Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaidai

Šv. Mišias aukoja mons. Vytautas Grigaravičius

Šlavantiškiai Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaiduose

ŠLAVANTAI. Liepos 2 dieną Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapija iškilmingai šventė Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, atlaidus. Nors oras buvo ir nepalankus, tačiau ištikimieji parapijos maldininkai ir svečiai rinkosi į jų pamėgtą bažnytėlę bendrai maldai, pelnyti atlaidus, po liturginių pamaldų pabendrauti, pasidalinti rūpesčiais ir džiaugsmais... Šventovė buvo išpuošta parapijiečių nupintais žolynų vainikais, altoriai – lelijų žiedais. Prie šventoriaus įrengtoje palapinėje bendruomenės nariai pristatė ir gyvai demonstravo tradicinius amatus.

Atlaidų iškilmei vadovavo, homiliją sakė Kauno mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, mons. teol. lic. Vytautas Grigaravičius. Jis komentavo, lygino su dabartiniu laikmečiu sekmadienio Evangeliją (Mt 10, 37–42). Nors Jėzus kantriai aiškinęs ir stebėjęs žmonių abejones apie jo skelbiamus stebuklus, matydamas apaštalų neryžtingumą, prabilo: „Kas myli tėvą ar motiną (...), sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37), nors šie žodžiai esantys griežti ir prieštaraujantys Dievo įsakymui mylėti bei gerbti tėvą ir motiną, tačiau tai reikia suprasti ne kaip savanaudišką prieraišumą žmogui, o kaip artimo ir Dievo meilę. Juk žemiškoji meilė šeimoje paprastai yra kaip žmogaus prieraišumas, pripratimas prie vienas kito. Tėvai dažnai stengiasi vaikus nukreipti pagal savus norus. Šeimoje vyras ir žmona irgi siekia vadovauti vienas kitam. O Jėzus tvirtina, kad meilė Jam turi būti aukštesnė už bet kokią žemišką meilę. „Dėl Kristaus verta išsižadėti tėvų, vaikų, brangiausių asmenų, nes tik taip bus įmanoma atsisakyti bet kokio prieraišumo, bet kokios savanaudiškos, egoistinės meilės. Tik tokia meilė veda į išganymą, amžintąją sielos ramybę“. Dienos Evangelijos žodžiai: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38) – aiškiai nusako, jog tik per kryžių galime pelnyti Dievo malonių. Kiekvienas, sekantis Kristų, išgyvena ir Jo Kryžiaus kelią. Meilė tada tikra, kai žmogus širdyje patiria skausmą. Tačiau kai kurie žmonės dirbtinai ieško kančios, kursto neapykantą visiems ir viskam: jaunimui, kuris, jų manymu, lengvabūdiškai leidžia laiką, kunigams, kurie, anot jų, nepakankamai šventi, bažnyčiai, kuri nepakankamai išpuošta ir daugeliui kitų dalykų, kurie sukelia skausmą ir neleidžia nuoširdžiai mylėti, aukotis ir būti panašiais į Kristų... Monsinjoras priminė šv. Pranciškaus Asyžiečio mintį, jog „tik save pamiršdamas žmogus atranda save“ ir homiliją užbaigė žodžiais: „Jėzus kviečia mus išsižadėti savęs, materialiųjų vertybių ir dalinti savo meilę kitiems, tik tada būsime panašūs į Jį, tik tada patirsime gyvenimo pilnatvę. Lietuvoje visada buvo ir dabar mes turime daug pavyzdžių, kai žmonės nepaiso jokių šmeižtų, apkalbinėjimų, ištikimai pildo Dievo valią, vykdydami jiems skirtą pašaukimą. Turime daug puikių šeimų, neabejoju, ir tarp jūsų yra tokių, kur palaikomos gražios krikščioniškos tradicijos, puoselėjama dieviškoji tarpusavio meilė, per kurią garbinamas ir šlovinamas Visagalis Dievas Tėvas, nes per Jo malonę ir dosnias rankas viską gauname šioje žemėje“.

Jau tapo tradicija, kai Visuotinę maldą kartu su kunigu skaito rajono, seniūnijos, bendruomenės vadovai, aktyvūs parapijiečiai. Iškilmingoje atnašų procesijoje buvo aukojamos atnašos bažnyčiai ir agapei. Vadovaujant klebonui kun. Tadeušui Vallianui, parapijiečiai kartu su svečiais maldininkais atnaujino metinį parapijos pasiaukojimą Švč. Mergelei Marijai. Po šv. Mišių vyko eucharistinė procesija, kurioje tikintieji išreiškė keliaujančios Dievo Tautos esmę – eiti paskui savo Viešpatį, eiti drauge. Rudaminos parapijos klebonas kun. Alfredas Nėnius uoliai klausė išpažinčių. Viešpatį garbino ir šlovino parapijos choras, vargonininkas Juozas Mikalauskas. „Ave Maria“ giedojo solistė Ronata Balkūnienė.

Pasibaigus atlaidų liturgijai, klebonas apdovanojo uoliausius parapijiečius, rėmėjus, geradarius, prisidėjusius auka, darbu, gražių iniciatyvų diegimu. Bendruomeniškumo ir gebėjimo dalintis ženklas – suneštinė agapė. Mons. V. Grigaravičiui palaiminus maistą ir žmones, jį ruošusius, atlaidų dalyviai vaišinosi, nuoširdžiai bendravo, džiaugėsi... Juos linksmino liaudiškos muzikos kapela „Seirija“ ir moterų vokalinis ansamblis „Šilas“. Visiems drauge įpynus muzikos garsus ir dainų melodijas į kasdienybės rūpesčius, pripildžius širdis atlaidų dovanotomis dvasinėmis vertybėmis, pavedus savo gyvenimus Švč. Mergelei Marijai, drąsiau bus galima eiti Dievo kiekvienam paskirtu kasdienybės keliu.

Šalia bažnyčios, buvusioje klebonijoje, maldininkai galėjo aplankyti papildytą šviesaus atminimo parapijos klebono kun. Juozo Zdebskio (1929 05 10–1952 09 21–1986 02 05) memorialinę ekspoziciją. Jo laiško vienai mergaitei žodžiai yra gyvas atsiliepimas į atlaidų sekmadienio Evangeliją: „Jėzaus draugais gali būti tik tie, kurie sutinka nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu, kurie sutinka ir tarpusavy būti broliais. Šitos vienybės išreiškimui jie pasidalina Jėzaus vardu palaimintą duoną“.

Alvyra Grėbliūnienė

© 2017 „XXI amžius“