokykloje gausi pavalgyti ir kasdienę aprangą. O mes duosim žinią, kuo ir kaip mums galėsi padėti. Pirmiausia įsikurk mokykloje. Ir lauk, mes surasime tave. O dabar keliauk pas dėdę mokytoją Vaclovą Baublį. Jis pasakys, ką toliau daryti.
Atsisveikino, palinkėjo geros kelionės ir dar kartą priminė:
Privalai mokytis. Visą gyvenimą! Tai tėvo įsakymas. Tik negaišk, pasiskubink!
Ir nuėjo šitas drąsus vyras į miško gilumą tvirtu žingsniu nė neatsisukdamas į vaikiną, nulydėjusį jį akimis...
Nespėjo vaikinas atsisveikinti ir išeiti iš Kvietkauskų namų. Tą pačią naktį sodybą apsupo rusų kareiviai.
Kieno šitas? Paklausė vienas iš kareivių.
Ne mūsų, atsakė Kvietkauskienė. Tai piemuo, Kacinų vaikas.
Ji verkė be garso. Tyliai nuriedėjo skruostais ašaros atsisveikinant su namais, tėviške ir Alfonsu, šituo Kacinų vaiku.
O tu ko neini namo? Prikibo prie Alfonso stribas, išvaręs iš namų šeimininkus.
Kad aš bijau grįžti į namus. Visą vasarą ganiau, o pareisiu nieko neuždirbęs. Ką pasakys tėvas? Juk man niekas nesumokėjo už ganymą, greit sumetė, kaip pasiaiškinti nematytam stribui Alfonsas.
Gerai, sutiko nepažįstamasis. Imk veršį iš tvarto ir veskis namo. Bus užmokestis.
Alfonsas sutrikęs stovėjo, nesiryždamas griebti to veršio. Kam man tas pavogtas, iš žmonių atimtas veršis? Nežinojo, kaip pasielgti Alfonsas. Nuvesiu iki pamiškės ir paleisiu. Pareis namo... Nusprendė ir jau sukosi eiti. Nespėjo. Paskui išvarytus šeimininkus, pasmerktus tremčiai, atgužėjo jau vietinių stribų būrys likusio turto sugrobti.
Kada jiems bus gana? mąstė Alfonsas. Juk jau visas sodybas apiplėšė. Ir pats sau atsakė: Turbūt niekada nenustos plėšti?
Veršis ir tas spyriojosi, bliovė, nenorėjo niekur eiti.
O tu, piemengaly, ko lauki? Kur tempi veršį? Subliovė kitas jį pamatęs stribas.
Viešpatie, koks pažįstamas veidas! Alfonsas giliau užsmaukė kepurę ant akių. Kokie vienodi jų veidai. Apgirtę, į akis nežiūri. Gerai, kad nežiūri... Dar atpažintų, kad tai partizano Lukšio sūnus.
Ko tyli? šaukė stribas.
Man... atidavė veršį už ganymą, nuleido galvą Alfonsas. Tie, kurie prieš jus buvo, atidavė.
Palik veršį ir drožk namo! Vėl užriko stribas. Kiek laiko dar spoksosi? Nešdinkis! Gal nori kartu su Kvietkauskais į Sibirą?
Kad aš... Kacinų... aš čia ganiau...
Tai ir dumk namo, kol į kailį negavai, nusišiepė stribas. Žinom tuos Kacinus... patys savo vaikų nesuskaičiuoja.
Daugiau raginti nereikėjo. Laimingas, kad atsikratė veršio. Alfonsas nuslinko iki rugių lauko. O ten, rugiuose, jis jau drąsus vyras. Vykis vėją laukuose nepavysi!
Tiek ir tematė, Alfonso nė pėdsakų nebebuvo, kai atskubėjęs su maišu prisiplėštų gėrybių pasirodė dar vienas stribas ir pasakė:
Kam paleidai vaikiščią? Kažkoks įtartinas? Kieno jis?
Sakosi Kacinų. Piemenavo čia...
Greičiau, greičiau! Ragino plėšikai vienas kitą. Jeigu įtartinas, tai niekur nedings. Surasim.
Kiek kojos įkabina vaikinas dūmė Vaclovo Baublio namų link. O ten jo jau laukė ryšininkė Giminaitė ir pranešė, kad serga tėvas, gydosi Jaukulių kaime. Vėl sužeistas. Sunkiai. Alfonsas, kaip stovėjo prie durų sustingęs, taip, išgirdęs blogą žinią, pasisuko eiti.
Paimk duonos, sulaikė dėdienė. Pakeliui suvalgysi. Ir įspėjo: Neskubėk, eik apsidairydamas. Dabar aplink pilna rusų kareivių. Po šitų kautynių ne vienas ir iš jų žuvo...
Bet Alfonsas bėgo visą kelią, sustodamas tik giliai atsikvėpti, apsidairyti. Atbėgęs į Jakulių kaimą pas tėvą, rado jį leisgyvį, kruviną. Kulkos sudraskė tėvui šoną. Jis pažino sūnų.
Atėjai... Ačiū, Alfonsai. Man jau viskas! Mano karas baigėsi. Tėvo veidu žliaugė prakaitas. Jis išsitraukė iš po pagalvės pistoletą: Aš atsisveikinu. Tu eik, sūnau... Tavo kelias dar bus ilgas. Tau reikės daugiau už mane nuveikti, išmokti, suprasti.
Tėvas norėjo nusišauti. Kai Alfonsas pajuto, kad visada stiprus tėvas palūžo ir tikrai taip padarys, jis sugriebė jo ranką ir sušuko:
Ne! Dabar aš sakau tau ne! Tu privalai gyventi. Dėl mūsų visų Jonuko, Adolfo, vyriausiųjų sūnų. Dėl manęs ir mamos, gal ji atsiras, gal ji dar gyva? Nepasiduok, tėti! Prašau, nedaryk to... verkė Alfonsas, suėmęs tėvo ranką.
Tėvas nurimo. Tylėjo, ilgai neprabilo, pagaliau pasakė:
Dabar jie mus, partizanus, su visa kariuomenės divizija medžios. Neišliksim nė vienas.
Tėvui atvežė gydytoją. Jis išvalė, sutvarkė žaizdą, sulopė šoną, nuramino: Esi labai stiprus, pasveiksi. Tik laikykis.
© 2007 XXI amžius
|