Renginiai
Dokumentinis filmas apie benediktinus
Romas BACEVIČIUS
|
Šv. Benedikto vienuolyno prioras
kun. Kazimieras Milaševičius OSB
ir filmo apie šią vienuoliją
autorius Dalius Ramanauskas
|
Lietuvos piligrimų bendrija Kauno apskrities viešojoje
bibliotekoje pristatė krikščioniškos dokumentikos operatoriaus Daliaus
Ramanausko filmą Ora et labora. Benediktinų kelias Lietuvoje.
Renginyje dalyvavo filmo autorius, dokumentinių filmų režisierius,
scenarijų autorius ir operatorius D. Ramanauskas bei Palendrių Šv.
Benedikto vienuolyno prioras kun. Kazimieras Milaševičius OSB.
Šis dokumentinis filmas supažindina su Kelmės
rajone, Palendriuose, įsikūrusio seniausio katalikų vienuolių ordino
benediktinų gyvenimu, savo paslaptingumu ištisus šimtmečius
traukusiu žmonių dėmesį. Ora et labora malda ir darbas pamatai,
ant kurių kyla benediktinų dvasinis rūmas. Vienuolinio gyvenimo
savitumą ir įvairovę vainikuoja septynis kartus per dieną skambanti
grigališkoji giesmė. Jos pasiklausyti susirenka daug žmonių, kurie
visada labai laukiami Palendrių vienuolyne, nes svetingumas vienas
svarbiausių šios vienuolijos bruožų. Filmas apžvelgia ir benediktinų
istoriją, susijusią su šv. Brunonu, benediktinų vienuoliu, 1009
metais žuvusiu Lietuvos pasienyje, ir Vytautu Didžiuoju, kai Krokuvoje
apsikrikštijęs kunigaikštis pasikvietė benediktinus į Lietuvą ir
atidavė šiam vienuolynui savo gimtuosius namus Senuosiuose Trakuose.
Kartu pristatomas tūkstantmetis benediktinų vienuolynas Soleme,
Prancūzijoje, tuoj pat po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sulaukęs
daug grigališkąjį choralą pamėgusių jaunų lietuvių. Matydami šiuos
Lietuvos jaunimo poreikius, Prancūzijos benediktinai įkūrė vienuoliją
Palendriuose, kurią jau gerą dešimtmetį lanko gausūs piligrimų ir
turistų būriai.
D. Ramanauskas pasakojo, kad kurdamas filmą apie
Pivašiūnus jų istorijoje aptikęs benediktinų pėdsaką, todėl kilo
mintis ir apie juos prabilti. Iš arčiau susipažinęs su Lietuvoje
gyvenančiais benediktinais, suprato, kad tai lietuviškas Taizė
variantas, kažkas panašaus yra ir Pakutuvėnuose, Plungės rajone,
kur veikia pranciškonai. Pamatęs, kokie tie benediktinai, jis panoro
kurti apie juos filmą. Tačiau iškart iškilo finansiniai klausimai,
nes be lėšų vargu ką bepadarysi. Tada Lietuvos piligrimų bendrija
parašė projektą, kurį parėmė Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo
fondas. Už tas lėšas buvo galima sukurti laidų ciklą apie benediktinus
ne vien tik Lietuvoje, o aplankant šv. Benedikto gimtinę ir jo įkurtos
vienuolijos brolius Italijoje: Nursijoje, Subjake, Monte Kasine.
D. Ramanauskas apsilankė ir Soleme (Prancūzija), kur dar nuo 1010
metų veikia vienas iš uždariausių pasaulyje benediktinų vienuolynų.
Drauge važiavo ir Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun.
K. Milaševičius OSB, galbūt todėl ten gyvenantys vienuoliai buvo
tokie atviri, leido laisvai filmuoti, juos kalbinti. Taip atskleista
vienuolių kasdienybė. Beje, į Solemą pirmaisiais atkurtos Lietuvos
nepriklausomybės metais išgirsti grigališkąjį choralą vykdavo pilni
autobusai lietuvių.
Filmuota ir Romoje bei Paryžiuje, Tynieco vienuolyne
Lenkijoje, iš kurio kadaise Vytautas Didysis į Lietuvą pasikvietė
benediktinus, skirdamas jiems pilį Senuosiuose Trakuose.
Šv. Benedikto vienuolyno prioras kun. K. Milaševičius
OSB pasakojo apie Lietuvoje įsikūrusius benediktinus. Palendriuose
gyvena 14 brolių. Juokais sakoma, kad iš jų yra šeši su puse lietuvio
ir pusantro amerikiečio. Mat vienas benediktinas, tėvas Grigalius,
yra kilęs iš JAV, bet jo tėvai gimę lietuvių šeimose. Dar yra penki
prancūzai ir slovakas. Tėvas Kazimieras pasakojo, kad, be maldos,
vienuolyne labai svarbią vietą užima ir svečių priėmimas. Atėjęs
svečias priimamas kaip Kristus, sakė prioras. Vienuolynas yra
žmogaus susitikimo su Dievu vieta. Čia sudaromos sąlygos atvykusiesiems
susitikti su Dievu ir suteikti jėgų grįžti į pasaulį. Malda yra
dvasinis darbas, o rankų darbas irgi yra maldos forma. Taigi jei
kas klausia, ar vienuoliai dirba, atsakau, kad jie tikrai dirba.
Juk pasak šv. Benedikto, tikri vienuoliai yra
tie, kurie pragyvena iš savo rankų darbo. Palendrių vienuolyne jie
irgi ne tik meldžiasi, bet ir patys dirba ir save išlaiko. Be abejo,
kai bendruomenė maža, o pastatai dideli, yra tikrai labai sunku.
Tėvas Kazimieras pasakojo ir apie grigališkąjį choralą, vieną seniausių
bažnytinių giedojimų. 1992 metais, atsitiktinai užėjęs į Vilniaus
Arkikatedrą Baziliką ir radęs skelbimą apie grigališkojo choralo
giedojimą, tuo susidomėjo, o kai pasitaikė galimybė išvykti į Solemą,
atsitiktinai, vietoje užsirašiusiojo, bet negalėjusio važiuoti bičiulio,
išvyko jis. Nuo tada ir prasidėjo tėvo Kazimiero kelias į benediktinų
vienuolyną ir kunigystę. Apie tai jis, linkęs į muziką, tada nė
nebūtų svajojęs. Jį sužavėjo benediktinų gyvenimo būdas: ora et
labora, malda ir darbas. Dar būnant pasauliečiu jį traukė malda.
O kai vieną dieną išgirdo grigališkąjį giedojimą, širdis buvo pakerėta
jo grožio, autentiškumo, paprastumo bei gilumo. Gal tai ir dėl to,
jog prioras yra mokęsis muzikos mokykloje. Jautrumas grožiui, išreikštam
muzika, literatūra ar daile, palietė ne tiek protą, kiek širdį.
Pirmasis jo susitikimas su Dievu įvyko muzikos dėka. Muzikos dėka
tapau jautresnis neapčiuopiamiems, dvasiniams dalykams. Muzikos
grožis ir žavesys subrandino man troškimą ieškoti to, kas gali pamaitinti
širdies gelmes, sakė tėvas Kazimieras. Malda, išreikšta grigališkuoju
giedojimu, tapo mano kasdiene dvasine duona, taip pat tiltu, siejančiu
su sena benediktiniška tradicija, kurią atradau Prancūzijoje, Solemo
benediktinų vienuolyne. Tad įstojau į benediktinų ordiną net nepažindamas
šv. Benedikto, bet greičiau sužavėtas liturgijos grožio, maldos
gelmės. Ten mane labai traukė, nes jaučiausi galįs įprasminti savo
gyvenimą, atsiliepti į Dievo kvietimą, atiduoti Jam savo gyvenimą.
Po 18 metų, pragyventų vienuolyne, matau, kad neapsigavau. Aišku,
tai ne mano nuopelnas, o Dievo malonė, į kurią atsiliepiau, pašvęsdamas
jam savo gyvenimą. Dėkoju Jam už pašaukimą, už vietą, kur galiu
atskleisti tai, ką geriausio turiu širdy, ir dovanoti kitiems.
Filme pamatome kun. K. Milaševičiaus OSB ir kitų
benediktinų liudijimą, kaip jie pasiryžo tapti vienuoliais.
Filmo kūrėjas iš tiesų yra aktorius. Jis jau buvo
šį tą pasiekęs šioje srityje dirbdamas Kauno dramos teatre, tačiau
suprato, kad jo kelias yra kitas. Įvairių Dievo valia nulemtų atsitiktinumų
dėka po įvairių studijų užsienyje jis tapo profesionaliu operatoriumi.
Pagrindinę D. Ramanausko filmografiją sudaro filmai, pasakojantys
apie piligrimines krikščionių vietas ir keliones Lietuvoje ir užsienyje,
supažindinantys su Lietuvoje veikiančiomis krikščioniškomis bendruomenėmis,
vienuolijomis, kviečiantys pažvelgti į tikėjimą kaip į gyvenimo
iššūkį ir esmę. LRT televizijoje anksčiau jis rengė kelias laidas.
Apie vienuolynus prieš keletą metų sukūrė filmą Žvilgsnis į pašvęstąjį
gyvenimą. O apie benediktinus Dalius ne tik šį filmą sukūrė, bet
dar septynias televizijos laidas, rodytas per LRT, LRT Kultūra
ir Marijampolės televizijas. Nemačiusius šių laidų kviečiame jas
pasižiūrėti LRT mediatekoje. Tada tikrai geriau suprasime, ką reiškia
būti benediktinu.
© 2015 XXI amžius
|