|
Bendruomenėse
Kaimą nuo išnykimo išgelbėjo vienuoliai
Bronius VERTELKA
|
|
Tiberiados broliai vienuoliai
(iš kairės): Jonas, Vidas,
Pranciškus, Benediktas ir Mišelis
|
 |
|
Tiberiados bendruomenės sodyba
|
 |
|
Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčia
|
|
|
|
Naujam gyvenimui vienuolių
prikelti pastatai
|
Belgijoje brolis Markas Pirė (Marc Piret)
1979 metais įkūrė Tiberiados bendruomenę. Jos charizma broliai
ir seserys gyvena Evangelijos džiaugsmu. Jų gyvenimas yra įsišaknijęs
maldoje ir broliškoje meilėje. Kaip Jėzus apie Tiberiados ežerą,
jie eina liudyti tikėjimą ir kviesti žmones atrasti Dievo meilę.
Jie gyvena paprastai, patys dirba ūkio darbus ir iš to padedant
Dievo Apvaizdai ir išgyvena. Bendruomenės misija yra evangelizuoti.
Broliai reguliariai keliauja po kaimus, miestus, lanko mokyklas
ir parapijas, rengia stovyklas, rekolekcijas, buria maldos grupes,
kurios padeda jaunuoliams ir šeimoms gilinti tikėjimą.
Lietuvoje įkurta Tiberiados bendruomenė veikia
Baltriškėse Zarasų rajono kaime. Staigūs vingiai, kalneliai ir
nuokalnės, ant jų augantys lapuočiai ar spygliuočiai medžiai tokius
vaizdus regi važiuodamas asfaltuotu keliu nuo Dusetų link Degučių.
Artėjant prie miestelio verčia stabtelėti rodyklė į Baltriškes ir
belieka važiuoti dar porą kilometrų vieškeliu.
Degučių seniūnijos specialistė Edita Tuzikienė
(seniūnas buvo išvykęs į Zarasus) sakė, jog Tiberiados bendruomenės
nariai yra labai savarankiški, jie ne iš tokių, kad kažko reikalautų,
o patys nepajudintų piršto. Baltriškes jie sugebėjo prikelti ir
iš ten išvyti nuobodulį. Toks kaimo atsinaujinimas, jo išgarsinimas
seniūnijai labai malonus dalykas. Joje 18 metų dirbanti E. Tuzikienė
džiaugėsi, kad kaimas vienuolius sutiko kaip ilgai lauktus svečius,
iš vietinių gyventojų jie nesulaukė jokio pasipriešinimo. Atvykusieji
broliai suremontavo bažnyčią, atliko kitų gerų darbų. Aš buvau
auginama ateistiškai, dar netapau tvirta katalike, bet man teko
dalyvauti Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčioje aukojant šv. Mišias
už mirusįjį. Gal tai buvo vienintelė vieta, kur nemačiau formalumo,
kalbėjo atsakinga seniūnijos darbuotoja.
Artimiausia vienuolių bendruomenės kaimynė Ona
Puodžiuvienė, Baltriškėse gyvenanti apie 40 metų, sakė: Jeigu ne
jie, būtų sunykęs ir kaimas, ir bažnyčios nebūtų buvę. Kur geriau
rasi: nori pasimelsti, eini į bažnyčią netoliese. Čia pat koplyčia,
pamaldos joje vyksta kiekvieną dieną.
Garbaus amžiaus moteris džiaugėsi, kad vienuoliai
padeda nupjauti pievos žolę, šią vasarą ją supresavo. Už tai talkininkams
atsilyginta pienu. Susirgsi ar šiaip pas gydytoją prireiks vėl
iš kaimynų pagalbos sulauksi. Kaimui tai didžiulė parama. Sekmadieniais
bažnyčia, kurią suremontavo vienuoliai, irgi pilna žmonių. Jie labai
greitai išmoko kalbėti lietuviškai, yra rimti ir ramūs kaip tikri
belgai, savo sodybą gražiai prižiūri, visur žolę apipjauna, kiekvieną
dieną (išskyrus savaitgalį) atvažiuoja autoparduotuvė. Tik blogai,
kad vieškelis iki asfaltuoto kelio nepadengtas kieta danga, juo
važiuojantys sukelia dulkių debesis. Daugybę kartų tai priminė rajono
valdžiai, bet tokiam reikalui ji sako neturinti lėšų.
Roma prisistačiusi moteris su vyru čia atvyko
iš Vilniaus, abiem išėjus į pensiją. Ji pasakojo, kad neapsigavo
su vyru pirkdami čia sodybėlę, rado ramybę. Vieta tinkama poilsiui,
greta ežeras, akis džiugina žemės reljefas. O kad gyvenamas namas
papuoštas medžio drožiniais, tai jau jos vyro Mišos kūryba. Vienuoliai
visur ir visiems padeda, yra labai draugiški. Dirbdama viename
iš Vilniaus muziejų, negalėjau lankyti bažnyčios, savaitgaliais
privalėdavau dirbti, dabar į ją galiu eiti nors kiekvieną dieną,
vienuolių restauruotais maldos namais, kitais statiniais buvo
patenkinta moteris.
Baltriškės kaimas su keliomis sodybomis. Atvykusiam
iš Aukštaitijos lygumų jis atrodo patrauklus. Sutikti pirmieji sveikinasi
ilgokus rūbus vilkintys vienuoliai. Keistoka, kai savo daugiabutyje
nepažįsti kaimynų arba jie, išgirdę pasisveikinimą, atsuka nugarą
ar vaidina nepastebėję. Baltriškėse visiškai kitoks gyvenimo būdas.
Čia netrūksta šypsenų, o svarbi susisiekimo transporto priemonė
dviratis. Čiumpa jį laikinai iš Belgijos atvykusi vienuolė, netrukdo
vienuoliškas rūbas užsėsti ant balnelio ir tiek ją tematai. Asta
lietuvė, kilusi iš Šiaulių, bet jau 7 metai, kai ji vienuolė.
Prieš tai pastebėjusi, jog kažko lūkuriuoju, klausė, kuo galinti
padėti.
Į vasaros stovyklą iš Šiaulių ir Radviliškio atvykusios
jaunos moterys sakėsi nesančios iškalbingos, bet jaučiasi labai
pavargusios. Čia atvažiuoja išsiilgusios nuoširdaus bendravimo,
Baltriškėse patiria tikrąją dvasinę ramybę. Vyrukas, net iš Kretingos
atidundėjęs, gyrėsi, kad taisė dviračius. Tokią tolybę įveikė už
savo pinigus, kelionės niekas neapmokėjo.
Daugiausiai čia atvyksta iš Lietuvos, bet buvo
iš Belgijos, Prancūzijos, netgi viena krikščionių šeima iš Irako.
Nemažai sulaukia lankytojų iš Estijos.
Čia verda visiškai kitoks gyvenimas. Ne apie pinigus
ar kas jų daugiau turi, kaip dabar įprasta, bet apie dvasinius dalykus
kalba. Bendruomenėje nuolat gyvena penki broliai vienuoliai: du
belgai, lietuvis, prancūzas ir latvis (rugpjūčio 22-ąją Baltriškėse
vyko jo amžintųjų įžadų priėmimo iškilmė). Kiekvienas iš jų yra
už kažką atsakingas, žino, ką turi padaryti ar nudirbti. Sodyboje
pamačiau ūkininkavimo naujovę. Lauke žydi neravėtos ir nekauptos
bulvės, bet jų stiebai ir lapai stori bei vešlūs. Daigus leido per
storoką šiaudų sluoksnį. Jis ir drėgmę sulaiko, ir nuo sausros apsaugo.
Liepos pabaigoje dar pernykščio bulvių derliaus turėjo, tad gražiai
žydinčiųjų neskubėjo kasti. Vienuoliai užsiaugina tai, kuo maitindamiesi
jaustųsi patys sotūs. Laiko telyčią, kad karvės nereikėtų pirkti.
Turi vištų, avių. Būtinai pamatysi besiganantį asiliuką. Dažnam
jis atrodo kaip egzotika. Matyti, kad ilgam čia broliai vienuoliai
apsistojo. Tvoros stulpai ne įkasti, bet kabo ant įbetonuotų metalo
strypų. Namus šildo kūrendami malkas. Jų prisiskaldo savo miškelyje.
Atsargas kitai žiemai ruošia dar neatėjus pavasariui. Kiek turi
malkų pasiruošęs, galima spręsti ir apie šeimininką. Užsiaugina
grūdų, juos mala savo malūne (turi apie 7 ha dirbamos žemės). Kepa
naminę duoną. Vakare užmaišo tešlą, deda truputį mielių, o kitą
dieną iš jos suformuotus kepalus pašauna į krosnį.
Vyresnysis Tiberiados bendruomenės brolis Pranciškus
pasakojo, kad kelią į Lietuvą pirmasis praskynė brolis Juozapas,
vilniečio mokytojo Vytauto Toleikio pakviestas į ateitininkų stovyklą.
O vieta, kur galėtų kurti bendruomenę, buvo aptikta atsitiktinai.
Žvalgantis po Zarasų rajoną, pastebėta graži medinė Baltriškių bažnyčia,
statyta XX amžiaus pradžioje. Išspręsti kūrimosi formalumus padėjo
Antalieptėje dirbęs kun. Algirdas Dauknys (dabar Berčiūnų Lietuvos
Kankinių bažnyčios rektorius). Pasakiškai gražų gamtos kampelį pats
br. Pranciškus pirmą kartą išvydo lygiai prieš 20 metų, o nuolat
jame gyvena nuo 2001-ųjų. Jis prisiminė, kaip jų keptos duonos kepalas
gerą darbą padarė. Remontuojant bažnyčią prireikė betono. Br. Pranciškus
nuvyko į vieną Utenos betono gamybos įmonę. Ilgokai teko laukti,
kol priėmė jos direktorius. Rūškanas jo veidas nieko gero nežadėjo.
Kada atvykėlis parodė duonos kepalą ir pasakė, kad jis iš pačių
vienuolių išsiaugintų grūdų ir jų pačių užmaišytos tešlos, šis iškart
tapo malonesnis: Nuo prašančiųjų vos apsiginu, bet čia matau, kad
ne iš tokių, kaip ir aš, esate gamybininkas. Verta tokiam padėti.
Br. Pranciškus sako, kad Lietuvoje geradarių netrūksta. Jam atvykus
čia viskas atrodė nauja, bet stebino nuoširdumu spindintys vietiniai
gyventojai: dar yra likusios kelios sodybos. Br. Pranciškus Briuselio
universitete baigė architektūrą, turi magistro laipsnį. Dar studijuodamas
pajuto, kad senoviškai gyventi nebenori, reikia kažko naujo. Vieną
dieną apsilankęs bažnyčioje suprato, kad jį pašaukė Dievas. Tai
patvirtino ir Tiberiados bendruomenės vyresnysis. Šios bendruomenės
nariu jis tapo 1994-aisiais. Teko daug ką iš naujo mokytis. Belgijoje
sutiko lietuvį Giedrių, per kurį susipažino su lietuvių kalba. Jos
mokydamasis, didžiausią patirtį įgijo bendraudamas su Baltriškių
gyventojais. Aplankyti bendruomenės vyresniojo ne kartą buvo atvykę
jo tėvai iš Belgijos. Pirmą sykį čia pabuvoję pamatė, kad jis jaučiasi
kaip žuvis vandenyje (iki brolio Pranciškaus gimtinės apie 2 tūkstančiai
kilometrų).
Kartą Vilniuje su belgu, visiškai nemokėjusiu
lietuviškai, stabdė Zarasų kryptimi važiuojančius automobilius.
Sustojusiojo vairuotojas pasirodė labai piktas, vos ne ant viso
pasaulio įtūžęs. Burbtelėjo, kad neseniai išsiskyrė su žmona. Apie
20 minučių jis agresyviai kalbėjo, kad už visa tai yra atsakingas
Dievas. Lietuviškai nekalbantis bendrakeleivis belgas paklausė Pranciškaus,
ant ko jis taip įširdęs. Šis atsakė: Ne ant mūsų, bet ant Dievo.
Išlipant br. Pranciškus kaip tik prisiminė, kad po dviejų savaičių
Baltriškėse organizuojama išsiskyrusių žmonių stovykla ir pakvietė
joje dalyvauti tą vairuotoją. Ir iš tikrųjų, tas vairuotojas joje
pasirodė, čia jam pavyko atrasti dvasinę ramybę. Jau dveji metai,
kaip vyras atvyksta į Tiberiados bendruomenės renginius.
Vienuoliai vienu metu gali priimti iki 120 žmonių.
Juk čia toji vieta, kur žmonės nepasijunta vieniši, būna kitų
suprasti, kur net didelės grupės gali gyventi vienybėje. Pirmąkart
atvykusiems tai atrodo nauja, nes viskas daroma kartu.
Sykį bendruomenėje apsilankė suvargęs 30-metis
jaunuolis, kuris sakė, kad tai paskutinė vieta, kur tikisi prisiglausti.
Pradžiai jam leido pagyventi savaitę. Per tą laiką jis pasirodė
kaip geraširdis, prie darbo linkęs ir pagal nustatytą vienuolių
dienotvarkę gyventi sugebantis jaunas žmogus. Baltriškėse dirbdamas
jis vėl atrado savąjį gyvenimo džiaugsmą. Čia užsibuvo tris mėnesius,
laikydamasis visiškos blaivystės. Jau septyneri metai, kai jis visiškai
nevartoja alkoholio. O vienas jaunuolis, atvykęs vakare, pasisakė,
jog turi pašaukimą gyventi vienuolišką gyvenimą. Po savaitės išėjus
broliams vienuoliams melstis, šis įvykdė vagystę. Vengia bendruomenė
priimti turinčius priklausomybę nuo narkotikų, kadangi čia būna
daug jaunimo. Man išsiruošus namo, vieškelyje teko pristabdyti automobilį,
kad prasilenkčiau su didžiuliu autobusu su žmonėmis.
Telefonu pasikalbėjau su Degučių seniūnu Jonu
Šileikiu. Jis džiaugėsi, kad seniūnija turi vietą, kur atvykę žmonės
atgauna dvasinę ramybę, atranda ar susistiprina tikėjimą Dievu.
Tai išskirtinis, atsigaunantis, smagių vilčių teikiantis ir jam
rūpesčių nekeliantis kaimas. Vienuoliai ne tik dvasiškai pakylėjo
Baltriškes, bet ir darbe, ir kasdieniniame gyvenime jie rodo pavyzdį
kitiems, sakė Degučių seniūnas J. Šileikis.
Baltriškės, Zarasų rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2015 XXI amžius
|
