2018 m. kovo 16 d.
Nr. 11 (2278)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Abipus Nemuno

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Už laisvę

Pro Deo et Patria

Slaptieji takai

Atodangos


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos kūrėjai


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Vilniuje eisena
paminėta Kovo 11-oji

Diskreditavimo,
gėdos ir absurdo
viršūnėje

Baigėsi
kun. K. Ralio lytinio
išnaudojimo byla

Savanoriai įamžinti
prie Vinco Kudirkos
paminklo

Šventė su signataro
giminaičiais

Popiežius Pranciškus aplankys Lietuvą rugsėjo 22–23 dienomis

Popiežius Pranciškus

Pasitinkant kovo 11-ąją, kovo 9 dieną, Lietuvą pasiekė džiugi žinia: Šventasis Tėvas Popiežius Pranciškus atvyksta į Lietuvą 2018 metų rugsėjo 22–23 dienomis. Vatikanas paskelbė tokį informacinį pranešimą: „Priėmęs atsakingųjų valstybės vadovų ir vyskupų kvietimą, Jo Šventenybė Popiežius Pranciškus 2018 metų rugsėjo 22–25 dienomis vyks į apaštalinę kelionę Baltijos šalyse ir aplankys Vilniaus ir Kauno miestus Lietuvoje, Latvijoje Rygą ir Agluoną ir Talino miestą Estijoje“.

Popiežius susitiks su Lietuvos tikinčiųjų bendruomene, jaunimu, neįgaliaisiais, dvasininkais, vienuolėmis ir vienuoliais, tremtiniais ir politiniais kaliniais bei išgyvenusiais Holokaustą žmonėmis. Po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite Popiežius kreipsis į susirinkusius Daukanto aikštėje Vilniuje.


Marija – Bažnyčios Motina

Popiežiaus Pranciškaus pastangos priimti dieviškąją motinystę

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas prie Marijos,
Romos globėjos, paveikslo

Liturginis Marijos minėjimas po Sekminių

Popiežius Pranciškus, kurio išskirtinis pamaldumas Švč. Mergelei Marijai yra labai gerai žinomas, pasitikdamas savojo pontifikato penkerių metų sukaktį, įsteigė dar vieną šventę Dievo Motinos garbei visoje Katalikų Bažnyčioje. Nuo šiol pirmadienį po Sekminių Šventosios Dvasios atsiuntimo didžiosios iškilmės liturgijoje bus minima Švč. Mergelė Marija, kaip Bažnyčios Motina. Toks sprendimas nėra visiškai naujas, nes, pavyzdžiui, kai kuriose šalyse – Lenkijoje ir Šventojo Tėvo gimtojoje Argentinoje, kur Sekminės kaip ir Velykos švenčiamos dvi dienas (pirmadienis irgi yra valstybinė nedarbo diena), – vietiniuose liturginiuose kalendoriuose su Šventojo Sosto leidimu jau anksčiau buvo įvestas Marijos, kaip Bažnyčios Motinos, bažnytinis minėjimas kitą dieną po Šventosios Dvasios iškilmės, sekmadienio. Taip nuo seno yra daroma ir Vatikano Šv. Petro bazilikoje bei kai kuriose vienuolijose. Tačiau dabar Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefekto kardinolo Robero Sara (Robert Sarah) pasirašytu dekretu, kurį patvirtino popiežius Pranciškus, šis privalomas minėjimas įrašomas į liturginį Visuotinės Bažnyčios kalendorių. Šiemet toks šventimas vyks gegužės 21 dieną. Beje, minėtas dekretas irgi buvo pasirašytas žinomoje Švč. Mergelės Marijos šventėje vasario 11 dieną, kai liturgijoje minimas Dievo Motinos apsireiškimas, kuris įvyko lygiai prieš 160 metų. Lurde, Pietų Prancūzijoje Neseniai patvirtintas Bažnyčios pripažintas 70-asis stebuklingas išgijimas, meldžiant Lurdo Dievo Motinos užtarimo, nors tokios pagalbos yra susilaukę tūkstančiai piligrimų.


Naujo gyvenimo grūdas

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelija mus kviečia apmąstyti Jėzaus kančią ir išaukštinimą, kad vis giliau suvoktume, jog tuo neišvengiamų išmėginimų keliu (žr. Jn 12, 25), kuriuo žengė Mokytojas, kiekvienam teks eiti. Iš pirmo žvilgsnio Jo merdėjimas kančiose, kabant ant kryžiaus, gali mus nuo Jo atitolinti, nes norisi tarti: „Viešpatie, tai, ką matome, slegia mūsų širdis, nes Tavo našta yra pernelyg sunki mūsų gležniems pečiams!“ Tačiau Jėzus mums nesako: „Su manimi jūsų kelionė prasideda tik tada, kai jūs leidžiatės nukryžiuojami...“

Kaip iš pradžių Evangelija mums nevaizduoja Jo kaip kančių Vyro, nes Atpirkimas prasidėjo nuo Jėzaus gimimo, taip ir mūsų pirmieji susitikimai su Juo dažnai būna panašūs į Jo mokinių, kuriuos Jis pasišaukė asmeniškai... Apaštalai dėl Išganytojo ir Evangelijos guldė savo galvas tik po juos perkeitusių Sekminių, bet ne anksčiau. Malonė ne tik tikėti į Jėzų, bet ir dėl Jo vardo kentėti ateina vėliau. Pirmiausia Dievo žodis turi įsišaknyti mūsų vidiniame gyvenime, kad paskui, užuot murmėję, kad Jis mums siunčia per daug išbandymų, su tikėjimu ir sąmoningai pripažintume: „Viskas mūsų gyvenime, nepaisant asmeninių nuodėmių, vyksta vadovaujant Šventajai Dvasiai. Tiesa, tam tikri mūsų nuklydimai nuo tikslo, siekiant Gyvenimo, pristabdo tiesiausią artėjimą prie Jėzaus, bet vis tiek tiems, kurie nestokoja atkaklumo mylėdami Dievą, viskas išeina į gera (Rom 8, 28)“.


Vilkaviškio vyskupijoje

Prienų dekanate

Konsekruota po gaisro atstatyta bažnyčia

Vysk. Rimantas Norvila šventąjį
aliejų pila ant naujojo altoriaus

BALBIERIŠKIS. Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero dienos išvakarėse čia pašventinta (konsekruota) nauja Švč. Mergelės Marijos Rožinio bažnyčia. Titulą ji paveldėjo iš senosios, sudegusios 2013 m. rugpjūčio 8 d. naktį. Prieš 500 metų įkurtoje parapijoje tai – jau penktoji bažnyčia. Iškilmėms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, drauge meldėsi arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Juozapas Matulaitis ir kelios dešimtys kunigų.

„Esame įvykusio stebuklo liudytojai, – sakė Balbieriškio parapijos klebonas, kun. fil. lic. Remigijus Veprauskas, – nelengvu metu gyvendami geros valios žmonės susitelkė kilniam tikslui, visų tikinčiųjų, rėmėjų ir Dievo pagalbos dėka turime bažnyčią“.

Lyginant su senąja dvibokšte medine bažnyčia, naujoji yra mažesnė, mūrinė, vienbokštė, tačiau joje įrengtas geoterminis šildymas, šiuolaikiška įgarsinimo ir gaisrosaugos sistema, patogūs suolai. Didįjį altorių papuošė dailininko Broniaus Rutkausko sukurtas paveikslas, kuriame pavaizduota Švč. Mergelė Marija su rožiniu ir medžių ūksmėje senieji maldos namai, tarnavę 1888–2013 metais. Į bažnyčios bokštą įkeltas solidaus skambesio varpas, iš toli matomas ir naktį apšviečiamas laikrodis. Bažnyčią projektavo kaunietis architektas Vilius Urbonas, statė „Archis“ bendrovė, darbams vadovavo Jonas Urbonas, pagrindinis statybų rėmėjas – informacinių technologijų UAB „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys su šeima ir jo vadovaujamos bendrovės darbuotojai. Parapijos klebono kun. R. Veprausko teigimu, naujoji bažnyčia kainavo apie milijoną eurų.


Kronika

Prisiminė prieš 100 metų buvusius įvykius

Atminimo lentos Kidulių valsčiaus
1919–1920 metų Nepriklausomybės
kovų savanoriams

KIDULIAI. Vasario 16-ąją prie Kaimelio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios atidengtos atminimo lentos Kidulių valsčiaus 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams. Jose įrašytos 47 savanorių ir keturios Vyties Kryžiaus kavalierių pavardės. Lentą pašventino Kaimelio klebonas kun. Zenonas Stepanauskas. Renginyje kalbėjo rajono meras Edgaras Pilypaitis. Kiduliečiai atidengė dar vieną atminimo lentą prie Kaimelio klebonijos, kurioje rašoma: „Šioje Kaimelio parapijos vietoje 1918 metų vasario mėnesį Lietuvos tarybos atstovas Pranas Vailokaitis Kidulių valsčiaus gyventojams pranešė apie atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“. Šios atminimo lentos sumanytojas kraštotyrininkas Vincas Krikščiūnas, rinkdamas medžiagą savo knygai „Kiduliai laiko kryžkelėse“, rado žinią apie šį P. Vailokaičio nuopelną ir nusprendė, kad tą įvykį bei vietą būtina pažymėti. P. Vailokaitis tuo metu keliavo po visą Lietuvą, skelbdamas žinią apie atkurtą Nepriklausomybę. Advokatas ir publicistas, vienas pirmųjų ateitininkų organizatorių, Lietuvos Tarybos nario, Vasario 16-osios Akto signataro Jono Vailokaičio brolis Pranas tuo metu mokytojavo Šakių „Žiburio“ gimnazijoje ir brolio paprašytas skleidė žinią apie paskelbtą Nepriklausomybę. Juk toliau nuo Vilniaus ir atokiau gyvenę žmonės apie Vasario 16-osios Aktą beveik neturėjo galimybės sužinoti. Tą dieną prie klebonijos suvažiavo daug žmonių, turbūt kažkas iš valsčiaus juos sukvietė, žinodamas, kad P. Vailokaitis atvyks. Čia jis ir pranešė apie paskelbtą Nepriklausomybę. Kai Kidulių žmonės apie tai sužinojo, suprato, kad jau yra laisvi, nusprendė neklausyti Kidulių dvare užsilikusių vokiečių, suskubo iš dvaro tvartų susigrąžinti rekvizuotus savo gyvulių, o iš „magazinų“ atsiimti ten supiltus grūdus.


Pagerbti savanoriai ir Vyties kryžiaus kavalieriai

Koplytstulpį Paežerėlių valsčiaus
savanoriams kalba kun. Francas Kuklys

KRIŪKAI. Vasario 16-osios išvakarėse miestelyje atidengtas stogastulpis su buvusio Paežerėlių valsčiaus 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanorių bei Vyties Kryžiaus kavalierių vardais ir pavardėmis. Šio krašto tautodailininkas Andrius Bieliukas didžiuliame medžio gabale išdrožė net 80 savanorių ir keturias Vyties Kryžiaus kavalierių pavardes. Tai – Andriaus dovana Kriūkų kraštui. Koplytstulpį atidengė autorius ir Kriūkų bendruomenės centro pirmininkė, mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Lilija Liutvinienė, o pašventino Ilguvos ir Paežerėlių parapijų klebonas kun. Francas Kuklys.

„Valstybei šimtas metų – tai nėra daug, o žmogui jau daug. Savo Valstybę mylėti turime kasdien, ne tik Vasario 16-ąją, bet visus metus ir visus amžius. Linkiu, kad Vasario 16-ąją jūsų rankose plazdėtų Trispalvės, širdyse būtų tik gražios mintys, jūsų lūpose skambėtų prasmingos dainos. Lankydamiesi įvairiuose šventiniuose renginiuose galvokite, kad Lietuva – gimtinė, mūsų šalis ir aš ją be galo mylite“, – kalbėjo Kriūkų seniūnė Ona Rakauskienė.


Paminklas savanoriams, kryžius – Lietuvos 100-mečiui

Savanorius įamžinusį paminklą
pašventino kun. Vytautas Juozas Insoda

LUKŠIAI. Po šv. Mišių Šv. Juozapo bažnyčioje, lukšiečiai susirinko prie Atminties koplyčios, šalia kurios pastatytas memorialas Lukšių valsčiaus savanoriams. O jų buvo net 41. Savanorius įamžinusį paminklą pašventino kun. Vytautas Juozas Insoda.

Pranciškaus Jokymaičio tėvas savanoris Bronius Jokymaitis irgi įamžintas atminimo lentoje. Pranciškus atvyko į renginį iš Marijampolės. Jis kalbėjo, kad šis paminklas bus priminimas ateinančioms kartoms apie drąsių Lietuvos vyrų – savanorių – kovas.

„Žiūriu į šių vyrų pavardes ir jaučiu jiems didžiulę pagarbą. Skaitau kaimynų, kuriuos pažinojau, pavardes. Aš labai didžiuojuosi ir savo tėte, kuris savanoriu tapo sausio mėnesį, jis kartu su kitais savanoriais jau vasario mėnesį stojo į mūšį su bolševikais. Gal daug kam kyla klausimas, kas juos įkvėpė tokiam žygiui. Tai – didžiulis noras turėti laisvą tėvynę, laisvą Lietuvą“, – kalbėjo savanorio sūnus ir dėkojo paminklo sumanytojui, Lukšių seniūnui Vidui Cikanai.


Kronika

Pagarba knygnešiams

Prie atminimo lentos knygnešiams
(iš kairės): istorikas, Etninės kultūros
globos tarybos narys Virginijus Jocys,
skulptorius Osvaldas Neniškis bei
Endriejavo mokyklos moksleiviai.

ENDRIEJAVAS. Vasario 16-ąją seniūnijos gyventojai susirinko paminėti Lietuvos atkūrimo 100-mečio bei šv. Mišiose pagerbti 1864–1904 metų Endriejavo valsčiaus knygnešius. Sudėtingos krašto istorijos atkarpą endriejaviškiai įprasmino meno kūriniu, taip įamžindami knygnešių, gimusių ir gyvenusių Endriejavo valsčiuje, atminimą. Už šią idėją bei įdėtą didelį darbą žmonės dėkingi kraštiečiui, buvusiam Etninės kultūros globos tarybos pirmininkui Virginijui Jociui ir skulptoriui Osvaldui Neniškiui. Po šv. Mišių klebonas kun. Stasys Šlepavičius pašventino atidengtas dvi 37 knygnešių atminimo lentas, pritvirtintas prie atstatytų Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios vartų. Surinkti ir svarbiausi kryžiaus kančią patyrusių knygnešių biografijos faktai, kuriuos lankstinuko forma kiekvienam šventės dalyviui įteikė bibliotekininkė Rita Žadeikytė.


Kronika

Gimtadieniai Vasario 16-ąją

Lietuvos vėliavos spalvų juostos
nutiestos iš bažnyčios varpinės bokšto

PAGĖGIAI. Po klebono kun. Kazio Žutauto aukotų šv. Mišių Šv. Kryžiaus bažnyčioje žmonės dalyvavo Lietuvos bažnyčių varpų sąšaukoje „Gloria Lietuvai“. Parapijiečiams sustojus šventoriuje, suskambus poetės, dainininkės, dailininkės Gintarės Jautakaitės dainai „Viešpaties lelija“ bei iš varpinės bokšto viršūnės tautiniais kostiumais pasipuošusioms bibliotekos darbuotojoms nutiesiant nacionalinės vėliavos spalvų juostas, nuaidėjo 100 varpo dūžių sveikinimas Lietuvai.

Savivaldybės kultūros centro organizuoto teatralizuoto Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo „Valstybės amžininkai“ metu, pasveikinti Vasario 16-ąją gimę Pagėgių krašto gyventojai. Kiekvienas sukaktuvininkas pagerbtas Lietuvos vėliavos spalvų žvakelėmis, vardiniu, nacionaline ornamentika dekoruotu savivaldybės mero sveikinamuoju raštu. Gėlių žiedais sukaktuvininkus sveikino savivaldybės administracijos seniūnai, giminaičiai, kolegos, bičiuliai.


Vydūno metai

Vydūno metų stotelės

Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius
2011 metų rugsėjį

Kovo 22 dieną sukaks 150 metų, kai gimė filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas (Vilhelmas Storosta). Todėl 2018-uosius Seimas paskelbė Vydūno metais. Su Vydūno draugijos įkūrėju ir ilgamečiu jos vadovu, filosofu, Pagėgių krašto garbės piliečiu, apdovanotu Čikagos Vydūno fondo premija, humanitarinių mokslų daktaru Vaclovu Bagdonavičiumi, beje, parengusiu Vydūno raštus (4 tomai), kalbėjomės apie Vydūno metų renginius ir jo idėjų svarbą mums šiandien.

Gal pradėkime nuo to, ar daug renginių Lietuvoje vyks Vydūnui?

Pakankamai daug. Ir ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kituose šalies miestuose: Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Šiauliuose. Beje, jie jau prasidėjo. Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro suaugusiųjų teatras „Mozaika“ ir vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“ pristatė kompoziciją apie Vydūno gyvenimą Kuršėnuose, Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengta jubiliejinė paroda „Vydūnas – lietuvių tautinės sąmonės ugdytojas“, Knygų mugėje pristatyta keletas knygų apie Vydūną vokiečių ir lietuvių kalba.


Vydūno metai

Biblioteka pakvietė į spektaklį

Bronius VERTELKA

Spektaklio scenarijaus autorė
ir režisierė Audronė Palionienė

Vasario 28-ąją Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje gausiai susirinkusiems žiūrovams Ramygalos kultūros centro suaugusių mėgėjų teatras „Ąžuolynė“ parodė spektaklį Vydūno kūrybos motyvais „Amžinasis keleivis“, skirtą šio žymaus pamario krašto šviesuolio , rašytojo, mąstytojo 150-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti. Spektaklį, kuriame svarbios aktualios emigracijos, lietuvybės temos, režisavo Audronė Palionienė. Kartu ji – ir jo scenarijaus autorė. Rinkdama medžiagą vaidinimui ji kaupė ją iš įvairių veikalų, straipsnių. Spektaklį ruošėsi parodyti liepos 4-ąją Vilniuje dainų šventės Teatro dieną. Bet įvyko taip, kad pirmiau jį pamatė tie, kas nepamiršta kelio į biblioteką.

Žiūrovų buvo tiek, kad prireikė papildomų kėdžių. Aišku, įtakos tam turėjo ant paradinių durų iškabintas kvietimas. Ramygaliečiai artistai nenuvylė. Užtat vaidmenų atlikėjams negailėta plojimų ir gėlių.


Kova už laisvę nesibaigė

Auksutė Ramanauskaitė-
Skokauskienė kalba Seime
Jono Česnavičiaus nuotrauka

LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos signataro Adolfo Ramanausko-Vanago dukters Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime kovo 11-ąją

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadove profesoriau Vytautai Landsbergi, (linkiu jums greičiau sveikti), Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Ekscelencijos ambasadoriai, Bažnyčios hierarchai, signatarai, Seimo nariai, visi garbingieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai!

1944 metų vasarą prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Kilo sovietų represijų ir teroro banga. Prasidėjo lietuvių tautos pasipriešinimas – partizaninis karas, trukęs daugiau kaip dešimtmetį. Juo siekta atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Represinės struktūros žudė laisvės kovotojus partizanus, trėmė į Sibirą jų rėmėjus, laisvės kovotojų šeimas, gimines, artimuosius. Žmonės, įtariami prisidėjus prie Laisvės kovų, buvo uždaromi į kalėjimus, suimti pasipriešinimo dalyviai buvo žiauriai kankinami, žuvusių, nužudytų partizanų lavonus išmesdavo centrinėse miestų, miestelių aikštėse. Partizanų palaikus viešai išniekindavo, neleisdavo palaidoti. Po kelių dienų patys represinių struktūrų atstovai slapčia užkasdavo partizanų kūnus pelkėse, šiukšlynuose, sumesdavo į šulinius.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija