|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Darbuotis dėl Dievo garbės Pirmojo Švedijos kardinolo paskyrimo ir veiklos aplinkybės Mindaugas Buika
Dėmesys periferijos Bažnyčiai Aptariant Lietuvos kaimynės Baltijos regione Švedijos pirmojo Katalikų Bažnyčios kardinolo paskyrimo aplinkybes, galima priminti, kad popiežius Pranciškus prioritetinį dėmesį rodo vadinamosioms katalikybės periferijoms ir iš ten skiria nemažai Kardinolų kolegijos narių. Taip atsitiko ir birželio 28 dienos konsistorijoje, kurioje iš penkių paskelbtų naujų kardinolų trys yra iš šalių Laoso, Malio ir Švedijos, kuriose katalikai sudaro tik 12 proc. vietos gyventojų ir turi ypatingas veiklos sąlygas. Štai iš 6 milijonų Pietryčių Azijos valstybės Laoso, kurį valdo tikėjimui priešiški komunistai, gyventojų, dauguma yra budistai, o katalikų tėra 55 tūkstančiai ir jie net neturi savo vyskupijos. O Vakarų Afrikos valstybėje Malyje didžiąją gyventojų daugumą (90 proc.) sudaro musulmonai, o nedidelė 300 tūkstančių katalikų bendruomenė yra nuolatiniame islamiškojo terorizmo išpuolių pavojuje. Išskirtine katalikybės periferija laikytina ir Švedija, iš kurios 10 milijonų gyventojų 60 proc. yra protestantai liuteronai, o katalikų tėra 120 tūkstančių ir daugumą jų sudaro svetimšaliai migrantai. Beje, labai sekuliarizuotą Švediją galima laikyti krikščionybės periferija, nes mažiau nei trečdalis gyventojų iš viso save sieja su religija, o kiti, nors gal ir krikštyti, labai nutolę nuo tikėjimo arba tapę ateistais. Taigi apaštalavimo ir ekumeninio bendradarbiavimo aktualumas Švedijoje yra didelis kaip ir galimybės tarpreliginiam dialogui, nes tarp nuolat gausėjančių migrantų vyrauja musulmonai. Matyt, žvelgdamas iš šios perspektyvos Šventasis Tėvas paskyrė Švedijai pirmąjį visoje jos istorijoje kardinolą, kuriuo tapo 67 metų vyskupas Andersas Arborelijus OCD (Anders Arborelius). Šis ganytojas, priklausantis basųjų karmelitų vienuolijai, yra vienintelės šalyje sostinės Stokholmo vyskupijos ordinaras. Jis gimė 1949 metų rugsėjo 24 dieną Sorengo vietovėje Šveicarijoje švedų liuteronų šeimoje. Tėvams netrukus sugrįžus į tėvynę, A. Arborelijaus jaunystė prabėgo Lundo mieste, kuris yra tradicinis Švedijos krikščionybės centras. Naujasis kardinolas žiniasklaidai pasakojo, kad jaunystėje, kaip ir jo tėvai, nebuvo labai aktyvus liuteronas, bet jį traukė gilus dvasingumas, kontempliacinis gyvenimas, troškimas susikaupti maldai ir Viešpaties adoracijai, o protestantizmas to negalėjo pasiūlyti. Artimesnį susipažinimą su katalikišku tikėjimu skatino kontaktai su Švedijoje gerai žinoma nacionaline Šv. Brigitos seserų vienuolija. Taigi pradėjęs lankyti katalikybės kursus 20-metis Lundo universiteto studentas, vėliau įsigijęs užsienio kalbų (anglų, vokiečių ir ispanų) specialisto diplomą, atsivertė į katalikų tikėjimą. Aiškiai jausdamas dvasinį pašaukimą įstojo į karmelitų vienuoliją 1977 metais ir davė amžinuosius įžadus. Po teologijos studijų Bringėje (Belgija) ir Romoje 1979 metų rugsėjo 8 dieną priėmė sakramentinius kunigystės šventimus. Į veiklų jauną, švedų kilmės (tai retenybė liuteroniškoje Švedijoje), katalikų kunigą ir vienuolį buvo atkreiptas dėmesys Vatikane, ir popiežius Jonas Paulius II 1998 metų lapkričio 17 dieną jį paskyrė Stokholmo vyskupijos, apimančios visus šalies katalikus, ordinaru. Tuomet vyskupas A. Arborelijus tapo pirmuoju švedų tautybės Katalikų Bažnyčios hierarchu nuo Reformacijos laikų, kai XVI amžiaus pradžioje toje šalyje įsigalėjo liuteronybė. Ilgą laiką katalikai protestantiškoje Švedijoje buvo diskriminuojami ir persekiojami ir, kai XIX amžiaus antroje pusėje atgavo religijos laisvę, jų ten mažai bebuvo likę. Gausėti pradėjo atvykstant svetimšaliams migrantams, todėl ir vietiniai dvasininkai bei Stokholmo vyskupai daugiausia buvo užsieniečiai. Net ir vyskupo A. Arborelijaus pirmtakas, jį konsekravęs Stokholmo vyskupas emeritas Hubertas Brandenburgas buvo vokietis. Švedų katalikybės gaivinimas Šventasis popiežius Jonas Paulius II, su apaštaliniu vizitu Švediją aplankęs 1989 metais ir 2002-aisiais iš Danijos į Stokholmą perkėlęs visam Skandinavijos regionui skirtą nunciatūrą, tokiu būdu pradėjo švedų katalikybės gaivinimo strategiją. Ją dabar tęsia popiežius Pranciškus, paskirdamas į Kardinolų kolegiją pirmąjį Švedijos kataliką hierarchą. Šio dėmesio atžvilgiu ypač reikšmingi buvo 2016 metai, kai Romoje kanonizuota brigitiečių vienuolijos atnaujintoja sesuo šv. Marija Elizabeta Heselblad (Maria Elisabeth Hesselblad), o po kelių mėnesių, spalio 31 lapkričio 1 dienomis Šventasis Tėvas aplankė Švediją ir Lundo mieste kartu su vyskupu A. Arborelijumi bei Pasaulinės liuteronų federacijos vadovais dalyvavo Reformacijos 500 metų sukakties minėjime, susitiko su jo labai laukusia mažąja vietos katalikų bendruomene. Be abejonės, Švedija popiežiaus Pranciškaus dėmesio centre atsidūrė ne tik dėl rūpinimosi periferine katalikybe, bet ir dėl toje šalyje vykstančio dosnaus pabėgėlių priėmimo bei integravimo pastangų. Kita vertus, aiškiai stiprėjant jaunų švedų ir visų skandinavų nusivylimui į liberalizmą pasukusiu protestantizmu, naujosios evangelizacijos aktualumas yra akivaizdus. Šiuo atžvilgiu į katalikybę jau brandžioje jaunystėje sąmoningai atsivertęs bei karmelitų vienuoliu tapęs naujasis kardinolas A. Arborelijus savo liudijimu yra sektinas pavyzdys daugeliui tikrojo dvasingumo ieškantiems jauniems švedams bei kaimyninių tautų žmonėms. Taigi Šventasis Tėvas, sutelkęs globėjišką dėmesį į mažąją švedų katalikų bendruomenę ir kardinolu paskyręs A. Arborelijų, pabrėžiant jos svarbą Dievo ir visuotinės Bažnyčios akyse, tikisi evangelizacinio proveržio Švedijoje ir visoje Skandinavijoje. Švedu katalikų bendruomenei tapus kardinoliška, jos autoritetas iškyla visoje Švedijos visuomenėje, nes švedai didžiuojasi turėdami savo tautietį Kardinolų kolegijos narį. Ir nors Stokholmo vyskupui gavus kardinolo titulą, vietinė katalikų bendruomenė lieka nedidele mažuma, tačiau jos balsas tikros demokratijos sąlygomis sprendžiant socialines ir moralines problemas tampa svaresnis. To ir tikisi popiežius Pranciškus. Kardinolų kolegijos nariai tradiciškai yra laikomi artimiausiais apaštalo šv. Petro įpėdinio pagalbininkais ir patarėjais. Paskirdamas kardinolą iš Romai tolimo Skandinavijos regiono, Šventasis Tėvas nori gauti mūsų patarimų ir būsime laimingi, galėdami jų duoti, sakė Stokholmo katalikų ganytojas Vatikano radijui birželio 28 dienos konsistorijos išvakarėse. Popiežius sužinos, kad nors Švedija yra viena iš labiausiai sekuliarizuotų šalių, bet ir joje galima gyventi kaip krikščionims, kad ši Europos dalis dar neprarasta krikščionybei. Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje turi 1,3 milijardo narių ir didžiausias vaidmuo iki šiol kuriant pastoracinius projektus tekdavo tradiciniams centrams, daugiausiai tikinčiųjų turinčioms arkivyskupijoms, o mažosios bendruomenės su savo reikalais likdavo nepastebėtos. Popiežius Pranciškus ryžtingai pakeitė šią tendenciją, pabrėždamas, jog apaštalinė misija kiekvienoje vietoje yra vienodai svarbi, o vadinamosios periferijos vaidmuo ypač reikšmingas dėl unikalių sąlygų ir galimybių bažnytinei veiklai. Migrantų sielovada ir ekumenizmas Kalbėdamas apie pastoracijos paskirtį Jungtinėse Valstijose veikiančiai tarptautinei katalikiško gyvenimo svetainei Catholic World Report, kardinolas A. Arborelijus aiškino, kad Švedijoje bažnytinės veiklos problemos yra panašios kaip ir kitose sekuliarizuotose Vakarų visuomenėse. Didžiausias rūpestis yra jaunų žmonių įtraukimas į religinį gyvenimą, kadangi jų ryšys su Katalikų Bažnyčia apsiriboja krikštu, santuoka, laidotuvėmis, bet nėra gilesnio ir nuoseklesnio sakramentinio tikėjimo praktikavimo. Kadangi tarp Švedijos katalikų, kaip minėta, vyrauja migrantai, tai į parapijas susiburia skirtingų tautinių kultūrų ir socialinės padėties tikintieji. Tai iškelia naujus iššūkius jų santykiuose, bet kartu ir galimybes pasidalinti savo religinių papročių turtais. Sekmadienio šv. Mišiose dalyvauja iki 20 proc. registruotų katalikų ir tai yra žymiai geresnis rodiklis negu tarp vietos protestantų. Toks aktyvumas kaip tik ir stiprina viltį dėl tolesnių Katalikų Bažnyčios veiklos Švedijoje stiprėjimo perspektyvų. Kardinolas A. Arborelijus sakė, kad ekumeninis katalikų bendradarbiavimas su pagrindine nacionaline Švedijos Liuteronų Bažnyčia vyksta šalyje veikiančios Krikščioniškų Bažnyčių tarybos kontekste. Dialogas giliaisiais dogminiais ir etiniais klausimais nėra paprastas, kadangi Liuteronų Bažnyčia tiek Švedijoje, tiek ir tarptautiniu lygmeniu nėra vieninga, doktrininis požiūris atskirose bendruomenėse ir grupėse gana skirtingas. Vietiniu lygmeniu sprendžiant konkrečius socialinius klausimus bendradarbiavimas žymiai vaisingesnis ypač plėtojant paprastus žmogiškus santykius, tarpusavio pagalbą, ekumeninių pamaldų rengimą. Kardinolas sakė, kad Lundo mieste reguliariai vyksta bendri katalikų ir liuteronų ekumeniniai Mišparai senojoje katedroje, kuri iki Reformacijos buvo pagrindinė šalies katalikų šventovė. Švedijos katalikai yra dėkingi, kad liuteronai daugiau nei 100 vietų jiems leidžia naudoti maldos namus savo liturginėms apeigoms, nes katalikiškų bažnyčių nepakanka. Šalia išsiplėtojusio dvasinio ekumenizmo, bendrų pamaldų ir rekolekcijų rengimo vyksta socialinis bendradarbiavimas paremiant vargšus, sprendžiant pabėgėlių priėmimo ir integravimo problemas, nes visos krikščioniškos bažnyčios šiais klausimais kalba vienu balsu. Paklaustas dėl galimybės į katalikybę atsivertusiems liuteronams sukurti specialų ordinariatą, kad jie, būdami vienybėje su Roma, galėtų išlaikyti savo tradicijas ir apeigas, kardinolas sakė, kad šiuo atžvilgiu padėtis yra kitokia nei anglikonų atžvilgiu. Popiežius Benediktas XVI 2009 metais sukūrė specialius asmeninius ordinariatus į katalikybę pereinantiems anglikonams ir jie sėkmingai veikia Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje. Tačiau tose šalyse atsivertimas į katalikybę buvo masinis, kartais net ištisomis anglikonų bendruomenėmis su kunigais ir vyskupais, o Švedijos liuteronų atsivertimas kol kas individualus ir nepakankamai didelis, kad būtų kuriamas ordinariatas. Tačiau ši idėja išlieka, kadangi Švedijos ir kitų šalių liuteronybėje susikuria grupės tikinčiųjų, kurios savo nuostatomis yra artimos katalikams, kaip tai buvo Anglikonų Bendrijoje, ir susilaukia Apaštalų Sosto dėmesio. Musulmonų segregacijos klausimai Interviu aptardamas tarpreliginius santykius su Švedijoje gausėjančia migrantų musulmonų bendruomene, kardinolas A. Arborelijus pripažino, kad tiesioginio dialogo tikėjimo mokymo klausimais kol kas nėra. Švedijoje veikia Tarpreliginio dialogo taryba, kuri jungia visų šalyje veikiančių religijų vadovus ir bando tokius pokalbius organizuoti. Tačiau daugiau kalbama apie konkrečius socialinius reikalus, kaip apsisaugoti nuo terorizmo pavojų, o doktrinos klausimai yra apeinami, kadangi vietiniu lygiu pernelyg sunkūs. Kardinolas A. Arborelijus pripažino, jog į dialogą su islamu Švedijoje pirmiausia reikia žvelgti iš migrantų priėmimo ir integravimo perspektyvų. Nors šioje Skandinavijos šalyje integravimo pasiekimai yra nemaži, tačiau čia kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse kuriasi musulmonų migrantų getai ir lieka segregacija su vietiniais gyventojais. Tai aštrina socialines problemas, kelia smurto ir terorizmo pavojus. Tų reikalų svarstymui, visų pripažinimu, kardinolas A. Arborelijus yra labai tinkamas dėl kompetentingumo, plačių pažiūrų ir geranoriško pasirengimo išklausyti bei pagelbėti visuose reikaluose. Jis turi daug šalininkų įvairiose konfesijose, kaip rodo jų dalyvavimas birželio 28 dienos konsistorijoje sveikinant Stokholmo vyskupą su garbingu kardinolo titulo suteikimu. Aptardamas savo vyskupišką devizą In Laudem Gloriac, kuris reiškia Viešpaties garbės šlovinimą, kardinolas A. Arborelijus Stokholmo vyskupijos internetinėje svetainėje aiškina, jog mes dažnai už mirštame, kad tai mūsų, kaip tikinčiųjų, pirmoji pareiga ir privilegija. Tai yra esminė dvasinio augimo, laisvėjimo ir tapimo laimingesniu sąlyga. Padėti žmonėms tai atskleisti yra vienas iš didžiausių mano norų, tvirtina Švedijos katalikų ganytojas. Reikia tikėtis, kad dabar, stiprinant visų Baltijos regiono tautų ir valstybių socialinį ir politinį bendradarbiavimą, stiprės ir mūsų ryšiai su kardinolo ir karmelito vienuolio A. Arborelijaus vadovaujama nedidele, bet unikalia tikėjimo brolių ir seserų Švedijoje bendruomene.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |