|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Panevėžio vyskupijoje Biržų dekanate Kunigo Aleksandro Papučkos pagerbimas
KUPRELIŠKIS. Birželio 17 dieną Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurią aptarnauja Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima, iškilmingai paminėtos kun. Aleksandro Papučkos (1914 02 141946 04 071977 06 16) 40-osios mirties metinės. Kun. A. Papučka Dievo meilės skelbėjas ir liudytojas savo gyvenimu, jaunų žmonių dvasingumo ugdytojas, kovotojas už Lietuvos laisvę (Lietuvos Katalių Bažnyčios kronikos platintojas), tautosakos rinkėjas, palikęs visų jį pažinojusiųjų širdyse ir atmintyje gerumo pėdsaką. Būsimasis kunigas gimė Sausalaukės kaime prie Svėdasų, buvo aštuntas vaikas šeimoje (tačiau trys broliai ir sesuo mirė maži, išaugo tik Aleksandras, Marija (Indriūnienė, 18991984), Ona (Balaišienė) ir Zofija Papučkaitė. Aleksandras mokėsi Svėdasų pradžios mokykloje (19221926), Užpalių keturklasėje, deja, susirgo. Pasveikęs, liko silpno regėjimo. Svėdasuose mokėsi groti vargonais, net įkūrė kaimo kapelą. Dirbo vargonininku Andrioniškio (19311932) ir Adomynės (19321938) bažnyčiose, vadovavo įvairioms katalikiškoms organizacijoms. Kupiškio gimnazijoje eksternu išlaikė baigiamuosius keturių klasių egzaminus (1938), Kaune mokėsi savarankiškai (19381940), baigęs dar dvi gimnazijos klases (eksternu), mokėsi Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune (19401946). 1946 m. balandžio 6 d. Kauno Jėzuitų bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas dabar jau palaimintasis Teofilius Matulionis (1873 06 221900 03 041929 02 091962 08 20) įšventino jį subdiakonu, o balandžio 7 dieną diakonu. 1946 m. birželio 16 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 221902 03 221926 04 051958 01 03) jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias A. Papučka aukojo ir Primicijų palaiminimą teikė Kaune, Adomynėje ir Svėdasuose, vikaru dirbo Vabalninke (19461947), Anykščiuose (1947) ir Salake (19471949), klebonu Skiemonyse (19501964), Sudergyje (19641965) ir Kupreliškyje (19651977). Jam teko aptarnauti ir Papilio parapiją (19751977). Kun. A. Papučka mirė 1977 m. birželio 16 d. Kupreliškyje. Palaidotas Kupreliškio parapijos kapinėse, esančiose už šventoriaus tvoros. Jo kapą ženklina iškilus paminklas su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ir iškaltais paties dvasininko pasirinktais žodžiais: Tavyje, o Dieve, visa mano viltis! (autorius vilnietis skulptorius Dominykas Čepas). Kun. A. Papučkos atminimas įamžintas keliomis formomis: rašto darbais, skirtais dvasininkui, paties kun. A. Papučkos paliktais tautosakos garso įrašais, įsteigta premija, antkapiniu paminklu, kunigą pažinojusių bei su juo bendravusių žmonių pasakojimų sklaida ir, svarbiausia, maldomis ir šv. Mišiomis. Paminėčiau keturias įvairios apimties kun. A. Papučkai skirtas knygas. Tai kun. Stepono Galvydžio (1916 10 05(10)1941 01 261999 03 20) dar sovietmečiu (1978 metais) parašyta biografinė knyga Kunigas Aleksandras Papučka, išleista beveik po 20 metų, 1997-aisiais, 1998 metais išleista kan. Edmundo Rinkevičiaus atsiminimų knygelė Tavyje, Dieve, visa mano viltis, 2012 metais pasirodė Romualdo Vytauto Rimšos sudarytas rinkinys Svėdasai: praeitis ir dabartis: teminis straipsnių rinkinys (T. 1), kuriame pateikta išsami kun. A. Papučkos biografija, 2017 metais išleista Birutės Žemaitytės parengta ir užrašyta knyga Kunigas Aleksiukas. Pasakojimai apie kunigą Aleksandrą Papučką. Reikia padėkoti Pasaulio anykštėnų bendrijai, kuri parengusi vis gražiai papildo Anykštėnų biografijų žinyną. Čia daug vietos skirta ir kun. A. Papučkai (medžiagą galima rasti internete). Be to, kun. A. Papučkai skirtų straipsnių yra rajoninių laikraščių puslapiuose, XXI amžiuje. Svarbi unikali kun. A. Papučkos tautosakos garso įrašų medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyve. Žinoma Lietuvos etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė pasakojo, kad autorinėje laidoje LRT radijo viktorinoje Ot tai tau ji kartais kviečianti dovanoti Tautosakos archyvui rankraščių, garso, vaizdo įrašų. 2017 metais atvykęs Edmundas Indriūnas (kun. A. Papučkos sesers Marės sūnus) patikėjo archyvui 28 magnetofono juostas. Jose kun. A. Papučkos įrašytos tėvų, seserų, Svėdasų apylinkių dainos, jo paties ir giminaičių jubiliejai, šventės, įvairūs pokalbiai. Besidomintieji gali susipažinti su įrašais, o skaitmeninės kopijos yra parengtos kunigo giminaičiams. 2016 metais svėdasiškių draugija Alaušas įsteigė kasmetinę A. Papučkos Meilės ir gerumo premiją. Jos steigėjas ir fundatorius, svėdasiškių draugijos Alaušas pirmininkas (20072017) Algimantas Indriūnas. Premija už atliktus darbus ar sukurtus rašinius skiriama jaunimo atstovams ir įteikiama rugsėjį per tradicines Vaižgantines Maleišiuose (Anykščių r.). Pernai pirmąja šios premijos laureate tapo Aušrinė Neniškytė Svėdasų Juozo-Tumo Vaižganto gimnazijos 10-osios klasės moksleivė. Jos rašinys apie meilę žmogui konkurse Dievui, Žmogui ir Tėvynei Svėdasų gimnazijos mokytojų ir premijos steigėjo buvo pripažintas pačiu geriausiu. Minint 40-ąsias kun. A. Papučkos mirties metines Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje aukotos šv. Mišios. Kartu su vyskupu emeritu Jonu Kaunecku meldėsi dar keturi kunigai: Virgilijus Liuima, g. kan. Edmundas Rinkevičius, Algis Neverauskas ir kan. Stanislovas Krumpliauskas. Giedojo prie Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios susibūrusi grigališkojo choralo grupė: Eglė Jažauskienė, Virginija Kubilienė, Jūratė Džiugienė, Rūta Degutienė, Miroslava Janulienė, Edita Morkvėnaitė. Vysk. J. Kauneckas pamoksle pasidžiaugė žmonių gausa, net ir po 40 metų po kunigo mirties susirinko paminėti jį Tikėjimo liudytoją. Tas gausus susibūrimas, kaip sakė vyskupas, matyt, yra ir tikinčiųjų troškimas turėti savo nuolatinį, o ne aptarnaujantį kunigą. Tačiau kunigų trūksta, tad vyskupas ragino melsti naujų pašaukimų tada gal ateityje ir bus nuolatinis kunigas. Vysk. J. Kauneckas dėkojo Birutei Žemaitytei už visą surinktą medžiagą apie kunigą, kuris buvo savas, žinojo savo parapijiečių vargus ir buvo pasiryžęs padėti. Tą pagalbą, kurią vykdė kun. A. Papučka, ypač pabrėžia dabartinis popiežius Pranciškus. Kun. A. Papučka žinojo visas parapijiečių problemas ir skubėjo į pagalbą tuo jis yra nepakartojamas, to visada troško Bažnyčia. Kunigas rasdavo kelią į žmones: labai rūpinosi ligoniais, juos lankydavo su Švč. Sakramentu. Tai itin svarbu kenčiantys ligoniai turi stebuklingą jėgą, jų malda padeda išspręsti problemas ir kunigams. Jautrus rūpinimasis ligoniais padėjo kun. A. Papučkai surasti kelią į žmones. Tai pamoka ir mums visiems. Dažnai būna, kad besirūpindami ligoniu mes nebetenkame kantrybės. Bet žinokime, ką padarome ligoniui, mes padarome Jėzui. Ligonius reikia skatinti maldai, nepamiršti jiems pakviesti kunigą. Vyskupas ragino, kad ligonių artimieji sudarytų jiems sąlygas klausytis Marijos radijo, nes tai didžiulė Švč. Mergelės Marijos mums suteikta malonė. Po šv. Mišių bažnyčioje parapijiečiai dėkojo vyskupui, kunigams, knygos autorei B. Žemaitytei visiems buvo įteiktos gėlių puokštės. Prieš šv. Mišias ir po jų kun. A. Papučkos gerbėjai galėjo įsigyti ką tik spaudoje pasirodžiusią naują B. Žemaitytės knygą, skirtą garbiam dvasininkui, paprašyti autorės (nors ji save knygoje įvardija parengėja ir užrašytoja) autografo ar kokių nors prasmingų žodžių, kurių jai niekada netrūksta... Paskui Viešpaties Angelo maldai šventės dalyviai susirinko prie kun. A. Papučkos kapo. Tada vysk. J. Kauneckas pašventino Kupreliškio parapijos namus, o dainininkės iš Papilio Alė Lisinskienė, Laima Muralienė, Vanda Baltrūnienė, Emilija Patkaukienė, Valė Puodžiūnienė padainavo Kupreliškio himną. Vyskupas palaimino gausiai vaišėmis nukrautą stalą. Buvo klausomasi pasakojimų, prisiminimų, įspūdžių apie kun. A. Papučką... Kun. V. Liuima kvietė norinčius pasisakyti ir kiekvieną pristatė klausantiesiems. G. kan. E. Rinkevičius kun. A. Papučką pažinojo nuo vaikystės jam patarnaudavo bažnyčioje. Kun. A. Papučka jį supažindino su daugeliu kunigų, Palaimintuoju arkivyskupu Teofiliu Matulioniu. Po 1962 m. liepos 1314 d. įvykusio Marijos pasirodymo Skiemonyse visi buvo išblaškyti. Kun. A. Papučka liko nenubaustas: jis mylėjo visus žmones, net ir jį persekiojusius sovietinės valdžios pareigūnus. Kunigas atiduodavo savo drabužius, batus (prisiminė, kaip kartą šeimininkė paslėpė paskutinius kunigo batus, kuriuos jis jau ruošėsi kažkam padovanoti). Kunigas globojo net psichiškai nesveikus: pranciškonas Povilas Sriubas, panaikinus vienuolyną, išprotėjo. Kun. A. Papučka jį globojo ir rūpinosi. G. kan. E. Rinkevičius prisiminė, kad vaikystėje matęs, kaip P. Sriubas, užsivilkęs visus, kiek turėjo, švarkus, susijuosdavo virvute ir taip vaikštinėdavo... Kun. A. Papučka eidavo dirbti į kolūkį, dieną pjaudavo javus, o naktį melsdavosi bažnyčioje. Buvo labai muzikalus, o jo akla sesuo mokėjo 300 dainų. Kunigas atlaidams iš visur susikviesdavo iki 15 kunigų. Per atlaidus ant viškų talkino vargonininkui grodamas pjūklu. Savo optimizmu mokėjo žmones suburti. Iš anksto pasakydavo, ką kalbės kito pamokslo metu. Mokėjo žmones ir apgauti prisiminė, kad sykį iš sakyklos, siekdamas sustiprinti vaizdumą, numetė kaukolę tardamas: Dulke buvau ir dulke virsi. G. kan. E. Rinkevičius teigė, kad kun. A. Papučka jį dar vaikystėje tarsi rengė egzorcisto darbui. Prisiminimais apie kun. A. Papučką dalijosi buvę skiemoniškiai: Rimantas Čekelis ir jo sesuo Laima Sližienė. R. Čekelis vargonininkas, 2001 metais išleidęs knygą Romos Katalikų Bažnyčios vargonininko vadovas (tai pirmas kruopštus ir ilgametis darbas, apibendrinantis lietuviškos bažnytinės muzikos raidą; šio teksto autorė apie šią knygą spaudoje rašė recenziją). R. Čekelis, trumpam iš Olandijos atvykęs į Lietuvą ir sužinojęs apie kun. A. Papučkos pagerbimą, specialiai atvyko į Kupreliškį ir atsivežė iš Utenos savo seserį Laimą Sližienę ir mane iš Vilniaus. Čekelių tėvai dėkingi kunigui nuo jo darbo Skiemonyse laikų. Ištikus nelaimei, sudegė namas. Pirmasis pagalbos ranką ištiesė kunigas Aleksandras: atnešė patalų, paaukojo pinigų. Nuo tada ir prasidėjo glaudus bendravimas, o kunigui išvykus susirašinėjimas, jo lankymas visur, kur ėjo tarnystę. Laima su broliu Rimantu po studijų išvyko iš Skiemonių, o tėvai gyveno iki mirties (1994 metais). Čekeliai tėvai su vaikais dažnai atvykdavo į Kupreliškį susitikti su kunigu. Kiekvienas susitikimas jų šeimai suteikdavo džiaugsmo, stiprybės, paguodos potyrių. Kunigas Aleksandras mylėjo kiekvieną žmogų tiek mažą vaiką, tiek suaugusįjį. Mėgo vaikus stebinti mažomis dovanėlėmis (saldainiu, žaislu, pinigėliu), dėmesiu, džiaugsmu, pagyrimu. Pas jį nuolat svečiuodavosi žmonės iš įvairiausių Lietuvos vietų. Visiems jis dalino meilę, palaikymą, atjautą visiškai pamiršdamas save. R. Čekelis priminė dar vieną kunigo Aleksandro nuopelną Tėvynei jis saugojo klebonijoje Lietuvos katalikų bažnyčios Kronikos leidinius. Dvasiniai saitai, užsimezgę su šiuo kilniu žmogumi prieš daug metų, nenutrūko iki dabar. Kai reikia iškęsti skausmą, artimo netektį, kitus gyvenimo išbandymus, mes, dvasiniai bičiuliai, vėl grįžtame į Kupreliškį, prie kunigo Aleksandro kapo, maldai. Čia semiamės stiprybės, vėl atrasdami viltį, palaimą, paguodą, meilę ir dėkojame gerajam Dievui už mūsų gyvenimo dovaną kunigą Aleksandrą Papučką, kuris mus visus sujungė, vienija, globoja ir saugo. Vabalninko, Naujamiesčio ir kitų parapijų vargonininkas Bronius Petronis prisiminė, kad vaikystėje kunigas jam pasakęs: Būsi vargonininkas! Iš Klaipėdos į šventę atvyko Albertas Kemundris ir Dalia Karosaitė-Kemundrienė. Dalia kalbėjo, kad jos tėvelį Joną Karosą vargonininku paruošė klebonas ir parodė liudijimą 1939 metų dokumentą iš Adomynės kunigo parašytą charakteristiką. Ponia Dalia sakė: Liepsnojanti ugnis ateina pas mus po 40 metų ir mus paliečia. Dvasios milžinas, būdamas Amžinybėje, atsiuntė Šv. Antano paveikslą. Ir papasakojo visą istoriją: Nuo vaikystės esu pamilusi ir išsirinkusi širdžiai artimiausią šventąjį Antaną. Praėjo per mano gyvenimą daug išbandymų ir patirčių, kada reikėdavo dangiškos pagalbos ir šv. Antanas visada padėdavo bet kokias problemas sprendžiant. Iki šiol nenutrūksta bendrystės ryšiai. Jau seniai širdyje turėjau norą įsigyti autentišką šventojo paveikslą ir kartais maldoje apie tai primindavau šv. Antanui. Kartą, grįžtant į tėviškę autobusu įvyko taip, kad mano bendrakeleivė pasirodė besanti vienuolė Antanina, kurią pažinojau tik iš matymo bažnyčioje. Kelias ilgas ir išsikalbėjome dvasine tematika. Iš manęs sužinojusi apie troškimą įsigyti šventojo Antano paveikslą, pasisakė, kad šiuo reikalu galėtų padėti. Pasirodo, vienuolė dalyvavo kun. A. Papučkos laidotuvėse ir už patalkinimą gavo dovanų šv. Antano paveikslą, ir dar pridūrė, kad niekas lyg ir nenorėjo šio paveikslo imti. Paveikslas senovinis su gyvenimo epizodais, kurie išpiešti aplinkui šventąjį. Pažadėjo pasiteirauti savo vyresniosios, ar galės man padovanoti, o pati pasidžiaugė, kad pats šventojo paveikslas susiieško tai, kas jo labiausiai laukia. Iškart suvokiau, kad a.a. kun. A. Papučka iš amžinybės nori man padovanoti, nes šį garbingą kunigą pažinojau nuo vaikystės. Sesė Antanina netrukus informavo, kad dėl paveikslo reikalas išspręstas ir galima atvykti pasiimti. Taip šv. Antanas stebuklingu būdu atkeliavo pas mane ir džiugina širdį ir sielą iki dabar. Už tai visada esu dėkinga mano mylimam kunigui Papučkai. Šv. Antano paveikslo kopiją D. Karosaitė-Kemundrienė padovanojo kun. V. Liuimai. B. Žemaitytė apie savo pažintį su kunigu Aleksandru pasakojo, kad jį pažinojo paskutinius penkerius jo gyvenimo metus. Pasakojo, kaip jai pavyko išlaikyti valstybinį egzaminą ir laiku atvykti į kunigo, kurį ji vadino Krikštatėviu laidotuves... Įdomus sutapimas: kadaise kun. A. Papučka, dirbdamas Kupreliškyje, aptarnavo Papilio tikinčiuosius, dabar kun. V. Liuima, nuo 1998 metų dirbdamas Papilyje, aptarnauja Kupreliškio tikinčiuosius. Beje, remontuojant Kupreliškio bažnyčią, surastos vertingos senosios bažnytinės Metrikų knygos (Krikštų, Santuokų ir Mirusiųjų registracijos įrašai). Apie tai rašiau ne tik Lietuvos, bet ir išeivijos skaitytojams. Šie unikalūs vertingi archyviniai dokumentai, dalyvaujant iš Romos atvykusiam Popiežiškojo Grigaliaus universiteto profesoriui kun. Antanui Liuimai SJ, kun. Virgilijui Liuimai ir dr. Aldonai Vasiliauskienei, buvo perduoti Biržų krašto muziejui Sėla. Jie svarbūs ir vertingi ieškant savo giminės šaknų, sudarant genealoginį medį. Kun. V. Liuima renginyje perskaitė kun. A. Papučkos patarimus, kuriuos išsaugotus perdavė Nijolė Gelažnykienė. Tai Devynios rūšys dvasinių naminių vaistų: 1. Truputį daugiau kantrybės su tuo asmeniu, su kuriuo drauge reikia gyventi ir kuris tau nepatinka; 2. Truputį daugiau nusižeminimo pasilikti noriai tose pareigose, kurias Dievas paskyrė, nors jos visiškai nesutinka su tavo planais; 3. Truputį daugiau ištvermės tose pareigose, darbuose, kurie tau nepatinka; 4. Truputį daugiau jausmo žiūrėti į žmones, kaip į tokius, kokie jie yra, bet ne kokie tu norėtum, kad jie būtų; 5. Truputį daugiau išminties, kiek galima mažiau kištis į kitų reikalus; 6. Truputį daugiau stiprybės ramiai iškęsti smūgį, kuris staiga ir giliai suardė tavy sielos ramybę; 7. Truputį daugiau linksmumo, nepasirodyti, kad esi liūdnas, įsižeidęs; 8. Truputį daugiau meilės, stengtis kitus atjausti, suprasti jų mintis ir jausmus; 9. Viršum visko truputį daugiau maldos, patraukti Dievą į savo širdį ir su juo pasitarti visais reikalais. Tame pačiame mašinėle spausdintame lapelyje įrašas (jis mirė 1977 m. birželio 16 d., sulaukęs 63 metų, iškunigavęs lygiai 31 metus, daugelis mano, kad jo siela jau tikrai yra danguje) ir eilėraštis. Kun. Aleksandro Papučkos šauksmas iš kapo: Jūs ateikit pabūti prie mano kapo,
Jūs ateikit pabūti prie kapo,
Dr. Aldona Vasiliauskienė Autorės asmeninio archyvo nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |