Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Šventė mons. A. Svarinsko įkurtame partizanų parke ir džiugino, ir ramino

Edvardas ŠIUGŽDA

Vysk. Jonas Kauneckas, centrinis renginių Partizanų parke dalyvis

Į Partizanų parką susirinkę monės pirmiausia pagerbė Štuthofo kalinį kun. Alfonsą Lipniūną

Šv. Mišios

Simas Kudirka ir Aušra Jurevičiūtė Raimundo Kaminsko nuotraukos

Grupė minėjimo dalyvių prie mons. Alfonso Svarinsko kapo

Liepos 15-ąją į Ukmergės miesto (Dukstynos) kapines rinkosi žmonės iš visos Lietuvos. Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) kapo buvo dedamos gėlės ir degamos žvakutės, prisimenant prieš trejus metus mirusį iškilų Lietuvos dvasininką. Kun. Mindaugas Martinaitis pasakė gilių minčių apie laisvės kainą, gyvenimo ir kovos prasmę. Buvo pasimelsta, pagiedotos giesmės ir, kaip visada to prašydavo mons. A. Svarinskas, sugiedotas Lietuvos himnas.

Paskui Vidiškių seniūnijos Kadrėnų kaime mons. A. Svarinsko įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vyko Lietuvos partizanų ir visų laisvės kovų dalyvių atminimo šventė. Ją visuomet organizuodavo mons. A. Svarinskas, siekdamas, kad ji taptų tradiciniu kasmetiniu renginiu. Šiemet šventė sutapo su trečiosiomis Monsinjoro mirties metinėmis. Šįkart pasitaikė geras oras, gal todėl į šventę kaip niekad gausiai susirinko žmonių: dalyvavo Lietuvos valdžios, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos Sąjūdžio atstovai, šauliai, vietos gyventojai ir kiti svečiai. Iš kapinių į Partizanų parką susirinkę žmonės pirmiausia pagerbė Štuthofo kalinį kun. Alfonsą Lipniūną (1905 05 12–1930 06 14–1945 03 28). Įamžinant parko kalnelyje šio mons. A. Svarinsko labai gerbto kunigo atminimą, buvo pašventintas panevėžiečių pastatytas atminimo kryžius. Giedojo Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė – Julė Juodienė).  Nusileidę į parko aikštelę, kurioje stovi keli kryžiai, statyti dar mons. A. Svarinsko kaip padėka garbingiems žmonėms, popiežiui Jonui Pauliui II, prie Monsinjoro išlaisvinimo iš lagerių prisidėjusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, generolui Jonui Juodišiui bei pernai pastatytas jau pačiam mons. A. Svarinskui skirtas kryžius, šv. Mišias už partizanus ir Lietuvos kariuomenę aukojo vyskupas Jonas Kauneckas, kartu koncelebravo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius bei keletas kunigų. Šv. Mišių pradžioje vysk. J. Kauneckas pastebėjo, kad parke tvyro mons. A. Svarinsko dvasia, nes jis yra čia įdėjęs daug rūpesčio ir darbo, įkuriant ir puoselėjant šį Didžiosios Kovos partizanų apygardos parką. Kaip sakė vysk. J. Kauneckas, monsinjoras Svarinskas be perstojo vis reikalavo iš valdžios, kad būtina pastatyti kryžius okupantų nužudytiems ministrams įamžinti. Šiemet tokiems aštuoniolikai kryžių pastatyti lėšų nepavyko surinkti, bet vyskupas tikisi, kad bent kitais metais pavyks. Vyskupas priminė, kad mons. A. Svarinskas rūpinosi ne tik šiuo parku ar kitais klausimais, bet yra pateikęs daug literatūros į savo įkurtą internetinį tinklalapį partizanai.org, kuris yra labai įdomus.

Pamoksle vysk. J. Kauneckas, sakė, kad mons. A. Svarinskas yra išplatinęs daug partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto portretų. Tačiau neturime net šio didvyrio laiškų, tad simboliška, jog po šv. Mišių bus rodoma kompozicija „Neparašyti laiškai“. „Manau, kad Seimas irgi Monsinjoro rūpesčiu Joną Žemaitį, kuris 1949 m. vasario 16 d. paskelbė nepriklausomos Lietuvos deklaraciją, pripažino ketvirtuoju prezidentu“, – sakė pamokslininkas. Vyskupas pacitavo Elvyros Liudytės eilėraštį, skirtą A. Ramanauskui-Vanagui, bet labai tinkantį ir J. Žemaičiui. „Neieškok, mano kapo dukrele, / ... Mano kapas prie žalio pušyno, / Kur gegutė skaičiuoja metus, / Mano kapas visa Lietuva / ... Mano kapas Dzūkijos pušyne, / mano kapas – kalne Gedimino. / Mūs auka ne beprasmė, dukryt, / štai trispalvė plaikstosi vėjyj, / ... sužydės mūs švenčiausia žemelė, / ... neieškok mano kapo dukrele, / mano kapas – visa Lietuva“, – atmintinai eiles citavo vysk. J. Kauneckas. Kiek tiesos ir skaudžių priminimų savo pamoksle pasakė vyskupas! Jis priminė, jog simboliška, kad Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į valdžią, ragindamas surasti J. Žemaičio kapą. „Mūsų prezidentas J. Žemaitis-Vytautas, iškankintas, prieš įvykdant jam mirties nuosprendį, pasakė: „Visus savo veiksmus laikau teisingus, mano kova duos rezultatus“. Bet ką mes šiandien matome? Nesiliauja partizanų šmeižimas, jie vadinami banditais, žydšaudžiais, reikalaujama atšaukti gatvių pavadinimus partizanų vardais. Dirbdamas ilgai Žemaitijoje, domėjausi Žemaitijos kankinio, vyskupo Vincento Borisevičiaus nuteisimu. Pasirodo, jis buvo nuteistas už holokaustą, esą šaudė žydus. Ir nors žydai teisme liudijo, kad jis gelbėjo žydus, tačiau jie buvo išprašyti iš salės, ir vysk. V. Borisevičius buvo nuteistas kaip holokaustą palaikęs. Kad partizanai esą dažnai žudė, gyvu žodžiu atsakė Juozapas Streikus-Stumbras. Šis legalizavęsis partizanas patikėjo pažadu, bet vėliau buvo sušaudytas. Štai koks sovietų humanizmas. Paskutiniame žodyje jis sakė: „Aš nieko nežudžiau, nes baudėme mirties bausme remdamiesi karo teismo įstatymu ne tarybinius piliečius, bet išdavikus. Gerai žinau, kad susidorosite su manimi, bet Lietuva bus laisva, Lenino paveikslai nekabės, mūsų trispalvė dar plevėsuos. Visai Lietuvai paskelbėte nuosprendį, bet jums nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai. Tas karas dar nesibaigė ir nesibaigs su paskutinio partizano mirtimi. Mes turėjome teisę naudoti visas priemones priešintis, o jūs drįstate kaltinti, kad kovojau ginklu? Jūsų pražūtis – jūsų melas. Jūsų sukurta prievarta atves jus į pražūtį. Pasižiūrėkite į savo kareivius, kaip jie elgiasi su nekaltais žmonėmis, suskaičiuokite, kiek žmonių jie išžudė. Ateis laikas, kai net žodis komunizmas taps keiksmažodžiu. Aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas. Šito jūs nepajėgsite nužudyti. Šito jūs nepajėgsite atimti“, – citavo pačių kagėbistų užrašytus paskutinius partizano žodžius vysk. J. Kauneckas, apibūdindamas ir mūsų tautos patirtas neteisybes. Vyskupas tęsė mintį, kad tai, jog šiandien siekiama partizanus ištrinti iš istorijos, reikalaujama panaikinti partizanų vardais pavadintas gatves, kyla iš Rusijos. Štai neseniai parodė NATO sukurtą trumpą filmą apie Baltijos šalių partizanus „Miško broliai“, o Rusijos vicepremjeras iškart pasakė: „Tie partizanai – nebaigti mušti fašistai“. „Tai mes irgi esame tie neprimušti fašistai? Dėl žydų ar kitų žmonių žudymo kalti okupantai. Toji kova nesiliaus, jei būsime žeminami. Ir mes turime kovoti už savo tėvynę, kaip visada ragino monsinjoras Svarinskas“, – baigė pamokslą vysk. J. Kauneckas. Pamoksle jis teigiamai atsiliepė apie laikraštį „XXI amžius“, kuris tampa labai aktualus, nes kito katalikiško laikraščio neturime, ir paragino jį skaityti.

Šv. Mišių pabaigoje žodį tarė ir arkiv. S. Tamkevičius. Jis sakė, kad prisimename tuos žmones, kurie mylėjo Dievą, mylėjo Lietuvą ir paguldė savo galvas, kad būtume laisvi. „Prieš kelias dienas grįžau iš ilgos piligriminės keliones į Solovkus, kur kalėjo ir arkivyskupas Teofilius Matulionis. Ten kalėjo ir nemažas būrys lietuvių. Aplankėme vieną memorialą Sondormok vietovėje, kur bolševikai sušaudė apie 7000 nekaltų žmonių, ten pastatytas paminklas ir sušaudytiems lietuviams. Kai prisimename tą istoriją, tą neapykantą, nukreiptą prieš geriausius, doriausius žmones, yra vienas pavojus, kad ir mūsų širdyse kaip atsakas gali kilti neapykanta, ir jei taip atsitiktų, mes būtume labai pažeidžiami. Palaimintasis arkivyskupas, labai skaudžiai kentėdamas ilgus metus Solovkuose, Vladimiro kalėjime, Kresty, Špalerkos kalėjimuose, Petrograde, sugebėjo priimti smūgius, bet neatsakė į neapykantą neapykanta, į melą melu, ėjo labai tiesiai evangelijos keliu. Ir manau iš šitų susitikimų turime išeiti su pasiryžimu stovėti laisvės sargyboje, bet kartu išeiti su meile, su apgailestingumu, su užuojauta tiems, kurie pasidavė ar buvo net Lietuvos priešai. Tegul Viešpats palaimina kiekvieną jūsų“, – savo įžvalgas išsakė arkiv. S. Tamkevičius.

Šv. Mišiose lietuviškas ir lotyniškas giesmes giedojo Vilniaus Gailestingumo šventovės jaunimo ansamblis.

Po šv. Mišių vyko šventinė popietė. Ukmergės kultūros centro Šventupio skyriaus saviveiklininkai (vadovas – Kazimieras Šermukšnis) atliko kompoziciją „Neišsiųsti laiškai“. Apsiašaroję liko ne tik moterys, bet ir vyrai. Graudinosi ir kunigai, ir šauliai, ir net bebaimis Simas Kudirka, iš tolimų Pilviškių atvykęs į šventę. Ilgais įkalinimo metais išgyvenęs dėl tėvynės netekties, o dabar dar labiau išgyvenantis dėl jos ateities, Lietuvoje jau seniai įsikūręs buvęs jūreivis vis kartojo: „Kodėl per radiją ir televiziją negirdime tokių dainų? Kodėl leidžiame nuvertinti mūsų tremtinių dainas?“ Toji meninė kompozicija parodė, kiek gražaus kūrybinio polėkio turi provincijoje gyvenantys ir dirbantys menininkai.

Pamaitinti kareiviška žirniene su spirgučiais, arbata, vandeniu – visu tuo rūpinosi savanorių rinktinė – šventės dalyviai klausėsi prelegentų sveikinimų ir kalbų. Su šventės dalyviais mintimis dalijosi sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas, partizanai Albinas Kentra ir Jonas Kadžionis. Kauno Sąjūdžio apdovanojimą – Laisvės kovų didžiojo kryžiaus ordiną – pelnė vyskupas Jonas Kauneckas, Geležinio vilko kryžiaus ordiną – gydytojai vilnietis Donatas Stakišaitis ir vepriškė Gražina Šaulienė.

Buvo platinama nauja knyga „Atsiminimai apie mons. A. Svarinską“ (II dalis), kitos tautinės ir katalikiškos knygos, laikraštis „XXI amžius“.

Ukmergės rajonas

© 2017 „XXI amžius“