Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kultūros zona

Pamąstymai prieš Vėlines...

Vytauto Bagdono nuotrauka

Artėja Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės. Vėl lankysime ir tvarkysime savo artimųjų kapus, papuošime juos gėlėmis, uždegsime žvakutes. Tik ar nepasiduosime tuščiai gigantomanijai, lenktynėms, kas gražesnę ir brangesnę gėlę nupirks, kas didesnę ar ilgiau degančią žvakutę uždegs? Gal vertingiau būtų prisidėti prie tos parapijos, kurioje palaidoti jūsų artimieji, pastatų bei bažnyčios išlaikymo ir remontų? Iš tiesų vertėtų artėjant Vėlinėms nemėtyti savo sunkiai uždirbtų pinigų, o prisiminti ir pagerbti mirusius šv. Mišių auka, ant kapų pakaktų mažos puokštelės ir keleto žvakių. Minint Vėlines tikrai būtų maldinga ir krikščioniška užsakyti šv. Mišias už savo artimus mirusiuosius bei dalyvauti tose pamaldose, mirusių naudai atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Būdami kapinėse būtinai sutvarkykite ir pamirštą gretimą kapą – tegul tai būna jūsų krikščioniška pagarba mirusiajam.

Kapai jau ne bevardžiai

Vytautas Bagdonas

Jotkonių miške esantys partizanų kapeliai – jau ne bevardžiai

Pamiškėje, visai pakeliui į Jotkonių kaimą, esantį Anykščių rajono Svėdasų seniūnijoje, ne vieną dešimtmetį kiekvienas prašalaitis matydavo žemės kauburėlius, primenančius kapavietes. Vietiniai žmonės žinojo, kas ilsisi po tais žemės kauburėliais, ten pasodindavo gėlių, uždegdavo žvakeles. Na, o tiems, kas tik vieškeliu praeidavo ar pravažiuodavo pro šalį, tik trumpam užsukdavo į Jotkonis, tikriausiai ir ne taip svarbu buvo, kas tai per kapeliai, kokia jų atsiradimo istorija. Ne itin rūpėjo tokie dalykai ir grybautojams, uogautojams, pažvejoti Jaros upėje ar dirbtiniame tvenkinyje susiruošusiems.

Gudonių gyventojai saugo sodžiaus istoriją ir... kapinaites

Vytautas BAGDONAS

Dalia Dagienė su dukra Lina ką tik įkasė į žemę chuliganų išverstą kapinių ženklą

Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos Gudonių kaimo senosiose kapinaitėse susitikau su vieninteliais Gudonių sodžiaus gyventojais – Dagių šeima. Sutuoktiniai Dalia ir Alfonsas bei jų dukra Lina tvarkė piktadarių nuniokotas kapines, įkasinėjo į žemę išvartytus kryžius, išlaužytos tvoros kuolus.

Apsižvalgius aplinkui, atsivėrė nuostabi panorama. Kaip ant delno tolyje plytėjo platūs Gudonių laukai su paliktais melioratorių vienišais medžiais bei medžių gojeliais ir vienintele Dagių troba, Kunigiškių kaimas, tolėliau matėsi Taraldžių, Kurkliečių, Ažubalių kaimai, priklausantys jau Rokiškio rajono Kamajų seniūnijai.

„Porta fidei“ atverti sekuliarizuotos visuomenės evangelizavimui

Mindaugas BUIKA

Ateinančiais metais bus minimos Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-osios metinės. Šį svarbiausią Katalikų Bažnyčios XX amžiaus įvykį sušaukė palaimintasis Jonas XXIII (kairėje) ir užbaigė Dievo tarnas Paulius VI. Šia proga popiežius Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metus, kurie prasidės 2012-ųjų spalio 11 dieną, o bus užbaigti 2013 metų lapkričio 24 dieną.

Tikėjimo metų uždaviniai

„Mažąja enciklika“ dėl savo apimties ir išsamumo jau dažnai vadinamame popiežiaus Benedikto XVI apaštaliniame laiške „Porta fidei“ (lot. „Tikėjimo vartai“) aptariami jo paskelbtų Tikėjimo metų  tikslai. Jau pačiu motu proprio (ypatinga asmeninė iniciatyva) forma parašyto ir spalio 17 dieną publikuoto dokumento pavadinimu, pagal Apaštalų darbuose nurodytą tautų apaštalo šv. Pauliaus pastabą, kad per pirmųjų krikščionių veiklą senosios Romos imperijoje Dievas „atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd. 14, 27), Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Tikėjimo metai bus minimi Naujojo evangelizavimo svarbos kontekste. Jau laiško pradžioje jis be jokių užuolankų esamą padėtį tradicinėje krikščioniškoje civilizacijoje, ypač Vakarų pasaulyje XXI amžiaus pradžioje, įvardija kaip „gilią tikėjimo krizę, paveikusią daugelį žmonių“ ir kad nuo savojo pontifikato pradžios 2005 metais jis nuolat kelia klausimą pirmiausia dėl Europos tautų vedimo iš šios dvasinės „dykvietės“.

Asmenybės vientisumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Graikų mitologijoje yra žinoma legenda apie Prokrustą – milžiną pabaisą, kojų tempėją, apie kurį rašė graikų metraštininkas Diodoras, gyvenęs I a. prieš Kristų. Prokrustas paimdavo į nelaisvę einančius pro šalį keliautojus. Parsinešęs guldydavo juos į lovą. Jei kas nors netilpdavo, Prokrustas jam nukapodavo kojas tiek, kad jos atitiktų lovos ilgį. Jei sugautasis per mažas, jo kojas tempdavo iki pat kojūgalio. Bet kuriuo atveju niekuo dėtas keliautojas būdavo pasmerktas myriop. Kartą per Eleusino apylinkes keliavo Tesėjas pas savo tėvą karalių Egėją. Artėdamas prie Defiso upės slėnio, Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Tesėjas parvertė milžiną į lovą. Bet lova jam buvo per trumpa, ir Prokrustas savo kailiu patyrė, ką reiškia kankinimas ir luošinimas. Tesėjas užmušė Prokrustą.

Vardan tos Lietuvos dar reikia gerų darbų

Pranas Laurinavičius

Šimkaičių pagrindinės mokyklos mokytojas Jonas Mileris rodo apsemtą bunkerį

Nusirito per Lietuvą renginiai, skirti Lietuvos okupacijos 70-mečiui paminėti. Šie metai dar skirti ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio partizanų pagerbimui. Vienas renginys, skirtas Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai, gegužės mėnesį vyko Raseinių krašto istorijos muziejuje. Jame dalyvavo nemažai jaunimo, istorijos mokytojų ir patriotų, kurie jaučia didžiulę pagarbą žuvusiems už laisvę. Su Raseinių krašto muziejaus darbuotojomis renginį pristatė projekto ekspedicijos dalyviai: archeologas Gediminas Petrauskas, jaunesnysis puskarininkis Ernestas Kuckailis, Aistė Čepulytė, Vykintas Vaitkevičius, kurie Ariogalos seniūnijoje Daugėliškių miške vykdė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio štabo bunkerio atstatymo darbus, atliko išsamius archeologinius pasipriešinimo kovos strategijos tyrimus. Jiems visą laiką talkino dar gyvas Prisikėlimo apygardos partizanų buvęs ryšininkas ariogalietis Kęstutis Bersėnas. Taip pat renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Edita Jankauskienė, LGGRTC memorialinio departamento vyr. programų specialistė Rūta Trimonienė, rašytoja, poetė Eglė Juodvalkė, kuri pristatė savo knygą „Sakalai naktį nemiega“. Viešnia iš LGGRTC pristatė vertingą knygą-atlasą, skirtą Vakarų Lietuvos žuvusių partizanų atminimui – Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių apygardose. Šiomis knygomis buvo apdovanoti Raseinių krašto žmonės.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje

Piligrimystė į Žemaičių Kalvariją

Klier. Žilvinas Treinys

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos bendruomenės piligrimai eina į Žemaičių Kalvariją Klier. Gedimino Grigaliūno nuotraukos

Rugpjūčio 29 dieną visa Vilniaus Šv. Juozapo kunigų  seminarijos bendruomenė išsirengė į mokslo metų pradžios piligriminę kelionę. Šįkart mūsų tikslas buvo Žemaičių Kalvarijos šventovė. Išvykome nuo seminarijos  pastato autobusu 8 val. ryte. Mūsų kelionė prasidėjo malda, prašant Dievo palaimos ir globos tiek šiame kelyje, tiek per visus mokslo metus. Kelionės metu buvo gyvai ir nuotaikingai vedama laida „Mūsų miesteliai“: vienas po kito klierikai autobuso priekyje, kalbėdami į mikrofoną, pristatydavo įvairius Lietuvos miestelius ir miestus, pro kuriuos tuo metu važiavome ir kuriuose jie buvo gyvenę, dirbę, atlikę praktiką, dažnai buvoję ten ar kažkokiu kitu būdu susidūrę su jais savo  gyvenime. Kiekvieną naują miestelį pristatydavo vis kitas piligrimas: diak. M. Mitkevičius – Vievį, klier. T. Piktelis – Kaišiadoris, klier. P. Slaminis – Žiežmarius. Jie ir kiti kalbėtojai papasakodavo apie miestelių kilmę, pavadinimų etimologiją, istoriją, kultūrą, įžymybes, o taip pat ir parapijų bažnyčių istoriją, architektūrą bei dabartinį parapijų gyvenimą. Miestai ir miesteliai keitė vienas kitą: Vievis, Žiežmariai, Kaišiadorys, Kaunas, Raseiniai, Rietavas, Plungė. Įspūdingesni, išsamesni  ir įdomesni pasakojimai buvo vainikuojami audringais plojimais. Pagaliau apie 13 val. atvykome į Alsėdžius – senąją Žemaičių vyskupijos vyskupų vasaros rezidenciją. Čia ilgą laiką vasaromis reziduodavo Žemaičių vyskupas, kol 1850 metais vyskupas M. Valančius vyskupijos centrą perkėlė į  Varnius. Alsėdžiai nuo XIX amžiaus vidurio iki XX amžiaus pradžios buvo ir valsčiaus centras. Autobusui sustojus prie bažnyčios, mus pasitiko jos klebonas kun. Edgaras Petkevičius ir pakvietė pietų į šalia esančią gražią koplyčią. Užkandę turėjome trumpą ekskursiją Alsėdžių parapijos bažnyčioje. Klebonas papasakojo išsamią šios bažnyčios istoriją. Jis paminėjo tris bažnyčias, stovėjusias skirtingais laikotarpiais ant to paties aukšto kalno, ant kurio yra dabartinė bažnyčia. Seniausia iš klebono paminėtų bažnyčių pastatyta 1469 metais, o dabartinė – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia – pastatyta 1793 metais vyskupo Bartolomėjaus. Tais pačiais metais įkurta ir parapija. Šioje nedidelėje, tačiau gražioje ir jaukioje bažnyčioje yra daug altorių. Seniausi iš jų – Šv. Onos, Šv. Barboros, Šv. Šeimos.

Apie dirbtinę perskyrą tarp šeimos ir santuokos

Lietuvos vyskupų pareiškimas

Šiandien sukanka 19 metų, kai 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos piliečiai referendume priėmė dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją. Per šį laikotarpį nepasikeitė nei žmogaus prigimtis, nei tokios prigimtinės vertybės kaip šeima ir santuoka. Todėl su liūdna nuostaba išklausėme neseniai pareikštą Konstitucinio Teismo nuomonę, pasak kurios santuoka „konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Tenka tik apgailestauti, kad pamatinis šeimos ir santuokos ryšys, nekėlęs dvejonių Konstitucijos teksto kūrėjams ir ją anuomet įtvirtinusiems šalies žmonėms, šiandien tapo ginčų ir įrodinėjimų dalyku.

Partinių pinigų liūne

Linas ŠALNA

Jau kurį laiką vadinamuosiuose politiniuose sluoksniuose vyksta diskusija apie partijų finansavimą – kaip jį padaryti „skaidresnį“, aiškesnį, išvengti  suinteresuotų jėgų įtakos. Įstatymais leistini finansavimo būdai vis keičiami – tai leidžiama, tai draudžiama. Tačiau politikai, dažnai būdami įgudę verslininkai (o tokie kaip tik ir eina dabar „į politiką“ – kažkodėl suinteresuotų dirbti politikoje  trūko sunkiais okupacijos metais, kai kovoti už tautos laisvę, nepriklausomybę išdrįsdavo tik maža dalis), suranda skylių įstatymuose ir bet kokius suvaržymus gauti lėšas visada apeina. Pasitikėjimas partijomis, dėl kurių laisvo veikimo dar okupacijos metais kovojo sąžinės nepraradę tautiečiai, per visą nepriklausomybės laikotarpį yra labai smukęs. Aišku, yra daug nepasitikėjimo partijomis ir vadinamuoju politiniu gyvenimu priežasčių, bet šįkart kalbėsime tik apie vieną iš jų – neskaidrų partijų finansavimą, kuris virsta politine korupcija. Iš tiesų tai kelia grėsmę demokratijai ir nacionaliniam saugumui, nes politikų korupcine veikla ir abejingumu nusivylę piliečiai vis dažniau nedalyvauja rinkimuose arba dalyvauja vien tik suinteresuotos gyventojų grupės, raginamos kai kurių politikų. Seimas praranda autoritetą, juo pasitiki tik apie 5 procentai visų gyventojų.

Paminėjo ganytojo šimtmetį

Arkivyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus gimimo metinių minėjimas

Jurgita BRASIŪNAITĖ

Janinos Marijos Pleškūnienės tapytas arkivyskupo Julijono Steponavičiaus portretas buvo eksponuojamas šv. Mišių metu

Spalio 16 dieną Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo paminėtos arkivyskupo Julijono Steponavičiaus šimtosios gimimo metinės. Šv. Mišias aukojo ir pamokslą apie arkivyskupo gyvenimą, veiklą pasakė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas emeritas Juozas Tunaitis. Taip pat dalyvavo Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios rez. jubil. teol. lic. Vaclovas Aliulis, Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčios emer. jubil. mons. Vytautas Pranciškus Rūkas, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios kleb. dek. Medardas Čeponis, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos propedeutinis kursas, vadovaujamas diak. Mozės Mitkevičiaus. Surengta nuotraukų parodėlė, minėjimo dalyviai galėjo išvysti J. Steponavičiaus paveikslą.

Kauno arkivyskupijoje

Kėdainių dekanate

Žmogaus siela atvira Kūrėjui

Karitiečiai su savo organizacijos naująja vėliava bei su Kėdainių meru Rimantu Diliūnu ir kitais svečiais

KĖDAINIAI. Žemę puošia ruduo įvairiaspalviu apklotu. Vėlyvieji žiedai vis dar ryškiai suspindi rudenio saulėje. Žemdirbio užaugintas derlius aruoduose, o naujas duonos kepalas pagarbiai raikomas ir dalijamas ant šeimos stalo. Nors pavargusios nuo darbų rankos, laikas nesustabdomai bėga į žiemą, ir visada galima rasti dar nebaigtų darbų, bet Kėdainių Šv. Jurgio parapijos tikinčiųjų bendruomenė gausiai renkasi į penktadienio Švč. Sakramento adoraciją, sekmadienio šventimą. Vos spėjo praeiti Šv. Pranciškaus šventė su gyvūnėlių laiminimu ir džiugiu vaikų klegesiu bažnyčioje, spalio 9-ąją tikintieji, vėl klebono kun. Artūro Stanevičiaus pakviesti, rinkosi į trigubą šventę – Švč. Mergelės Marijos Rožyno Karalienės atlaidus, „Caritas internationalis“ 60-mečio minėjimą ir parapijos „Caritas“ vėliavos pašventinimą. Spalio 16 dieną bažnyčioje buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Švenčių metu bažnyčia visada sulaukia svečių.

Prisiminėme stilistikos tėvą

Vytautas Visockas

Šv. Mišias aukoja kunigai Kazimieras Ambrasas SJ ir Donatas Rolskis

Ne pirmą kartą važiuoju į Sintautus su žmonėmis, susirūpinusiais gimtojo žodžio, gimtosios kalbos likimu. Kai lietuvių kalbą paskelbėme valstybine, negalėjome nė pagalvoti, kad toks susirūpinimas mus šiandien slėgs. Tada ir poetas Justinas Marcinkevičius manė: dabar mes amžini. O išeidamas jis tuo jau labai abejojo. Važiuojame į Sintautus nusilenkti mūsų amžininkui, dėstytojui, studijų draugui, kolegai profesoriui Juozui Pikčilingiui, prieš 20 metų atgulusiam netoli didžiojo sintautiečio poeto Prano Vaičaičio. Važiuojame pakalbėti apie profesoriaus veiklą, susijusią su gimtojo žodžio puoselėjimu, apie naujo netikėto pavojaus ištiktą lietuvišką žodį, kuriuo jis taip rūpinosi.