2017 m. liepos 21 d.
Nr. 29-30 (2246-2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kazio Bradūno metai

Kaip lietuviams išsaugoti tapatybę

Žymiojo poeto ir ateitininko dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė apie tėvų išgyventus ir tautiečių išgyvenamus iššūkius

Daiva Červokienė

Elena Bradūnaitė-Aglinskienė
prie atminimo lentos tėvui
Kaziui Bradūnui

JAV etnologė ir lietuvių bendruomenės veikėja, poeto, publicisto ir ateitininko Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė su vyru Audriumi, gydytoju, lietuviu, kone pusę metų gyvena Havajuose, o kitą pusę – Lietuvoje. Šiemet (2017-ieji Seimo paskelbti poeto, Nacionalinės premijos laureato Kazio Bradūno metais, nes sukako 100 metų nuo jo gimimo) ji Lietuvoje turi kilnią misiją – surengti 100 susitikimų, kuriuose pasakoja apie tėvų šeimos gyvenimą Amerikoje, Tėvynės ilgesį, santykius su išeivijos spauda, ryžtą grįžti į Lietuvą bei senatvę Vilniuje. Rūpinasi, kad tėvų gyvenamasis namas būtų pažymėtas atminimo lenta, kad mažėtų tautiečių menkavertiškumas, lyginantis su Vakarais.

Grįžimas į Lietuvą

Ar Bradūnai turėjo vilties, jog sulauks Lietuvos Nepriklausomybės? Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, iš pradžių jie kaip ir dauguma pasitraukusiųjų į Vakarus tikėjosi, kad JAV kažkaip padės. Žinios apie partizaninę veiklą palaikė viltį bene iki 1956 metų. Tada per radiją transliavo reportažą apie Vengrijos sukilimą, kaip tik vyko ir prezidento Dvaito Eizenhauerio (Dwight Eisenhower) rinkimai: žinutė apie sukilimą buvo trumpa, daugiausia kalbėta apie rinkimus. K. Bradūnas, supratęs, kad JAV Vengrijai nepadeda, nepadės ir Lietuvai, apsiverkė. Pirmąkart dukra matė jį verkiantį…


Likimai

Lietuvos darbininkai Berchtesgadene ir Oberzalcberge 1944–1945 metais

Arūnas Bubnys

„Erelio lizdas“. Dabartinis vaizdas

Nacistinės okupacijos metais Lietuvos gyventojai masiškai buvo vežami prievartiniams darbams į Vokietiją ir jos aneksuotas šalis (Austriją, Čekiją, Prancūziją). Iš Lietuvos atgabenti žmonės dirbo įvairiose pramonės, transporto įmonėse ir žemės ūkyje. Naujausiais Lietuvos istorikų tyrimų duomenimis, iš viso iš Lietuvos į Vokietiją prievartiniams darbams 1941–1945 metais buvo išgabenta nuo 66 900 iki 75 000 žmonių. Kai kuriems į Vokietiją atvežtiems darbininkams teko dirbti unikaliose vietose. Vienas tokių buvo Leonas Lukšas, kuris pakliuvo į karo metais antrąja Trečiojo Reicho sostine vadintą Bavarijos Alpėse esantį Berchtesgadeną, Oberzalcbergą (Berchtesgaden, Obersalzberg). Iki XIX amžiaus vidurio Berchtesgadenas buvo niekuo nepasižymintis kalnų kaimelis, vėliau ši gyvenvietė ėmė sparčiau vystytis. Lemtingi ne tik Vokietijai, bet ir Berchtesgadenui bei jo priemiesčiui Oberzalcbergui buvo 1933 metai. Pirmą kartą nacionalsocialistų partijos vadas („fiureris“) Adolfas Hitleris Oberzalcberge apsilankė 1923 metais.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija