Pro Deo
et Patria

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
2015 metams skyrė laikraščiui „Katalikas“
3000 eurų projektui „Pro Deo et Patria“ vykdyti.
Projekto rubrikos: „Atmintis“, „Atsivėrimai“, „Bendruomenėse“,
„Pažintis“, „Renginiai“, „Vienuolių kūrybos atspindžiai“.

Pažintis

Jaunos vienuolės gyvenimu skelbia Evangeliją

Bronius VERTELKA

Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos seserys vienuolės Marija Ostra Brama ir Marija Dovire Autoriaus nuotrauka

Molainiai – tvarkingai atrodanti individualių namų gyvenvietė Panevėžio pakraštyje, tuoj už „Šermuto“ sodų bendrijos. Jie irgi priklauso miestui. Tarp paskutiniųjų Medžiotojų gatvės pastatų – Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacijos namai. Įveikus keletą laiptelių paradinių durų link, jų priebutyje pamatai šv. popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūrą. Pravėrus dar vienas duris, iš  nuotraukų į tave žvelgs dabartinis popiežius Pranciškus, šv. Popiežius Jonas Paulius II ir naujasis Kauno arkivyskupas metropolitas bei Panevėžio vyskupijos apaštalinis administratorius Lionginas Virbalas SJ.

Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros tarnaičių kongregacija, įkurta 1988 metais Argentinoje kun. Carlos Miguel Buelos, dar mažai kam žinoma. Lietuvoje šios kongregacijos vienuolės apsigyveno 2008 metais. Jos charizma: kultūros evangelizacija – pratęsti Žodžio Įsikūnijimą visuose žmonėse. Tai reiškia skelbti Evangeliją visiems, kad Evangelijos valia prasiskverbtų, permainytų ir pripildytų jų mąstymą, sprendimus, vertybes, gaires, įkvėpimo šaltinius, žmonijos gyvenimo būdus bei elgesio normas, kad žmonės galėtų gyventi pagal Evangelijos mokymą, kad kiekvienas žmogus būtų kaip naujas Kristaus įsikūnijimas. Kongregacijos misija: darbas parapijose; jaunimo susitikimai; paruošimas sakramentams; vasaros stovyklos; šv. Jono Bosko oratorija; Švč. Mergelės Marijos dukrų grupė pamaldumui Dievo Motinai puoselėti.

Atmintis

Apaštalus rengė ne universitetuose, o maldos mokykloje

Irena Petraitienė

Sukako 110 metų, kai 1905-ųjų lapkričio 4-ąją Ukmergės apskrities Pagirių valsčiaus Leliūnų sodžiuje gimė kunigas jėzuitas Jonas Danyla, Lietuvos jėzuitų provincijolas (1948–1989), ir 15 metų, kai jis 2000 m. spalio 31 d. Kaune mirė, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Noviciate ir naujokyne nebuvo įtampos

Olandijoje, prie pat Vokietijos sienos esančiame Hierenberge, XIX–XX amžių sandūroje vokiečių tėvai jėzuitai noviciatui pastatė Šv. Bonifaco namus, apsuptus nemažu parku ir dideliais daržais. Apylinkę, pasak kun. Broniaus Krištanavičiaus SJ, pamargindavo pievose besiganančios karvės, dviračiai, šunų tempiami vežimukai su pieno kibirais ir raudoni olandų veidai. Lietuviui, patekusiam į šį kampelį, viskas buvo nauja. Dvidešimtmetis čia atvykęs aukštaitis Jonas Danyla rado ženklius lietuvių pėdsakus. Pirmas čia atsiųstas tėvynainis buvo Kauno kunigų seminarijos klierikas Jonas Paukštys, kuris 1923 metais buvo ir pirmas naujokyno magistro padėjėjo įkurtai ,,Lietuvos misijai“ vadovauti paskirto t. Jono Kipo lietuvių kalbos mokytojas. Ir Jonas Danyla į vienuolyno gyvenimą įėjo palaipsniui: atliko trijų dienų rekolekcijas, susipažino su tėvais ir naujokais, vaikščiodamas po apylinkes mintyse grynino savo pašaukimą… Praslinkus dviems savaitėms, vieną vakarą Jonas ant savo lovos rado ilgą kunigo rūbą, juostą ir į trečdalį sviedinio panašią kepuraitę. Gavęs ženklą, kad jau tapo pilnateisiu naujoku, nudžiugo. Tuose pačiuose namuose noviciatą praėjęs t. B. Krištanavičius rašė, jog lietuviai naujokai pamatydavo, kad gyvenimas vienuolyne yra visiškai kitoks negu Kaune buvo galima įsivaizduoti. Tiesa, ir čia reikėdavo fiziškai ir protiškai pasidarbuoti, bet niekas nejausdavo tos įtampos ir netikrumo, kuris kandidatus vargindavo Kaune. Naujokyne jie rado šiltesnę atmosferą, rūpestingą globą ir gražų tėvų ir brolių pavyzdį.

Atmintis

Sukaktys

Šiemet minėjome kelių kunigų vienuolių sukaktis

Nemunaičio bažnyčios statytojas

Šiemet sukako 150 metų kai gimė kun. Feliksas BALTUŠKA – tėvas Silvestras OFM (1865–1896–1944). Jis gimė Kunigiškių k., Svėdasų parapijoje. Baigęs 4 klases, 1891 metais buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją. Dėl silpno lenkų kalbos mokėjimo pirmąjį kursą teko kartoti. Įšventintas kunigu būdamas 32 metų. Jo darbo vietos: 1896–1899 – Kazokiškių filialistas, 1899–1930 – Nemunaičio klebonas; 1930 išvažiavo į Kretingos vienuolyną ir tapo vienuoliu pranciškonu, 1930–1931 buvo Kretingos noviciate, 1931–1932 – Troškūnų vikaras, 1932–1934 – Kretingos vikaras, 1934–1938 Žaliakalnio Kaune vikaras, 1938–1940 – Nemunaičio vienuolyno pranciškonų rezidencijos, vadinamosios sanatorijos viršininkas, 1940–1944 – rezidentas Kretingoje. 1944-ųjų vasarą tėvas Silvestras grįžo į Nemunaitį, gyveno vienišas ir meldėsi, o netrukus mirė. Kun. F. Baltuška 1909 metais Lietuvių Seime kalbėjo iš tribūnos, platino spaudą, įsteigė „Ryto“ skyrių, vokiečių okupacijos metu šelpė badaujančius, buvo aktyvus besikuriančios Lietuvos dalyvis. 1899–1904 Nemunaityje pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią, steigė slaptas mokyklas, įvedė visuotinę blaivybę, rengė ekskursijas į Vilnių ir Pivašiūnus, pastatė kleboniją ir parapijos namus su biblioteka ir skaitykla. Palaidotas Nemunaičio bažnyčios šventoriuje. Kiek vėliau dekanas kun. Juozapas Gylys jam pastatė laikiną paminklėlį. Jis buvo plačios širdies kunigas, gyveno ir dirbo ne sau, bet Dievui, tėvynei, Dzūkijai, žmonėms ir savo sielai!