100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9)

P. Paulaitis (pirmoje eilėje antras iš kairės) Čiūnoje, Sibire. 1956 m.

Lietuvių politinių kalinių grupė Čiūnoje, 1956 m. vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną. Antroje eilėje iš kairės penktas – P. Paulaitis. Nuotraukos iš P. Paulaičio archyvo

Tardydamas saugumo generolas paklausė, kodėl P. Paulaitis prieš vokiečius kovojo tik lapeliais ir laikraštėliais, o nesuorganizavo partizanų būrio. P. Paulaitis atsakė, kad ginklu prieš vokiečius nebuvo būtinybės kovoti, kad jis ginklu nekovojo ir prieš sovietinę armiją, o gynė Lietuvos laisvę. Į tai generolas arogantiškai atsakė, kad Lietuva nepriklausoma buvo tik 20 metų, tačiau tokia jau daugiau nebebus, nes darbininkų ir valstiečių klasė neleis čia atkurti kapitalizmo. Dar pridūrė, kad SSRS kare nugalėjo Vokietiją, o greitai užims ir likusią Europą. P. Paulaitis suprato, kad beprasmiška ginčytis su tuo užkietėjusiu bolševiku, tik paklausė, kodėl kameroje jį laiko vieną izoliuotą nuo kitų kalinių. Čekistų vadas atsakė, kad tai esanti tardytojo ir kalėjimo viršininko kompetencija ir jeigu P. Paulaitis būsiąs geras per tardymą, tai jį perkelsią į bendrą kamerą. Deja, čekisto supratimu būti „geram“ reiškė sąmoningai pačiam save apkaltinti ir prisišaukti mirtį arba dešimtmečius kalinimo Rusijos šiaurėje. Vargu ar Vilniaus čekistai galėjo tikėtis tokio „gerumo“ iš įžymiojo politinio kalinio.

Sovietinis saugumas P. Paulaičio suėmimui skyrė ypatingą dėmesį. Juk tai buvo pirmas atvejis iki 1947 m. balandžio mėnesio, kai į jų rankas gyvas pateko toks įžymus partizaninio pasipriešinimo organizatorius ir vadas. Greičiausiai sovietinis saugumas vylėsi jį panaudoti savo tikslams – lietuvių išsivadavimo kovos prieš bolševikinę okupaciją slopinimui ir žlugdymui. Laimei, jie skaudžiai apsiriko.

P. Paulaitį tardė sistemingai, tačiau nedažnai: šaukdavo 1–2 kartus per savaitę. Vilniaus saugumiečiai suprato, kad tokio stiprios valios ir aukštos dvasinės kultūros žmogaus įprastiniais prievartos metodais nesugebės palaužti, prieš jį taikė labiau rafinuotus kankinimo metodus. Iki bylos užbaigimo, kaip kokį mirtininką, šešis mėnesius laikė vienutėje. Kaliniui tai buvo siaubingos dienos ir naktys. Nežinia ir vienatvė labai slėgė.

Kartais būdavo, kad į tardymą nekviesdavo ištisas savaites, o paskui tardydavo kiekvieną dieną. Apklausos trukdavo iki vidurnakčio. Kaip palaužti tardomojo dvasią, sovietiniai inkvizitoriai turėjo sukaupę sistemą psichologinio poveikio priemonių.

Kai MGB tardytojai įsitikino, kad atkakliojo kalinio nepavyks palaužti, padaryti saugumo bendrininku, visaip stengėsi jam „prisiūti“ tokį straipsnį, už kurį būtų nubaustas mirties bausme. Šiems tikslams panaudojo išdavikais tapusius P. Paulaičio Trijų Lelijų rinktinės partizanus P. B. ir V. Š., uoliai talkinusius tardytojų užmačioms. Jų padedami tardytojai norėjo P. Paulaitį apkaltinti špionažu ir teroru, t. y. straipsniais, kurie kalinį būtų atvedę į sovietinės Temidės ešafotą. Akistatoje P. B ir V. Š įrodinėjo, kad P. Paulaitis turėjo ryšių su vokiečių kariuomenės žvalgybos skyriumi, kad iš vokiečių žvalgybos leitenanto gavo visą sunkvežimį ginklų. Tikėtina, kad Vilniaus saugumiečių buvo įtikinti, jog taip palengvins savo dalią, jie skandino savo buvusį vadą, kaip tik galėjo.

Tokios apklausos ir akistatos kalinį labai vargino. Partizanų vadas atkakliai ir sumaniai gynėsi, išdavikų parodymus kategoriškai neigė, todėl MGB tardytojams per tuos šešis mėnesius taip ir nepavyko P. Paulaitį apkaltinti pagal 58 str. 1, 6 ir 8 punktus ir sudaryti prielaidas sovietiniam teismui nuteisti jį aukščiausia bausme. Visą tą laiką vyko atkakli kova ne tik už savo gyvybės išsaugojimą, bet ir tiesos ir žmogiškumo dvikova su melo ir veidmainystės sistema. Tą dvikovą neabejotinai laimėjo laisvės ir sąžinės kankinys P. Paulaitis-Aidas.

Pagaliau 1947 m. rugpjūčio 20 d. P. Paulaičio tardymas buvo baigtas. Jam suformuluotas kaltinimas remiantis svetimos okupacinės valstybės baudžiamojo kodekso straipsniu už „tėvynės išdavimą“, „terorą“, antisovietinę agitaciją bei grupinę veiklą. MVD kariuomenės Lietuvos karinis prokuroras jo bylą Nr. 10224 persiuntė SSRS Ypatingajam pasitarimui, siūlydamas P. Paulaitį nuteisti 25 metams pataisos darbų kalėjimo ir 5 metams atimti pilietines teises. Tačiau viešo teismo proceso okupantų tarnai pabūgo, kad P. Paulaitis jo nepaverstų kaltinamuoju procesu sovietinei totalitarinei santvarkai. Imperija pabūgo „retežiais“ sukaustytojo, nes dvikovoje su P. Paulaičiu niekšybei apginti galėjo pristigti argumentų. Buvo ir kitas motyvas, kodėl vengė viešo teismo proceso: operatyviais sumetimais nenorėjo į dienos šviesą išvilkti tų, kurie buvo parsidavę už Judo sidabrinius.

Liūdnai pagarsėjusi Maskvos „trojka“ prokuroro siūlymą patvirtino. Tai buvo tik paprasčiausia biurokratinė procedūra, viena iš šimtų tūkstančių, pasmerkusių lėtai mirčiai dar vieną sovietinės sistemos oponentą.

Aukšti sovietinės Lietuvos pareigūnai buvo iškvietę P. Paulaitį pokalbio, bandė jį prikalbinti mainais į laisvę kreiptis į partizanus su pasiūlymu sudėti ginklus, nutraukti laisvės kovą. Tačiau leistis į kompromisus su okupacine valdžia P. Paulaitis kategoriškai atsisakė.

Kadangi partizanų vadas atsisakė bendradarbiauti su sovietiniais valdininkais, jis buvo išsiųstas į Komijos ASSR, į Vorkutlagą, už poliarinio rato, kur gyvendamas sunkiausiomis sąlygomis, iš niekur negaudamas siuntinių, be jokios materialinės paramos dirbo katorgos darbus prie geležinkelio tiesimo. Sovietinis saugumas ramybėje nepaliko ir P. Paulaičio artimųjų: jo motina, 76 metų senutė, buvo ištremta į Igarką, kur mirė nuo bado ir šalčio. Kitiems giminaičiams įvairiais būdais pavyko išsislapstyti.

Po teismo P. Paulaitį kartu su inžinieriumi Klemensu Bruniumi išvežė į Komijos ASSR Intos lagerius, uždarė į izoliatorių. Po kelių dienų abu kaliniai buvo išvežti į 501-ąją statybą. Čia įkalintieji pasibaisėtinai sunkiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis per tundrą ir Uralo kalnus iš Abezės tiesė geležinkelį iki Obės. Vėliau iš 501-osios statybos P. Paulaitis išvežtas į Sibiro lagerius.

P. Paulaitį kamavo ne tik ekstremalios gyvenimo ir darbo sąlygos, bet ir nežinia dėl artimųjų likimo: nei laiškų, nei siuntinių iš niekur negaudavo. Sovietinių represijų įbauginti žmonės bijojo atkreipti saugumo dėmesį net pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui. Bolševikinio teroro šmėkla dar tebesklandė po Lietuvą. Kaip pasakojo tuometinės ir vėlesnių kartų jurbarkiškiai, net ir daugeliui metų praėjus, jie bijoję prisipažinti, kad su P. Paulaičiu yra giminės, pažįstami ar buvę jo mokiniai. Stojant į aukštąsias mokyklas Paulaičio bendrapavardžiams tekdavo aiškintis, kad jie ne partizanų vado giminės. Todėl nestebina, kad pirmojo įkalinimo laikais P. Paulaitis jautėsi tarsi niekam nereikalingas ir visų užmirštas, iš gimtojo krašto nesulaukdavo jokios žinutės.

Su laisvės kovos bičiuliu J. Mickaičiu P. Paulaitis susitiko Komijoje Uralo kalnuose, apie 200 kilometrų nuo Vorkutos, ypatingojo režimo 63 lagpunkte. Ten nuo Vorkutos iš Azijos pusės Obės upės link buvo tiesiamas geležinkelis. Sovietinės propagandos išliaupsintos „didžiosios komunizmo statybos“ dažniausiai buvo vykdomos panaudojant pigią imperijos vergų – politinių kalinių ir tremtinių darbo jėgą, todėl išilgai visos geležinkelio linijos buvo įrengta daug lagerių.

Kaip rašo savo atsiminimuose J. Mickaitis, nepakęsdami nežmoniškų kalinimo ir vergiško darbo sąlygų, Labotlando dviejų lagerių kaliniai, daugiausia buvę kariškiai, 1948 m. birželio mėnesį sukilo. Sukilėliai nuginklavo sargybą ir į laisvę išleido visus kalinius. Buvo mėginta užimti ir gretimą lagerį, tačiau dėl sargybos pasipriešinimo jiems tai padaryti nepavyko. Sukilėliai apie pusvalandį apšaudė sargybos baraką. Iš sandėlio paėmė maisto, atidarė lagerio vartus ir išleido kalinius. Bėgliai pasklido po taigą ir traukėsi į Uralo kalnus, nes tik ten augo miškai ir buvo galima susirasti priedangą. Vidaus kariuomenės daliniai su malūnsparniais po taigą medžiojo kalinius ir, žemai nusileidę, šaudydavo juos vietoje. Po sukilimo apie 700 kalinių uždaryti 63 lagpunkto barakuose, apie du mėnesius jų nevarė į darbą, buvo dar labiau sustiprintas lagerių režimas.

Palei geležinkelį išsidėsčiusiuose lageriuose kalėjo nemažai lietuvių: netoli P. Paulaičio lagerio – jo bendražygis Kęstučio apygardos štabo ryšininkas J. Gaidauskas ir kiti bendraminčiai – pažįstami Laisvės kovų dalyviai. Tik mirus Kremliaus diktatoriui Stalinui, N. Chruščiovo laikais politinių kalinių padėtis pasikeitė: nuo 1956 m. gegužės mėnesio Ozerno pataisos darbų stovykloje, kurioje kalėjo ir P. Paulaitis, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo komisija pradėjo peržiūrėti politinių kalinių bylas ir masiškai leisti juos į laisvę.

Apie paleidimą iš įkalinimo vietos P. Paulaitis yra pasakojęs J. Mickaičiui. Komisija P. Paulaitį klausinėjusi, kodėl jis, baigęs mokslus Italijoje, buvęs antinacinio pasipriešinimo dalyvis, vėliau kovojo prieš sovietinę valdžią. P. Paulaitis į tai jiems atsakęs, kad grįžus į Lietuvą sovietams, į valdžią vėl grįžo fanatikai ir mažaraščiai, kurie kiekvieną pasiturintį žmogų padarė buože, kapitalistu. Be to, į Jurbarką grįžus Raudonajai armijai, tuoj į jo namus prisistatė saugumiečiai, norėjo jį areštuoti. Iš saugumo rūsių 1944 metais niekas negrįžo, todėl jam nebelikę nieko kito, kaip slėptis nuo sovietinės valdžios persekiojimo. Kadangi byloje jam teroro aktų nebuvo inkriminuojama, po dešimties minučių pokalbio komisijos nariai liepę jam eiti. Jis pasakojo, kad netikėjęs, jog jį paleis, tačiau rytojaus dieną išlaisvintų politinių kalinių sąraše pastebėjo ir savo pavardę.

Grįžimas į Lietuvą. Gyvenimas Kaune

Sužinoję, kad į laisvę išeina žymus Laisvės kovų dalyvis P. Paulaitis, sunerimo lietuviškieji sovietinės valdžios kiemsargiai. Pradėti daryti įvairūs trukdymai, kad jis iš įkalinimo vietos nebūtų paleistas: LSSR KGB pirmininkas gen. mjr. K. Liaudis, LSSR prokuroras V. Galinaitis parašė SSRS KGB pirmininkui gen. I. Serovui ir SSRS generaliniam prokurorui R. Rudenkai raštą, kuriame P. Paulaitis vertinamas kaip sunkius nusikaltimus įvykdęs kontrrevoliucionierius, todėl, remiantis 1947 m. lapkričio 2 d. SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo sprendimu, siūloma pakeisti SSRS AT komisijos sprendimą, palikti P. Paulaičiui buvusį teistumą ir toliau jį laikyti įkalinimo vietoje51. Nepaisant Vilniaus valdininkų daromo spaudimo maskviškiams KGB vadams, P. Paulaitis 1956 m. liepos 29 d. iš lagerių buvo išleistas.

Norą gyventi ir dirbti tėvynėje lydėjo sunkiai įveikiamos Lietuvoje šeimininkavusių sovietinių valdininkų daromos kliūtys. Apsigyveno Kaune pas Romą Imbrasą, su kuriuo susipažino Čiunos lageryje. Kaune susitiko nemažai pažįstamų: buvusį savo mokinį iš Jurbarko gimnazijos, kartu kalėjusį Ozerlage V. Endriukaitį, jurbarkiškį J. Mickaitį, savo buvusio viršininko aplankyti atvyko J. Gaidauskas, susitikdavo su bendraminčiais A. Jauniškiu, V. Virbyla ir kitais. Prisiregistruoti Kaune buvo labai sunku. Jam padėjo pusbrolis, buvęs technikumo direktorius, pažinojęs milicijos viršininką. Tačiau sovietinis saugumas nepaliko jo ramybėje: gyventi ir gauti darbą darė įvairias kliūtis. Dažniausiai prisiregistravimui „nepakakdavo gyvenamojo ploto“. Dažnai teko kilnotis iš vienos vietos į kitą. K. Donelaičio gatvėje išsinuomojo vieną kambariuką pas Politechnikumo komendantę, o kad būtų pigiau mokėti, gyveno kartu su Žemės ūkio akademijos trečio kurso studentu Kęstučiu Jankausku ir Politechnikos instituto ketvirtakursiu Vitu Margaičiu. Dėl darbo kreipėsi į Kauno politechnikumo direktorių prašydamas priimti nors sargu. Tačiau Romos ir Milano universitetų auklėtiniui, teologijos mokslų daktarui ir tokios menkos vietos buvo pagailėta. Norėdamas kaip nors užsidirbti pragyvenimui, sutiko suskaldyti technikumui 30 kubinių metrų kelmų krūvą. Tokiam darbui nereikėjo kadrų skyriaus viršininko sutikimo. Tų pačių metų spalio mėnesį pažįstamų dėka gavo kūriko darbą konservų fabrike. Kaip ir visada, stengėsi dirbti stropiai ir sąžiningai. Toks vertinimas įrašytas fabriko direktoriaus išduotoje pažymoje.

© 2018 „XXI amžius“