Pro Deo
et Patria

Pažintis

„Svarbu, Viešpatie, kad esu šitame sode“

Irena Petraitienė

Ses. Viktorija Gaudenta SJE

Ses. Viktorija Gaudenta SJE Šiluvoje „bendrauja“ su gandru

Bėgant Pašauktųjų metų laikui,valandos, praleistos kartu su  Eucharistinio Jėzaus kongregacijos (SJE) seserimi Viktorija Gaudenta Maknauskaite, Kauno arkivyskupijos „Caritas“ reikalų vedėja, buvo tarytum žingsniavimas pro atkeltus vartus  tolyn ir gilyn...

„Kai atsistojau kryžkelėje...“

„Šunskai, vaikeli, tai – ne koks šiaip sau bažnytkaimis“, – ūgtelėjusiai Viktorijai kalbėdavo močiutė, skaičiuodama, kiek daug ši parapija davė  garbingų kunigų. Dvejus metus (1944–1946), kai Vilkaviškis buvo subombarduotas, Šunskuose buvo apsistojęs vyskupas Antanas Karosas. Atsivedusi anūkę į bažnyčią, parodydavo, prie kurio šoninio altoriaus sėdėdavo jų šeima, ganytojui aukojant šv. Mišias, paaiškindavo, kad didžiojo altoriaus paveikslas vaizduoja Šv. Mariją Magdalietę, kurios vardu pavadinti šie gražūs maldos namai. Kitą kartą, stabtelėjusi prie šventoriuje  stūksančio  akmens, Viktorija išgirdo pasakojimą, kad seniai, A. Smetonos laikais, šioje vietoje komunistines kalbas rėždavo V. Mickevičius-Kapsukas. Vienoje ūkininkų šeimoje kryžių garbinant, kitoje, žiūrėk, proklamacijos  būdavo skaitomos. Šunskų parapijos komiteto narys Antanas Laukaitis buvo padorus žmogus, o trys jo dukterys su komunistais susidėjo. „Taigi, vaikeli, – sakydavo močiutė, – visada reikia pasirinkti, su kuo tu...“

Anksti sužadintos mintys, nors jas ir pagaudavo paauglystės sraunuma, bet Viktorijos Maknauskaitės, Marijampolės (Kapsuko) J. Jablonskio vidurinės mokyklos moksleivės, literatūrinių konkursų  laimėtojos, nepaliko.  Pati norėjusi, o ir mokytojų skatinta rinktis pedagogiką, užplūdus tikėjimo abejonėms, atsakymo ieškodavo  gimtųjų Šunskų bažnyčioje: „Nueinu ir mąstau – už Dievą, prieš Dievą, renku žmones: tikintis – netikintis. Mano nustebimui, autoritetai buvo tikintys žmonės, o ten kiti, kuriais norėjau tarsi sekti – ne kažin kokios reputacijos“.1971 metais, kai į Šunskų parapiją buvo atkeltas salezietis kun. Petras Dumbliauskas, dešimtokei Viktorijai, stebint atgijusį bažnytinį gyvenimą, jos pasaulėžiūroje  įvyko virsmas. Ji pritarė tiems Šunskų žmonėms, kurie matydami, jog klebonui katekizuojant vaikus, prie bažnyčios budėję  KGB pareigūnai visus fotografuoja, labai piktinosi. Netgi anksčiau dideliu pamaldumu nepasižymėję ryžtingai tvirtino: „Dabar tikrai eisime į bažnyčią“.

Kun. P. Dumbliauskas SDB, į Šunskus atsivežęs religinės, dvasinio ugdymo  tematikos literatūros, ją platino tarp aktyvesnio parapijos jaunimo. „Gavau paskaityti knygą „Dviejų mergaičių laiškai“. Per kelias naktis perpylusi tą savilaidos knygą, dienoraštyje įrašiau: „Būsiu kaip Aušra. Mama sakė, kad gerą knygą skaitau, jei taip rašau… Tada tikėjimas buvo didelis atradimas, o bažnyčia pasidarė labai miela“. Ruošiantis abitūros egzaminams, teko spręsti dilemą: „Galvoju, taip, pasirinksiu padagoginį darbą, vaikams, žinoma, ateistinių pažiūrų neskleisiu, bet svarbiausia, reikės slapstytis. O jei negalėdama apleidinėsiu pamaldas, tai vėl – prarasiu brangų dalyką. Tada atsisakiau minties apie pedagoginį institutą“, – sakė ses. Viktorija.

Kauno medicinos mokykloje medicinos sesers kvalifikaciją įgijusi V. Maknauskaitė paskyrimą gavo  dirbti Vilijampolėje esančiuose Kūdikių namuose. „Jaučiau medikės gyslelę“, – kalbėjo ses. Viktorija, pasakodama apie čia praleistus metus. Ir Kūdikių namų vadovai matė, kad ši suvalkietė turi medicinos seseriai būtiną profesinį jautrumą, o svarbiausia – gerą širdį. Netrukus tapo naujagimių skyriaus vyr. seserimi, o po kurio laiko buvo paskirta aukštoms visos įstaigos vyriausiosios sesers pareigoms. „Kokią trečią dieną pradeda mane kalbinti stoti į partiją. Trumpai drūtai pareiškiau – ne.  Sekretorė, girdi, iškėlėm į vadovaujančius postus. Tada pasakiau: „Ai, jei tik dėl partijos reikia, tai jūs galite šiandien pasiimti tą postą ir aš laisvai einu į skyrių dirbti“. Įkalbinėjimai pasibaigė“.

Medikės gyslelė pulsavo, tačiau gyvenimo pilnatvei to neužteko kaip ir gražios kelerių metų draugystės, kuri vedė šeimos kūrimo link. „Ir atsirado tokios žirklės. Sąmoningas atsivertimas, brandumas, tikėjimo dalykų vertinimas, noras jį skleisti kitiems, dvasinius dalykus kitiems perteikti. Bet, jei būsiu šeimoj, tokios galimybės neturėsiu. O jei darysiu, ką liepia širdis, tai mano šeima bus nuskriausta. Visiškai atsidavusi šeimai, būsiu nelaiminga. Pati su savimi kovojau, ir ši minčių kova kuo tolyn, tuo labiau stiprėjo. Vieną kartą ėmiau ir pasakiau: „Žinai, tu mane, palik“. Iš karto paklausė: „Tai ką, į vienuolyną eisi?“ Atsakiau, kad ir pati nežinau.  Žinojau tik vieną žodį „vienuolynas“ ir galvojau, kad Viešpats kažkaip ten nuves. Svarbiausia, pasilikti vienumoj. Tas laikotarpis, kai atsistojau kryžklelėje, buvo gana sunkus, nes nerasta viena, palikta kita…“

„Gausite, kiek paprašote…“

„Svarbiausia bažnyčioje man būdavo tabernakulis“, – sakė ses. Viktorija, prisimindama, kaip ji, Kūdikių namų medicinos sesuo ar iš darbo grįždama, ar nutaikiusi laisvesnę minutę skubėdavo į Kristaus Prisikėlimo Mažąją bažnytėlę, kad vienumoje, suklupusi prie kryžiaus, galėtų pasinerti į maldas. „Iš tiesų Viešpats išklausė tos maldos, nes vieną kartą jaunimo sąskrydyje, atrodo, kad man kas įrašė – dabar viskas aišku – tu turi eiti į vienuolyną. Į vienuolyną, tai vienuolyną, bet nieko nežinau, kur jį rasti. Nuolat eidavau išpažinties, turėjau tokį planą. Kai bus aišku, nueisiu pas tą kunigą ir pasakysiu, kad noriu į vienuolymą, tegu jis sprendžia. Bet jeigu jis paklaus, į kokį nori, o aš nieko nežinau…“ Tada ji nutarė vis dėlto pakalbinti Gražiną, pas kurią gyveno ir kuri, žinojo, yra pogrindžio vienuolė. „Labai džiaugiausi, kad ji nieko nekalbėdavo apie vienuolystę. Galvojau, jei pradėtų kalbėti, tai aš turėčiau išeiti“. Pagaliau įsidrąsinusi jos paprašė, kad papasakotų apie vienuolynus, trumpai apie kiekvieną. Ses. Gražinai užsiminus apie Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, Viktorija nutvieskė mintis: „Čia jau mano… Man čia, pas ją, gyventi  buvo gera, bet apsisprendžiau  – į vienuolyną. Todėl buvo kilusi mintis, kai ses. Gražinos nebus, susikrausiu visą savo turtelį į lagaminą, nupirksiu gėlių puokštę ir tyliai išeisiu į vienuolyną. Dar pagalvojau, ar Viešpats nepasijuoks, o jeigu ši sesuo tame pačiame vienuolyne?“ Iš tikrųjų taip ir buvo. Ses. Gražinos Klaveros Bulotaitės SJE vedina Viktorija Maknauskaitė 1977 metų pavasarį peržengė K. Donelaičio (dabar Dobužinskio) gatvėje saugumo akiratyje buvusio žalio namo slenkstį. Pasitiko ses. Julijos Ksaveros Kuodytės, mokėjusios, kaip reta, nuoširdžiai priimti kiekvieną atėjusįjį, plati šypsena. Ir ją, ir kitas kongregacijos seseris, ne kartą buvo mačiusi Prisikėlimo bažnyčioje. Ir ne tik. Pas ses. Gražiną vykdavo ketvirtadienio agapės, bet Viktorija paruošusi vakarienę, visada mandagiai pasitraukdavo. Todėl seserų paklausta, ar  nežinojusi, kad apie Eucharistinį Jėzų buvo kalbama, prisipažino, kad jos ausies dar buvo nepasiekę: „Jaučiau, kad buvo toks lyg tiesioginis Viešpaties pašaukimas. Paskui, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, būdavo pabangavimų, bet visada ateidavau iki pirmutinio taško – pašaukimo momento – Eucharistinio Jėzaus. Pašaukimas atėjo ne dėl kokio susižavėjimo, ne dėl vienuoliškų rūbų. Niekada negalėjau Dievui pasiteisinti, kad nusivyliau, pamačiusi netinkamą kurios sesers elgesį ar ką kita. Mano atėjimas buvo spontaniškas“.

Kongregacijos regula, kurioje pažymėta: „Eucharistinio Jėzaus pavyzdžiu ir dvasia gyvenanti veikli seserų bendruomenė, evangelizuojanti ir katekizuojanti vaikus, jaunimą ir šeimas, padedanti žmonėms pažinti ir pamilti Meilės Dievą Eucharistijoje“, vienuolyno duris ryžtingai pravėrusiai Viktorijai, išsyk tapo jos naujo gyvenimo savastimi. Vienuolės be trijų viešų kanoninių įžadų, duoda ir kongregacijai specifinius viešus ypatingos meilės Eucharistiniam Jėzui, Marijai, nuolankumo, visiško paklusnumo Dievo valiai, ypatingos savitarpio, artimo ir sielų meilės pažadus. Ses. Viktorija, prisiminusi šiuos periodus, kalbėjo, kad kiekvienas jų turėjo savo spalvą, bet sunkumų nesukėlė. Visada kildavo pagrindinė mintis: ,,Svarbiausia, Viešpatie, kad esu šitame sode. Prieš  amžinuosius įžadus Viešpats laivelį truputį pajudino,  atsirado jauduliukas… Tačiau seserų maldos, konferencijos, mąstymai  bangas nuramino“.

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios koplyčioje amžinuosius ses. Viktorijos Gaudentos įžadus priėmė kunigas jėzuitas Jonas Lauriūnas, kurį seserys tarpusavyje dėl spinduliuojančios dvasinės šviesos „Saule“ vadindavo. „Sesutės tegul siekia kiekvienam žmogui perteikti pilnutinį išganymą, t. y. gyvą tikėjimą, kuris veikia visomis dorybėmis, ypač meile, ir vis gražesnį gyvenimą jau ir čia, ant žemės, bet taip, jog viskas eitų iš dieviškosios meilės ir viskas į ją grįžtų“. Taip kalbėdavo kongregacijos įkūrėjas kunigas jėzuitas Pranciškus Masilionis. Ses. Viktorija, skaitydama jo rašytas konferencijas „Magnificat“, literatūrinius kūrinius, girdėdama vyresnių seserų pasakojimus apie nepaprastą jų Tėvelį, labai norėjo greičiau jį pamatyti. Su džiaugsmu važiavo į Sidabravą, kur vyko magistros amžintųjų įžadų šventė, su jauduliu laukė jo atvykstant į Kauną. „Kartą pas ses. Juliją susitinkam. Tėvelis sukasi ir taip atrodo, renka trupinėlius – vienam tą pasako, kitam džiaugsmingumo svarbą iškelia. Sakydavo: „Geriau nuo miego 15 minučių atimti negu apleisti mąstymą“. Galvodavau, Dieve, kad nors 15 minučių galėčiau pabūti prie kun. Masilionio karsto, tai buvo tiek ir atmatuota. Kai sunkiai sirgęs, 1980 metais Tėvelis mirė, aš, dar dirbau Kūdikių namuose, vakare išsiruošiau, galvodama, kad per naktį pabudėsiu prie jo karsto. Važiuoju į Šeduvą, kur dirbo mūsų viena sesuo pas kleboną. Atvažiuoju, o jie jau išvykę.  Ruduo, tamsu, viena kelio nerasiu. Tik kitos dienos rytą pasiekiau Sidabravą, o per pietus būtinai turėjau būti darbe. Nueinu pasižiūrėti, kiek laiko galėsiu būti Švč. Trejybės bažnyčioje, kur kun. P. Masilionis buvo pašarvotas, Žiūriu, kad už 20 min. autobusas į Kauną. Tai tikrai lygiai 15 minučių buvau prie karsto. Nuo tada ir kitiems sakiau, kad Dievo reikaluose nenusakykite, kad va tiek ir tiek, nes gausite, kiek paprašote.“

„Visi norai išsipildė…“

Ar Kūdikių namuose kas nors žinojo, kad  įstaigos vyriausioji medicinos sesuo yra  amžinuosius įžadus davusi vienuolė? Ses.Viktorija pasidžiaugė, jog kolektyvas buvo draugiškas, medikai nesidomėjo, neprikišo, žinodavo, bet… „Visdėlto pajutau, kad sekretorė, kai tik penktadienis, tai vienintelės manęs klausdavo, ką veiksiu, kur važiuosiu.  Numykdavau – tai pas mamą, tai šen, tai ten. Tuo laiku dirbau Garliavoje su jaunimu, gal tie siūlai buvo atrasti. Pagaliau, kai nusibodo, atsakiau: „Kam tau reikia duoti ataskaitas, pasakyk, kam reikia priduoti, ir aš tiesiai be tavęs galėsiu nunešti. Tada užsibaigė tie klausimai. Aišku, kad buvo įpareigota“. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje ses. Viktoriją šiluma užliedavo, sekmadieniais matant pažįstamus parapijiečių veidus, o ypač kaip ažuoliukus aukštyn besistiebiančius vaikus, katekizmo mokytus, prie altoriaus adoracijai vestus, saugotus, kad nepatektų saugumiečių akiratin. Būdavo, jei įtarimą sukelia į kurį nors įbestas itin smalsus nepažįstamojo žvilgsnis, tyliai sukužda: „Šiandien eik, kitą dieną susitiksime.“

Parapijose  jaunimo sielovadai vadovavusios seserys dalydavosi patirtimi. Religinio švietimo žinių labai reikėjo, todėl buvo įsteigta pogrindinė, t. Vaclovo Aliulio MIC vadovaujama katechetų mokykla. Įvairių kongregacijų seserys, pasakojo ses. Viktorija, konspektuodavo iš kunigų seminarijos atneštus vadovėlius, laukdavo atvykstant dėstytojų kun. Jono Borutos (dabar – Telšių vyskupas), kun. Albino Deltuvos, kun. Jono Pilkos, kun. Juozo Dobilaičio, kun. Juozo Poderio. Užsiėmimai vykdavo seserų butuose. „Apie 1981–1982 metus, kai prasidėjo kratos, būdavo susitariame, ten, kur buvo krata,  geriau nesirodyti. Renkamės kitame atokesniame bute. Todėl, mėtant pėdas, mokymasis pogrindėje katechetų mokykloje tęsėsi šešerius ar septynerius metus“.

Kai Vytauto Didžiojo universitete buvo atkurtas Katalikų teologijos fakultetas, ses. Viktorija tapo jo klausytoja. Pasakodama, kaip rengė bakalaurinį darbą „Artimo meilė pal. Jurgio Matulaičio darbuose ir raštuose“, sesuo juokavo, kad palaimintasis tada  tapo „didžiausiu jos draugu“.  Kiekviena proga  lankydavo netoli Šunskų esančią jo gimtinę, Marijampolės bažnyčioje  prie pal. J. Matulaičio  sarkofago valandomis melsdavosi, medituodavo…

1991 metų liepą Kauno arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius patvirtino devynių narių Kauno arkivyskupijos katechetinę komisiją, pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje kūrusią  Katechetikos centrą. Pirmoji jo vadovė buvo ses. Viktorija Maknauskaitė SJE. „Visi norai išsipildė. Svajojau apie pedagoginį – ir metus tikybą dėsčiau Kauno vidurinėje mokykloje. Paskui, žengiant pirmuosius žingsnius Katechetikos centre, teko programas kurti, skaityti papildomą pedagoginę literatūrą. Visur padėjo žmonės. Nuoširdūs vyresnio amžiaus kunigai eidavo į mokyklas. Pati dviračio neišradinėdavau, kartu apsvartydavome programas, rengdavome vadovėlius“. Neišdildomą  įspūdį paliko Romoje vykusi katechetų konferencija, kur pagrindinį pranešimą skaitė kardinolas Jozefas Ratcengeris (vėliau popiežius Benediktas VI). Ses. Viktorija, nors mokykloje ir mokėsi vokiečių kalbos, manė nesuprasianti, bet vis dėlto užsidėjo ausines. „Klausau – suprantu. Taip paprastai apie didelius dalykus kalba. Parvažiavus apie Romos konferenciją skaitau spaudoje – viską supratau, ką jis kalbėjo“.               

Būti karitiečiu – pašaukimas

„Karitietis – pašaukimas, – kalbėjo ses. Viktorija, dabartinė Kauno arkivyskupijos „Caritas“ reikalų vedėja. – Džiugu, kai tie, kuriems padėjai, patys ateina į „Caritas“. Man padėjo – dabar aš galiu“.  Kad ir toks pavyzdys. Šiemet, gegužės 19-ąją, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų nuteistieji, lydimi įstaigos darbuotojų,  buvo atvykę į Kauno arkivyskupijos „Caritas“ sriubos valgyklą, kuri kasdien pamaitina apie 1000 žmonių, padėti ruošti maistą. Jie skuto bulves bei ruošė jas užšaldyti. Kai buvo paruošti 85 kilogramai bulvių, jaunuolius valgyklos darbuotojos pavaišino pietumis bei saldėsiais ir nuoširdžiai padėkojo už pagalbą. Glaudus pataisos namų gyventojų ir karitiečių bendradarbiavimas padeda spręsti aktualias socialines problemas: savo veikla padeda bausmę atlikusiems ar lygtinai iš įkalinimo įstaigos paleistiems bei pagalbos stokojantiems jaunuoliams. Arkivyskupijos „Caritas“ – gausi 480 darbuotojų ir beveik 500 savanorių šeima. Per septynis dekanatų parapijų skyrius vargstantiems suteikė 65 tūkst. litų (iš aukų, rėmėjų, fondų) paramą, paremta daugiau kaip 9 tūkst. asmenų. 17 tūkst. asmenų gavo paramą drabužiais (išdalyta 95 tūkst. kg), maistu (3 tūkst. kg). „Caritas“ valgyklose Kaune bei Jonavoje kasdien pamaitinama daugiau kaip 500 asmenų. 320 vaikų lanko Vaikų dienos centrus Kaune, Jonavoje ir Kėdainiuose, gaudami ugdymą patys, o pagalbą – ir jų šeimos. Arkivyskupijoje veikia 3 parapiniai senelių namai, apie 2,5 tūkst. ligonių, pagyvenusių vienišų žmonių, lankomi namuose. Už kiekvienos direktoriaus kun. Virginijaus Birjoto ataskaitos eilutės slypi geri darbai silpniesiems. Ses. Viktorijai įsiminė arkivyskupo SigitoTamkevičiaus kvietimas atpažinti bei atsiliepti į tą vargą, kurį mato aplink, veikti pagal realius žmonių poreikius, išklausyti ir padėti pagal galimybes. „Jei neatsiliepiama į vargą, tai gimdo pyktį, nusivylimą“, – sakė ganytojas. „Caritas“ organizacija turėtų aktyviau informuoti visuomenę apie savo karitatyvinę misiją.

Ar reikia paramos pačiai reikalų vedėjai? „Kasdien“, – šypsojosi ses. Viktorija, parodžiusi gretimą koordinatorės, ilgametės karitietės Onutės Virbašiūtės kambarį. Kasdien su ja kalbasi, tariasi, ieško sprendimų ir, žinoma, karitatyvinės dvasios talkininkų.

© 2015 „XXI amžius“