Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. gruodžio 4 d., Nr. 23 (242)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Atmintis

Sukaktys

Šiemet minėjome kelių kunigų vienuolių sukaktis

Nemunaičio bažnyčios statytojas

Šiemet sukako 150 metų kai gimė kun. Feliksas BALTUŠKA – tėvas Silvestras OFM (1865–1896–1944). Jis gimė Kunigiškių k., Svėdasų parapijoje. Baigęs 4 klases, 1891 metais buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją. Dėl silpno lenkų kalbos mokėjimo pirmąjį kursą teko kartoti. Įšventintas kunigu būdamas 32 metų. Jo darbo vietos: 1896–1899 – Kazokiškių filialistas, 1899–1930 – Nemunaičio klebonas; 1930 išvažiavo į Kretingos vienuolyną ir tapo vienuoliu pranciškonu, 1930–1931 buvo Kretingos noviciate, 1931–1932 – Troškūnų vikaras, 1932–1934 – Kretingos vikaras, 1934–1938 Žaliakalnio Kaune vikaras, 1938–1940 – Nemunaičio vienuolyno pranciškonų rezidencijos, vadinamosios sanatorijos viršininkas, 1940–1944 – rezidentas Kretingoje. 1944-ųjų vasarą tėvas Silvestras grįžo į Nemunaitį, gyveno vienišas ir meldėsi, o netrukus mirė. Kun. F. Baltuška 1909 metais Lietuvių Seime kalbėjo iš tribūnos, platino spaudą, įsteigė „Ryto“ skyrių, vokiečių okupacijos metu šelpė badaujančius, buvo aktyvus besikuriančios Lietuvos dalyvis. 1899–1904 Nemunaityje pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią, steigė slaptas mokyklas, įvedė visuotinę blaivybę, rengė ekskursijas į Vilnių ir Pivašiūnus, pastatė kleboniją ir parapijos namus su biblioteka ir skaitykla. Palaidotas Nemunaičio bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau dekanas kun. Juozapas Gylys jam pastatė laikiną paminklėlį. Jis buvo plačios širdies kunigas, gyveno ir dirbo ne sau, bet Dievui, tėvynei, Dzūkijai, žmonėms ir savo sielai!

 

Pranciškonas Italijoje, JAV, Kanadoje

Šiemet sukako 75 metai, kai kunigu buvo įšventintas Matas BANIŪNAS – tėvas Petras OFM.  Jis gimė 1912 09 01 Vodonių k., Svėdasų par., Kupiškio r. 1930 baigė Anykščių gimnaziją, 1937 – Kretingos pranciškonų kolegiją. 1937–1940 studijavo teologiją Kolevičio (Colleviti) ir Areco (Arezzo, Italija) kunigų seminarijose. 1940 įšventintas kunigu. Tęsė mokslą ir 1941 baigė Florencijos (Italija) pranciškonų kunigų seminariją, davė vienuolio įžadus, tapo tėvas Petras OFM. Antrojo pasaulinio karo metais tėvas P. Baniūnas dirbo įvairiose italų parapijose. Karui baigiantis Milane globojo lietuvius, paimtus į vokiečių kariuomenę, padėdavo jiems pabėgti į Šveicariją. 1946 išvyko į JAV, rūpinosi lietuvių pabėgėlių Vokietijoje šelpimu bei jų atvykimu į Ameriką. 1947–1949 tėvas P. Baniūnas OFM ėjo pranciškonų vienuolyno Kenebunkporte (Merilendo valstija) ekonomo pareigas, nuo 1949 buvo Gryno (Meino valstija) vienuolyno viršininkas. Jis išrūpino vienuoliams pranciškonams leidimą kurtis ir Toronte (Kanada), pats persikėlė į Kanadą, kurį laiką ėjo pirmojo Kanadoje Šv. Kotrynos miestelio pranciškonų vienuolyno viršininko pareigas. 1953 drauge su kitais organizavo Prisikėlimo parapiją ir vienuolyną Toronte. 1952 Kanados lietuvių kunigų suvažiavime tėvas P. Baniūnas OFM buvo išrinktas provincijos valdybos iždininku. 1959 susikūrus Kanados lietuvių bendruomenei, buvo išrinktas jos krašto tarybos nariu. Grįžęs į JAV, Brukline iki 1990 dirbo „Darbininko“ ir kitų laikraščių bei žurnalų administratoriumi, prisidėjo prie Kultūros židinio statybos. 1995 tėvas Petras OFM grįžo į Lietuvą ir senatvę praleido Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bernardinų vienuolyne. Mirė 2003 03 20 JAV.

 

Dominikonas ir žymus filosofas

Kovo 18-ąją sukako 100 metų kai gimė, o balandžio 15-ąją 25 metai kai mirė kun. Vytautas ŽIŪRAITIS – tėvas Tomas OP (1915 03 18–1939–1990 04 15). Jis gimė Grigoriškės k., Šimkaičių vls., Raseinių aps. Mokėsi Raseinių gimnazijoje, 1933 įstojo į dominikonų vienuoliją (noviciatą atliko Amiense, Prancūzijoje), 1934-1937 studijavo filosofiją ir teologiją dominikonų Alberto Didžiojo akademijoje Valerberge (Vokietija) ir 1937-1939 Le Solšuare (Le Saulchoire) ir Kaine (Belgija). 1939 Belgijoje įšventintas kunigu. Buvo Raseinių vikaru, 1941-1942 studijavo teologiją Bonos universitete (Vokietija), 1942-1943 – Vilniaus kunigų seminarijoje. Garsėjo patriotiniais pamokslais. 1944 pasitraukė į Vakarus, 1945-1948 buvo Aukštutinės Austrijos lietuvių kapelionas. 1946-1947 studijavo filosofiją Zalcburgo katalikiškame universitete (Austrija). 1949 persikėlė į JAV. Dėstė vokiečių kalbą Providence kolegijoje. 1950 buvo kapelionas Metuchene. 1954 įgijo licenciatą, 1957 apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 1956-1962 – dominikonų vienuolyno Oksforde kapelionas ir De Limos kolegijos mokytojas. Nuo 1962 dirbo Vašingtono dominikonų vienuolyno parapijoje, nuo 1979 – Vašingtono lietuvių misijos kapelionas Trijų Karalių bažnyčioje. Buvo ir Pentagono kapelionas, Lietuvos skautų dvasios vadas. Nuo 1934 bendradarbiavo spaudoje  („Tiesos kelyje“, „Mūsų laikraštyje“, „Aiduose“, „Drauge“, „Lietuvių dienose“, „Karyje“), parašė knygas: „Eucharistija – kasdienė mūsų stiprybė“ (1943), „Nevystančios rožės“ (1944, 1948), „Žodis ir gyvenimas“ (1955), kultūros filosofijos ir tomizmo klausimais paskelbė straipsnių „Tėvynės sarge“, „Darbininke“, „Vytyje“. Mirė 1990 04 15 Vašingtone.

 

Marijonas JAV ir Australijoje

Spalio 7 dieną sukako 30 metų, kai Adelaidėje (Australija) mirė kun. Albinas SPURGIS MIC (1907 09 06–1932 05 23–1985 10 07). Jis gimė Šiluose, Vadoklių vls., Panevėžio aps. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje. 1932 05 23 įšventintas kunigu paskirtas vikaru į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapiją. Vėliau buvo Katedros vikaras ir mokyklų kapelionas, veikė katalikiškose jaunimo organizacijose. Paskui klebonavo Geležiuose, o nuo 1939 – Šimonyse. 1944 pasitraukęs į Vokietiją buvo Vaideno lietuvių stovyklos kapelionas. Čia drauge su kitais suorganizavo lietuvišką progimnaziją, buvo jos direktorius ir mokytojas. 1949 persikėlė į JAV, 4 metus buvo Strongsvilio (Ohajo valstija) Šv. Juozapo parapijos vikaras, 1953 Čikagoje įstojo į marijonų vienuoliją. Studijavo teologiją Popiežiškajame Angelicum universitete Romoje. 1955 grįžo į Čikagą, vedė misijas ir rekolekcijas. 1958-1969 buvo „Draugo“ dienraščio administratorius ir spaudos vedėjas. Nuo 1969 – Šv. Kazimiero lietuvių parapijos klebonas Adelaidėje. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, talkino Broniui Kvikliui leidžiant „Lietuvos bažnyčias“.

 

Jėzuitas – Seminarijos rektorius ir profesorius

Lapkričio 1 dieną sukako 25 metai, kai mirė kun. prof. dr. Stanislovas GRUODIS SJ (1896 02 12–1925 06 14–1990 11 01). Jis gimė 1896  02 12, Bagužiškių kaime, Pabaisko parapijoje. Mokėsi Ukmergės ir Voronežo gimnazijose, Peterburgo Karo medicinos akademijoje. Grįžęs į Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo mokytojavo Ukmergės gimnazijoje, dalyvavo krikščioniškoje visuomeninėje veikloje. 1922 įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją. 1925 06 14 įšventinus kunigu, paskirtas Žemaičių dvasinės seminarijos dėstytoju.1926 išvyko į Vokietiją studijuoti Miunsterio universitete. Po metų, jausdamas Viešpaties kvietimą vienuolio gyvenimui, įstojo į Jėzaus Draugiją. Tęsė studijas Valkenburge (Olandijoje) ir jas baigė teologijos daktaro laipsniu. Grįžęs į Lietuvą, 1932 paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstyti moralinę teologiją. Šias pareigas ėjo iki 1948-ųjų, kol okupacinės valdžios potvarkiu jam buvo uždrausta dirbti seminarijoje. 1944–1946 jis buvo šios Seminarijos rektorius. Negalėdamas profesoriauti, turėjo tenkintis vikaro pareigomis Pažaislio bažnyčioje (1948), o ištremtas iš Kauno, darbavosi kaip altaristas Skaruliuose (1949), Krakėse (1950), Skirsnemunėje (1950–1960), Balninkuose (1960–1985). Bloga sveikata dažnai jam trukdė darbą. 1985 paskirtas į Kauno Šv. Antano bažnyčią altaristu, dieviškąją tarnybą kaip invalidas atlikdavo namie, kol Viešpats 1990 11 01 savo uolųjį darbininką pasikvietė į amžinąjį poilsį. Tėvas Stanislovas skleidė krikščioniškojo mokslo šviesą ne tik žodžiu, bet ir raštu. Parašė keletą knygų: „Negimusios gyvybės panaikinimas teologijos mokslo šviesoje“, „Laikykis įsakymų“, „Nuošalusis Taboras“, „Kelias į šviesą“, „Šviesa iš aukštybių“. Kaip Jėzaus Draugijos narys, daug pasidarbavo Lietuvos jėzuitų provincijai, ypač nuo 1941-ųjų tapęs provincijolu. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia kitų tėvų jėzuitų.

Pagal 1991 metų „Katalikų kalendorių žinyną“, prel. Stanislovo Kiškio knygą „Kristaus pašauktieji“ (Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996) ir „JAV lietuviai. Biografijų žinynas“, t. 1-2 (Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, 2002)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija