100 metų – tūkstančiai žygių...

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8)

P. Paulaičio-Aido suėmimas ir įkalinimas

Apie P. Paulaičio suėmimą J. Gaidauskas prisimena: „Buvo apie 12 valanda nakties. Mane apvelka dideliais, ilgais iki pat žemės kailiniais, įlaipina į mašiną, pasodina ant grindų, čekistai susėda ant suolų, ir išvažiuojam. Žinau, Poškakaimyje slėptuvė išardyta, inventorius išvežtas ir paslėptas, Petras-Aidas slepiasi Mažintų kaime pas Andriulius. Važiuoju be baimės. Nuvažiavom į Skaudvilę, išlaipino iš mašinos, nuvedė į garnizono būstinę, pasiėmė daugiau čekistų, vilkinį šunį ir vieną stribą, kuris gerai žinojo, kur gyvena J. Žičkus. Išėjom pėsti.“²⁴

1947 m. balandžio 12 d. P. Paulaičio-Aido suėmimo čekistinėje operacijoje dalyvavo MGB Tauragės apskrities skyriaus pareigūnai: pulkininkas Vaseris, leitenantas Michejevas, vyr. leitenantas Šipilovas, taip pat bataliono vadas Kuzminas su grupe kareivių. Atėję iki Žičkaus sodybos, ją apsupo.

Apie pirmojo arešto įvykius antrojo įkalinimo 1958 metais 11-ame Mordovijos lageryje laisvės kovų bičiuliui Jonui Žičkui P. Paulaitis pasakojo: „Juozas Žičkus, jo sūnus Jonas ir žmona Antanina buvo geri žmonės ir man daug padėjo. Turėjau pasą ir kitus dokumentus svetima pavarde (Paulius Kazimieras, sūnus Onos). Iš Žičkų dažnai išeidavau, susitikinėjau su savo ryšininkais, taip pat Visvydu ir Džiugu. Mano ryšininkai visada žinojo, kur esu ir kur kada būsiu. Neseniai buvau išsikraustęs iš Žičkų slėptuvės, sunaikinau visus joje buvusius savo pėdsakus. Tos dienos vakarą (balandžio 12-ąją) turėjau būti Mažintuose, Andriulių slėptuvėje, bet visi reikalai susiklostė taip, kad tą dieną atsidūriau kitoje Skaudvilės pusėje. Atėjo vakaras, buvau pavargęs, iki Mažintų buvo apie 10 kilometrų, o Žičkų sodyba netoli. Pagalvojau, nieko neatsitiks, jei sutemus užeisiu, pernakvosiu ir anksti rytą išeisiu. Namie radau J. Žičkų ir A. Žičkienę. Pavalgėme vakarienę, trupučiuką pakalbėjome ir nuėjome miegoti. Virtuvė buvo erdvi, joje prie lango stovėjo lova. Ten aš ir atsiguliau. Snūduriavau, kai pradėjo smarkiai loti šuo. Kieme pamačiau ginkluotus vyrus. Tuojau pat pradėjo belsti į duris ir langus, rusiškai ir lietuviškai šaukė: „Įleiskite!“²⁵

Pasakoja J. Gaidauskas: „Netrukus du čekistai nuvedė mane į kiemą, iš paskos atėjo pulkininkas. Priėjom prie durų, atsirado dar du čekistai. Jie pabeldė į duris. Jas atidarė dėdė Juozas Žičkus. Pulkininkas su dviem čekistais įniro į vidų. Vienas čekistas pasiliko su manimi. Uždegė žibalinę lempą. Neilgai trukus išeina pulkininkas, prieina prie mane saugojusio čekisto ir sako: „Nieko nėra! Tik kažkoks apšepęs senis. Žičkus sako, kad jis esąs tolimas jų giminaitis darbininkas, atėjęs malkų kapoti.“ Mane šiurpas nukrėtė: nejaugi yra atėjęs P. Paulaitis? Jie tarp savęs kažką pasikalbėjo, ir pulkininkas vėl įėjo į vidų. Išsivedė sūnų Joną Žičkų, jis sako: „Aš nieko nežinau apie kažkokį štabo viršininką. Bunkeris mūsų rūsyje yra, bet niekas jame nesilaiko. Per karą nuo vokiečių jame slėpėme lašinius ir javus. Žičkus nuvedė į rūsį pulkininką ir čekistus.“ Kai Žičkus atidarė rūsio duris, čekistai paleido šunį. Jis išsinešė iš rūsio apipjaustyto kumpio kaulą. Tada į rūsį įlindo čekistas apžiūrėti ir įsitikinti, ar tikrai nieko nėra. Ir vėl Joną Žičkų parvedė namo. Pulkininkas kažką pasikalbėjo su mano sargybiniu ir įėjo į namą.

Supratau, kad mano sargybinis yra ne eilinis čekistas, bet kažkoks viršininkas. Kai pulkininkas nuėjo į namą, sargybinis mane privedė prie pat virtuvės lango. Pamačiau, kad virtuvėje ant palangės padėjo žibalinę lempą ir šalia jos pastatė Paulaitį-Aidą. Mane apėmė toks pyktis, kad vos nesušukau: „Koks velnias tave čia atnešė?!“ Manęs paklausė: „Ar nepažįsti to žmogaus?“ Atsakiau, kad vieną kartą jį mačiau pas Žičkų. Jie sakė, kad jis kažkoks tolimas jų giminaitis, neturtingas žmogelis, kartais ateinantis padėti dirbti visokius darbus. Paklausė, ar jis ne Aidas? „Ne, – atsakiau, – Aidas yra jaunas, energingas vyras, o čia – apšepęs senis, suvargęs žmogeliukas.“ Papurčiau galvą, kad Aidas suprastų, jog aš jo nepažįstu. Išgirdau kalbantis su mano sargybiniu: „Reikia paimti Joną Žičkų, o tą senį paliksim. Kur mes jį dėsim?“

Tačiau netrukus jų sprendimas pasikeitė: paėmė ir Petrą Paulaitį-Aidą. Kartu su P. Paulaičiu areštavo ir Juozo Žičkaus sūnų Joną. Žmoną Antaniną ir pusantrų metukų dukrelę Danutę paliko. Šubertinėje jis buvo žiauriai kankinamas, už paramą partizanams nuteistas 10 metų lagerių, kalintas Archangelsko, vėliau Intos lageriuose. Paleidus iš lagerio, ilgai draudė gyventi Lietuvoje.

Čekistai iškrėtė visus trobesius, ir neilgai trukus visas būrys išėjome į Skaudvilės– Bijotų vieškelį. Ant vieškelio laukė sunkvežimis. Mus tris susodino kėbule ant grindų, čekistai susėdo ant suolų, ir išvažiavome į Skaudvilę.“²⁶

Aušo balandžio 13-osios rytas. Kraupios nežinomybės rytas suimtam partizanų vadui Aidui. Jis tris kartus sėkmingai paspruko iš čekistų nagų, ne kartą yra pergudravęs jam klastingai paspęstas jų pinkles. O va, apmaudus ketvirtas kartas, matyt, bus lemtingas. O gal?.. Gal pavyks išsisukti ir tęsti laisvės kovą. Juk Žičkai ir J. Gaidauskas sumaniai ginasi, gal čekistams nepavyks išsiaiškinti, kad jis, tas suvargęs žmogelis, – sovietinio saugumo atkakliai medžiojamas vienas įžymiausių Pietryčių Žemaitijos partizanų vadų. Juk jo dokumentai tikrai nepriekaištingi, juos metų pradžioje meistriškai padarė jo gerasis bičiulis Albinas Biliūnas. Ruseno menkutė kruopelytė vilties. Žinojo, kad išaiškinimo atveju jo laukia nepavydėtinas likimas: tardymo kamera ir mirtis. Prašė Aukščiausiojo, kad tik nesukluptų kančių kelyje.

Baudėjai su suimtaisiais trumpam stabtelėję Skaudvilėje tą patį rytą išvyko į Tauragę. Kaliniai buvo uždaryti kraupiai pagarsėjusioje Šubertinėje.

Tikėtina, kad Tauragės čekistai iš pradžių nebuvo tikri, kad suėmė apygardos vado pavaduotoją P. Paulaitį-Aidą. Galbūt tik tuo paaiškinama, kad tą pačią dieną kankindami ryšininką J. Gaidauską vertė pasakyti, kur yra Aido slėptuvė, atpažinti, ar suimtasis yra P. Paulaitis. Buvo surengta greita akistata, tačiau abu išsigynė, kad vienas kito nepažįsta ir tik kartą matėsi pas Žičkus. Tačiau tikrąją tiesą išsiaiškinti tardytojai jau turėjo pakankamai kitų šaltinių. Sunaikinę KA štabą ir paėmę daug nesudegusių vertingų dokumentų, Tauragės emgėbistai išsiaiškino Batakių OS organizacijos ir ryšių tinklą. Prasidėjo masinių areštų banga. Tarp suimtųjų ryšininkų buvo ir tokių, kurie, neatlaikę kankinimų, išdavė P. Paulaitį ir kitus pogrindininkus. Iki P. Paulaičio apklausos MGB tardytojai jau buvo daug ką išsiaiškinę.

Kai pirmą kartą P. Paulaitį įvedė į Tauragės MGB viršininko kabinetą, čekistų vadas pasitiko jį tokiais žodžiais: „Sveikas, Paulaiti-Aide!“ Gal taip jį norėjo sugluminti, priblokšti, duoti suprasti, kad jiems jau viskas žinoma, todėl beprasmiška gintis. Tačiau P. Paulaitis ramiai ir atkakliai tvirtino, kad esąs tas žmogus, kurio tapatybė nurodyta dokumentuose.

Nepasisekus pirmajam tardymo raundui, pulkininkas liepė Aidą nuvesti pas „jo draugus“. Emgėbistai jį nuvedė į kieme esantį sandėliuką. Jame gulėjo dviejų vyrų lavonai. Pulkininkas liepė uždegti stiprią lempą ir įsakė P. Paulaičiui atpažinti žuvusius partizanus. Po pirmosios tremties 1956 m. Kaune P. Paulaitis yra J. Mickaičiui pasakojęs, kad tai buvusios labai sunkios jo gyvenimo akimirkos. Iš karto supratęs, kieno tie lavonai, nors iš veidų jų nebuvo galima atpažinti. Apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo veidas buvęs apdegęs ir visas juodas. Jį atpažinęs tik iš kariškos spalvos galifė kelnių ir baltos spalvos megztinio, kuris buvęs visas raudonas nuo kraujo. Apygardos vadas nešiojo gerus chromo batus, tačiau jie jau buvo nuauti raudonųjų vagišių. Šalia gulėjęs išdriektas A. Biliūno-Džiugo lavonas. Ištikimo bičiulio Albinuko, kurį mylėjo kaip tikrą savo sūnų. Viena jo veido pusė buvo suardyta granatos, o iš kitos pusės neįmanoma atpažinti. Albiną atpažinęs tik iš storapadžių slidinėjimo batų, kurie buvo kulkų ar skeveldrų sudraskyti ir tik todėl liko stribų nenumauti. Žiūrėdamas į žuvusius kovos bičiulius, apimtas graudulio, jautėsi prieš juos kaltas, kartu jiems pavydėjo, kad neguli šalia jų, garbingai užbaigusių kovą už Tėvynės laisvę. Dabar, žiaurių aplinkybių verčiamas, nenorėdamas pakenkti kitiems turi jų išsižadėti, apsimesti, kad nepažįsta. Pasakodamas J. Mickaičiui šią sceną, P. Paulaitis sakė nenorėjęs toliau gyventi, taip jį sukrėtusi artimiausių bičiulių žūtis.

Tik čia jam paaiškėjo kraupi tiesa, kad štabo bunkeris išduotas ir sunaikintas. Kamavo mintis, kas dar iš štabo narių ir gausaus ryšininkų ir rėmėjų tinklo pateko į čekistų rankas, kaip giliai emgėbistams pavyko įsiskverbti į pogrindžio organizaciją. Šioje mirties akistatoje dėl savęs nesibaimino, rūpėjo daugelio patriotų likimai.

Tas nelinksmas Aido mintis nutraukė saugumo pulkininkas, ėmęs sarkastiškai tyčiotis iš žuvusiųjų, klausdamas, ar juos atpažįsta. P. Paulaitis išsigynė, įrodinėjo, kad žuvusieji jam nepažįstami. Kai akistata su žuvusiaisiais nedavė rezultatų, vyriausias Tauragės čekistas paliepė sargybiniui Aidą vesti į kamerą, o nueidamas dar pagrasino, kad rytoj P. Paulaitis vis tiek prisipažins. Kai grįžo į kamerą, buvo apie 3 valanda nakties. Sunkių minčių kamuojamas negalėjo užmigti iki pat ryto.

Ryte apie 9–10 valandą pakvietė į tardymą. Apklausinėjo saugumo viršininko pavaduotojas, kažkoks majoras. Iš pradžių jis elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Užpildęs anketą apklausė, kada ir kur gyveno užsienyje. Anketinius duomenis jau buvo nusirašęs iš P. Paulaičio, mokytojo, įskaitos lapo. Po to atkakliai pradėjo Aidą įkalbinėti prisipažinti, kas esąs. Tačiau P. Paulaitis atkakliai tvirtino, kad esąs krosnininkas, tas žmogus, kuris nurodytas dokumentuose. Išsiaiškinti jo tapatybę MGB tardytojams nebuvo lengva, nes dokumentuose nurodytas žmogus buvo miręs prieš 10 metų, o gimimo ir mirties faktų nebuvo įmanoma patikrinti, nes registracijos knyga per karą sudegė. P. Paulaitį, kaip KA štabo pareigūną, žinojo tik du ryšininkai. Ryšininkas J. Gaidauskas-Breivė tardomas ir akistatoje kategoriškai neigė jį pažinojęs. Antrasis ryšininkas, kuris, atrodo, išdavė štabo bunkerį, buvo irgi suimtas, tačiau saugumiečiai operatyviniais sumetimais su P. Paulaičiu akistaton nevedė. Tikėjosi iš to ryšininko sužinoti, kur slapstosi kiti KA štabo nariai.

Vildamasis, kad Tauragėje daugiau niekas jo nepažįsta, P. Paulaitis galvojo atkakliai gintis, o po savaitės kitos tikėjosi išsiaiškinti štabo narių P. Bartkaus-Žadgailos ir J. Jokubausko-Merkio likimą. Tada tardymo metu būtų galima laviruoti, bandyti suklaidinti MGB tardytojus.

Supratęs, kad iš P. Paulaičio gražiuoju nieko neišgaus, majoras per vertėją jam pasakė, kad, čekistų leksikonu kalbant, jam bus taikomos „fizinio poveikio priemonės.“

Į kamerą įvirto pora stribų ir saugumiečių, apsiginklavusių lazdomis ir kitais kankinimo įnagiais. Jie kaip vanagai puolė beginklį kalinį. Vienas budelių lazda kirto tardomajam per sprandą, kliuvo ir per galvą. Aidas nuvirto nuo taburetės. Vienas saugumietis dar paspardė koja. Kiek laiko P. Paulaitis išgulėjo be sąmonės, neprisimena, pajuto, kad ant jo vienas budelių pila vandenį. Kai majoras liepė jam keltis, pajuto, kad negali pajudinti sprando, skaudėjo ir svaigo galva. Tardytojas liepė sargybiniams nuvesti jį į kamerą, žadėdamas po pietų tardymą pratęsti. Priešpietinis tardymas, atrodo, budeliams buvo tik apšilimas. Tikrieji kankinimai prasidėjo po pietų. Sąmonės prablaivėjimo minutėmis majoras jam kalė į galvą, kad jeigu neprisipažins esąs P. Paulaitis, tardytojai jį gali užmušti ir niekas dėl to nesuks galvos. Po tardymo iškankintą ir leisgyvį kalinį įmetė į rūsį, kuriame jau tūnojo kameros šnipas. Aidas greitai jį perprato, todėl, kai jis pradėjo klausinėti, už ką saugumiečiai jį taip sumušė, atsakė, kad jį nori padaryti kitu žmogumi. Norėdamas atsikratyti įkyraus šnipo, P. Paulaitis paprašė, kad jis parūpintų jam puodelį vandens. Kol pastarasis erzeliavo ir aiškinosi su sargybiniu, Aidas bandė surikiuoti savo mintis, suvokti, kaip jam toliau elgtis. Suprato, kad jeigu prisipažins, iš karto sukomplikuos savo padėtį: atsiras šimtai naujų klausimų ir karinis tribunolas nuteis mirties bausme. Tada pradėjęs melstis ir prašyti Aukščiausiąjį, kad jam atsiųstų mirtį – tegul per tardymą užmuša budeliai, kam dar tos teismo parodijos.

Pagaliau kameros agentas iš sargybinio išsiderėjo puodelį vandens, kuris P. Paulaitį labai atgaivino, nes jau porą parų nieko burnoje neturėjo. Vėliau įnešė kažkokios neva sriubos – balandos, kurios jis nelietė. Ruošėsi naujam žadėtam tardymo „seansui“. Šį kartą tardyme dalyvavo trise: pulkininkas, majoras ir vertėjas. Vėl per vertėją buvo įkalbinėjamas prisipažinti. Tačiau kalinys atkakliai tvirtino, kad jis krosnininkas. Majoras garsiai kreipėsi į pulkininką, kad prisipažinimą reikėtų vėl bandyti išgauti „fizinio poveikio priemonėmis.“ Tačiau šis atsakė, kad su malonumu sutiktų, tik, nelaimei, neseniai skambino viršininkai iš Vilniaus ir reikalavo kalinį gyvą ir sveiką pristatyti į Respublikinį saugumą. P. Paulaitis jų pokalbio esmę suprato ir prašė, kad greičiau jį išvežtų Vilniun. Po šio pokalbio čekistų pulkininkas pasiūlė jam užsirūkyti papirosų „Belomor kanal“. P. Paulaitis pasakojęs, kad užtraukus porą dūmų jam pradėjusi suktis galva, tiek buvęs nusilpęs ir iškankintas.

Po šios pertraukėlės pulkininkas per vertėją vėl įkyriai pradėjo įtikinėti, kad geriau prisipažinti, tada rytoj iš ryto vežtų į Vilnių. Priešingu atveju grasino nuskusti barzdą ir vežti į Jurbarką atpažinti – nuvešią į Jurbarko gimnaziją, kur jį visi pažįsta, nuo to būsią tik blogiau. Per vertėją Aidas paprašė pavalgyti. Norėjo pagalvoti, kaip jam elgtis toliau. Suprato, kad neprisipažinus, veš į Jurbarką, kur tampys daugelį visai nekaltų žmonių. Nuvestas į kamerą gavo kalinio normą: samtį sriuba vadinamo skysčio ir 400 gramų duonos. Po pusvalandžio jis vėl buvo pakviestas į tardytojų kabinetą, kuriame prisipažino esąs P. Paulaitis. Tauragės MGB viršininkas liepė tardytojui užvesti bylą tikrąja tardomojo pavarde. Tardymas Tauragėje buvo baigtas.

Rytojaus dieną Šubertinėje jis buvo įsodintas į kalinių pervežimo mašiną – „voronoką“ ir išvežtas į Vilnių, kur 1947 m. balandžio 15 d. prasidėjo pirmoji saugumo apklausa. Tardė majoras su vertėju, o įpusėjus apklausai atėjo skyriaus viršininkas pulkininkas ir pats saugumo generolas. Pirmąjį tardymą saugumiečiai pradėjo nuo anketinių duomenų. Ypač domėjosi jo gyvenimu Italijoje, Portugalijoje ir Austrijoje. Vėliau buvo prieita prie jo veiklos vokiečių okupacijos metais.

²⁴ Jonas Gaidauskas-Breivė. Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vado prisiminimai, p. 112–113. // Laisvės kovų archyvas, Nr. 13, 1995.

²⁵ Jonas Žičkus. Nueitas kelias. 1999. V., p. 301–302.

²⁶ J. Breivė. Batakių (Bijūno) valsčiaus OS vado prisiminimai, p. 113. 

© 2018 „XXI amžius“