Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. gruodžio 18 d., Nr. 24 (243)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Vienuolių kūrybos atspindžiai

Gyvenimas – tarnystė Dievui ir žmonėms

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos seseriai Onutei Kurlenskaitei atminti

Stasys MACKEVIČIUS

Sesuo Ona Kurlenskaitė

Sesuo Ona drauge su jaunaisiais
procesijos dalyviais

Su Dievo Apvaizdos seserų
kongregacijos seserimis ir bičiuliais

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė sesuo Ona Kurlenskaitė eilėraščius kurti pradėjo dar sėdėdama mokyklos suole, o baigė tik kiek daugiau kaip prieš dvejus metus, kuomet mirtis liepė padėti poezijos plunksną ir eiti ten, kur šviečia amžinoji šviesa, neapsakoma žemiškais žodžiais. Onutės gyvenimas buvo panašus į eilėraštį – toks pat gražus, trapus, bet, deja, neilgas, toks pat kupinas didelių dalykų ir didelės prasmės – vos keletas eilučių, bet į jas sutelpa visas tikėjimo, meilės bei vilties kupinas pasaulis.

Sesuo Ona Kurlenskaitė gimė 1942 m. birželio 13 d. Paalksnio kaime, Panevėžio rajone, Aniceto Kurlensko ir Alfonsos Strigaitės-Kurlenskienės šeimoje, buvo antroji iš keturių vaikų. Jau beveik nuo lopšio prasidėjo jos kelionė į tikėjimą bei didelius darbus, nors tėvai buvo tik paprasti darbininkai, aukoję bemaž visas jėgas ir laiką tiems keliems maitinančios žemės hektarams, tapo gyvu Dievo ir artimo meilės pavyzdžiu savo vaikams. Visą gyvenimą Onutė prisimindavo vaikystės sekmadienius, kuomet mama ją, dar visai mažytę, ant rankų nešdavosi į Naujamiesčio bažnyčią, drauge su Kristui paaukoti skirtomis gėlėmis.Tos bažnyčios ji jau niekada nebeapleido – iš pradžių barstydavo procesijose gėlių žiedus drauge su kitomis mergytėmis baltais drabužėliais, vėliau – pati rengdama procesijas ir kviesdama prie altoriaus ateiti Dievui mielus mažutėlius.

Visas sesers Onutės gyvenimas buvo persmelktas tarnystės Dievui ir žmonėms dvasios. Norėdama padėti sunkiai sergantiems, 1963 metais ji įstojo į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, kurioje per trejus metus baigusi pilną medicinos seserims ruošti skirtą kursą su pagyrimu išlaikė valstybinius egzaminus. Baigusi mokyklą Onutė du mėnesius dirbo Vilniaus tuberkuliozės ligoninėje, tačiau savo krašto ilgesys ją sugrąžino atgal į Panevėžį, ir ji darbavosi rajono centrinėje ligoninėje, o vėliau – Tuberkuliozės dispanseryje. Tai buvo lemtingas žingsnis. 1973 metais Onutė pati susirgo ta liga, su kuria kovojo dirbdama – sunki ir agresyvi jos forma akimirksniu sugriovė viską. Nebeliko galimybių ir jėgų dirbti, svajoti apie ateitį – pavojinga liga galėjo bet kada nuvaryti į kapus. Ir vis dėlto Onutė niekuomet nepuolė į neviltį, nenusigręžė nuo Dievo. Sirgdama nuolat kreipdavosi į Jį maldomis ir eilėraščiais. Ypač karštai meldėsi į Dievą, prašydama duoti išminties, kuri padėtų susirasti vaistų, galinčių grąžinti jau beveik prarastą gyvenimą. Ir tikrai, kaip prisimena žmonės, tuo metu bendravę su Onute, ji surado vaistų – paslaptingų receptų, dar beveik nežinomų oficialiajai medicinai, kuriais gydytojai menkai tikėjo, tačiau ligonei leido juos išmėginti, manydami, jog jai jau niekas nebekenkia... Ir nepakenkė – Onutė pasveiko! Toks buvo atsakas į maldas – Dievas neleido jai mirti, nes buvo pašaukęs gyventi, mylėti bei kurti. 1976 metais Onutė jau vėl darbavosi žmonių labui Panevėžio ligoninės 2-ojoje poliklinikoje, o iš ligos teliko įrašai gelstančiose sveikatos kortelėse bei dar didesnis tikėjimas Viešpaties galia.

Kaip tik tikėjimas 1984 metais atvedė Onutę į Panevėžyje veikusios Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos gretas. Kas geriau būtų galėjęs liudyti Apvaizdą už ją, visą gyvenimą besilaikiusią neturto, klusnumo bei kitų dorybių, puošiančių kiekvieno tikro krikščionio būtį? Buvusi ištikima Dievui ir anksčiau, tapusi vienuole sesuo Onutė pasidarė tikra Gerosios naujienos skelbėja – visur, kur jai teko dirbti, visiems, kuriems teko su ja susitikti, ji žodžiais, darbais bei širdies tyrumu liudijo Viešpaties meilę. Kalbėdavo jaunimui ir vyresniems tai, apie ką anuomet būdavo bijoma net užsiminti – juk okupacijos letenos tebelaikė sugniaužusios mūsų šalį, raudonosios sovietinės meškos nasrai kėsinosi čiupti kiekvieną, išdrįsusį garsiai paminėti Dievą, Tėvynę, tvirtą šeimą ir kitas vertybes, kuriomis grindžiamas doro ir laisvo žmogaus gyvenimas. To meto įstatymai draudė būti doru ir laisvu žmogumi. O Onutė nebijojo. Tarybų valdžios laikais ne tik tapo vienuole, bet nuolat apaštalavo ir per stebuklą išvengdavo kagėbistų rengiamų pinklių. Sykį net spėjo pasislėpusi žmonių būryje išeiti pro vienas duris, kai pro kitas jau žengė pareigūnai, valdžios atsiųsti jos pasiimti. Kiekviena kliūtis, stojusi skersai kelio į visuotinę tikėjimo laisvę, trukdžiusi garbinti Kristų, Onutės buvo nugalėta.

1988 metais, siekdama geresnio tikėjimo tiesų pažinimo, sesuo Onutė įstojo į Aukštesniąją neakivaizdinę katechetų mokyklą prie Kauno kunigų seminarijos teologijos fakulteto ir buvo Panevėžio vyskupijos skyriaus pirmosios laidos absolventė. 1991 metais, kai ji baigė šias studijas, prasidėjo nauja būtis laisvoje šalyje ir atėjo sunkaus, atsakingo darbo metas – reikėjo beveik iš griuvėsių atkurti tikybos mokymą bei dvasinį parapijų gyvenimą.

Darbai, kuriuos vienuoliškojo gyvenimo metu nuveikė sesuo Onutė, – sunkiai suvokiamo masto. Net šiandien, peržvelgiant nueitą kelią, ne vienai jos tuometinei bendražygei atrodo, jog pasiekti neįmanomi dalykai, iš nieko sukurta tai, be ko šiandien būtų neįsivaizduojamos tos parapijos, kuriose sesuo Onutė sėkmingai darbavosi didesnei Dievo garbei. Naujamiestis, Daujėnai, Krekenava, Vadaktėliai, Pušalotas, Panevėžys – šių vietovių bažnyčiose, vienur lengviau, kitur sunkiau ji pradėjo atkurti iškilmingas procesijas, buvo primoji šauklė, sukvietusi talkininkus į tą didelę ir sunkią pjūtį. Procesijų rūbų rūšiavimas, skalbimas, taisymas ir naujų siuvimas, baldakimų, vėliavų gamyba bei siuvinėjimas, žmonių sukvietimas, šimtai organizacinių reikalų – tokia sesers Onutės atliktų darbų sąrašo dalis, nes norint suskaičiuoti viską, reikėtų dar tęsti ir tęsti. 1987 metais reikėjo pasiruošti Lietuvos krikšto jubiliejaus minėjimui, atgaivinti Trijų Karalių šventės papročius Panevėžyje ir kitur, ruošti įvairius vaidinimus, talkinti Dievo Apvaizdos atlaiduose. Niekur neapsieita be Onutės darbo, rūpesčio, jėgų bei laiko. Tuo pačiu metu ji dirbo poliklinikoje (iki 1997-ųjų Panevėžio ligoninės 2-ojoje, o iki 2003-ųjų – Konsultacijų poliklinikos akių ligų kabinete), 1997–2003 metais neatlyginamai dėstė tikybą Panevėžio 4-ojoje vidurinėje mokykloje.

Dirbdama pasaulietinėse sveikatos priežiūros įstaigose, sesuo Onutė net į jas atnešė Gerąją naujieną, poliklinikos medikų kolektyvui drąsiai skelbė tikėjimo tiesas ir tie jos paberti grūdai čia sukrito kaip į gerą dirvą. Iki šiol drauge dirbusios gydytojos nepamiršta tos paprastutės seselės baltu chalatu. Joms visam laikui įsiminė šilta sesers Onutės šypsena ir vaiskiai mėlynos akys, spindinčios šiluma bei gerumu, kuris pekerėdavo tiek kolegas, tiek ligonius. Be baimės skelbiamos moralinės nuostatos, požiūris į dorovę bei šeimą, o ypač stiprus ir tikras santykis su Dievu žavėjo ir įkvėpė gėriui visus, kas buvo šalia. Iš gydytojų kabinetų, kuriuose dirbo sesuo Onutė, medikai ir pacientai išsinešdavo po dalelę artimo meilės. Prieš Šv. Kalėdas poliklinikos gydytojus ji pradžiugindavo kalėdaičiais – Dievo meilės žmonėms simboliu.

Onutė kasdien dosniai, nenuilstamai dalijo gėrį šalia esantiems, buvo kongregacijos seserų ir savųjų pasauliečių parama bei guodėja ligos atveju, susidūrus su sunkumais ar atsitikus nelaimei. Artimiesiems ji rodėsi panaši į saulės spindulį, pasiruošusį apšviesti, sušildyti savo pagalba bei supratimu, išmokyti suprasti ir mylėti Dievą.

Iš kur ji sėmėsi jėgų? Žinoma, iš Dievo malonės, iš to nesenkančio šaltinio, krauju ir vandeniu nuplovusio pasaulį. Šios malonės dėka ji mokėjo pastebėti kiekvieną gėrio daigelį, džiaugtis gyvenimu taip, kaip retai bemoka kiti. Sesuo Onutė labai mylėjo gamtą ir Tėvynę, todėl mėgdavo daug keliauti, lankyti gražias Lietuvos vietas, bažnyčias. Be to, savame darželyje grožėdavosi žydinčiomis alyvomis, gėlėmis, klausydavosi gamtos poetų – paukštelių – giesmių.

Daugiau laiko poilsiui seseriai Onutei atsirado 2003 metais, kuomet širdies liga privertė palikti paskutinę darbo vietą Panevėžio konsultacijų poliklinikoje. Jos sielovadinė veikla nenutrūko iki pat 2012 metų. Paskutinius penkerius metus, po išgyventos klinikinės mirties ir stebuklingo prisikėlimo iš jos, sesuo Onutė daug nuveikė pagal savo jėgas dirbdama mažesnius darbus, keliaudama ir džiugindama visus šalia buvusius. Sesuo Onutė mirė 2012 m. lapkričio 24 d.

Per visą šioje žemėje jai skirtą laiką sesuo Onutė gyvenimo akimirkas sustabdydavo savo eilėraščiuose. Juose yra visko, kuo alsavo jos būtis – Dievo ir žmonių meilė, gamtos grožis, artimi ir jai brangūs žmonės. Čia – ir Gyvenimas, ir Mirtis, ir Sugrįžimas. Pati sesuo Onutė niekuomet neketino išleisti savo kūrybos į pasaulį knygos pavidalu. Kartais paskaitydavo keletą eilėraščių bendraminčių sambūryje ar per poezijos šventę. Surinkti išlikusius eilėraščius, nuotraukas ir prisiminimus nutarė jos seserys, artimieji bei bičiuliai, tikėdamiesi įamžinti Onutės atminimą. Nors ji išėjo, atrodo, vėl sugrįžo savo eilėmis. Atvertusieji jos eilėraščių rinktinę vėl tarsi susitiks seserį Onutę – ne akis į akį, bet tarsi eidami tylų vasaros vakarą išgirstų vis artėjančius ar nutolstančius pažįstamus žingsnius, lyg saulėlydžio palei debesies kraštą nubrėžtame auksiniame rašte staiga įžvelgtų mylimos rankos braižą. Atvertus tuos puslapius bus galima iki galo įtikėti, kad tas, kas rašė tuos žodžius, kas jais gyveno, negali nužengti į nebūtį – tik į amžinąją šviesą, Dievo meilės karalystę, kur žmogaus būtis žydės nevystančiu žiedu po aukštaisiais Viešpaties skliautais dabar ir visada, ir net kai nustos suktis Jo krauju atpirktoji žemė.

Sesers Linos Rinkauskaitės archyvo nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija