100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16)

Lageryje Petras Paulaitis greitai įgijo didelį autoritetą. Kitataučiai, sužinoję, kad jis mokėsi Italijoje, vadino jį profesoriumi. 11-ame lagpunkte P. Paulaitis atkūrė pogrindinę Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą (LLGS). Pirmiausia tos organizacijos nariais tapo antrą kartą teisti lietuviai: Vincas Korsakas, Benediktas Valeika, Jonas Barčytis, Algis Šulskis, Algimantas Susnys, Algirdas Masaitis, Jonas Žičkus. Jie 11-ame lagpunkte buvo aktyviausi LLGS nariai. Iš senesnių politinių kalinių, teistų dar Stalino laikais, į pogrindinę organizaciją mažai kas stojo, nes jie baiminosi, kad lagerio čekistams iššifravus priklausymą tokiai organizacijai, gali padidinti bausmes. Organizacija veikė penketukų sistema. Labiau išsilavinę vyresnieji nariai užsiėmė jaunesniųjų bendraminčių tautiniu patriotiniu auklėjimu: kartu buvo minimos tautinės ir religinės šventės: Vasario 16-oji, Kalėdos, Velykos, per jas prisilaikyta atitinkamų papročių ir atributikos.

Metinių sovietinių švenčių metu LLGS nariai imdavosi jų menkinimo politinių akcijų. Sprendžiant iš vienuoliktame lagpunkte kalėjusių politinių kalinių atsiminimų (J. Mickaičio ir kitų), nuteistųjų dvasinė būsena buvusi stipri: jaunimas daug skaitė, nes veikė nemaža biblioteka, buvo sudarytos net trys lietuviškos krepšinio komandos. Jaunimo tautinės savimonės ugdymas subrandino vaisius: tardymo metu palūžę, užverbuoti kaliniai, pakliuvę į tautinę aplinką, pradėdavo vengti bendradarbiauti su KGB, vengdavo šnipinėti savo tautiečius³¹.

Tokia veikla lageryje buvo labai pavojinga, tačiau ji kėlė kalinių dvasią, įžiebdavo pasitikėjimo savimi ir laisvės troškimo kibirkštį, skatino priešintis prievartai ir smurtui. Kalinių protestų akcijos kėlė lagerio čekistų įtūžį, jie jautė, kad jų įkvėpėjas ir organizatorius yra P. Paulaitis. Lagerio administraciją šnipai nuolat informuodavo apie P. Paulaičio elgesį, matė, kad jis supamas lietuvių politinių kalinių, jaunimo. Jautė, kad lageryje vyksta antisovietinė veikla, tik tiesioginių įkalčių neturėjo, nes lietuviai buvo vieningi. Pasinaudojus silpnesnės valios nuteistuoju, lagerio „kūmams“ pavyko infiltruoti šnipą į lietuvių kalinių bendruomenę.

Lagerių administracija ir čekistai, matydami apie P. Paulaitį besibūriuojantį jaunimą, žinodami jo begalinį atsidavimą Lietuvos išlaisvinimo idėjoms ir jo įtaigą žmonėms, nenuleido nuo jo akių ir per savo agentus stengėsi sužinoti kalinio nuotaikas, tolimesnius jo ketinimus, taip pat apie ryšius su laisvėje likusiais bendraminčiais.

Sovietinio saugumo operatyvininkai P. Paulaičio sekimui pasirinko kaunietį neišsišifravusį agentą Joną. Juo kalinys pasitikėjo, bendravo, vienam pirmųjų iš Mordovijos pasiuntė laišką, apie jo ryšius su KGB nenujautė. Praėjus porai mėnesių, kai P. Paulaitis su studentų grupe buvo įkalintas Mordovijos lageriuose, agentą Joną KGB pasiuntė į „maršrutinę komandiruotę“. Į pasimatymą su P. Paulaičiu atvyko 1958 m. liepos 21 d. Už lagerio zonos atvykėlį pasitiko Javase gyvenusi Stanislava Janonienė. Buvusi politinė kalinė padėdavo kalintiems lietuviams aplenkti lagerio cenzūrą ir išsiųsti laiškus, palaikyti ryšį su kitų lagpunktų bendruomenėmis. Šiame darbe jai talkindavo be sargybos lageryje gyvenę kaliniai – Vytautas Abramas, Donatas Bičiūnas ir kiti. Laiškus išsiųsdavo iš Potmos ryšių skyriaus. Tokia galimybė buvo labai svarbi lageriuose kalinčių jungtis su laisvėje gyvenusiais. To susitikimo metu V. Abramas perdavė agentui kelis sąsiuvinius P. Paulaičio politinės publicistikos ir dokumentų. Sąsiuviniuose – lageryje parašyti antisovietiniai straipsniai, juose analizuojama okupacinė politika ir lietuvių pasipriešinimo judėjimas. Straipsnyje Kokių tarptautinių įvykių sąlygose lietuvių tauta gali atgauti laisvę teigiama, kad dvi priešingos politinės ir kultūrinės sistemos negalės amžinai koegzistuoti. Vienai žlugus, lietuvių tauta, kaip pasiekusi aukštą tautinės savimonės lygį, atgaus nepriklausomybę.

Agentas Jonas savo darbdaviams pasitarnavo su kaupu: jis iššniukštinėjo ne tik kalinių ryšius su laisvėje esančiais, išsiaiškino, kad P. Paulaitis tarp kalinių turi didžiulį autoritetą, kad jis prieš antrąjį areštą yra paslėpęs dokumentus, kurių KGB dar nebuvo aptikusi, taip pat ir kitų jo gyvenimo bei veiklos lageryje detalių, kurios sudarė prielaidas tolimesniam kalinio persekiojimui, jo kalinimo sąlygų sugriežtinimui.

P. Paulaitis buvo giliai tikintis ir praktikuojantis katalikas, todėl su daugeliu kitų lietuvių sekmadieniais dalyvaudavo lageryje kalinamų kunigų atnašaujamose šv. Mišiose.

Jaunimas diskutuodavo, dainuodavo, polemizuodavo įvairiomis temomis. P. Paulaitis stengėsi palaikyti lietuvių tautinę savimonę, skatino šviestis.

Vienuoliktojo lagpunkto lietuviai 1958 m. pasirengė valgykloje organizuotai atšvęsti Kūčias. Tačiau šią šventę sujaukė lagerio tarnai: įpusėjus vakarienei ir sugiedojus Lietuvos himną, įsibrovėliai brutualiai išsklaidė žmones, numetę ant žemės sutrypė kuklias kalinių vaišes. Jie nekreipė dėmesio į P. Paulaičio paaiškinimą, kad Kūčių vakarienė yra tik gražus lietuviškas paprotys.

Lietuviai kaliniai organizavo lageryje aktyvų sportinį gyvenimą. J. Mickaitis su jaunaisiais talkininkais pastatė krepšinio lentas, per laisvėje likusius artimuosius apsirūpino krepšinio ir futbolo kamuoliais. Nors lagerių administracija darė visokias kliūtis, komandos buvo sudarytos nacionaliniu pagrindu. Lietuviai sudarė 10 žmonių komandą ir ją pavadino Lituanika.

Savo nacionalines komandas turėjo rusai, latviai, kaukaziečiai. Beveik kiekvieną dieną vykdavo rungtynės. Pabaltijiečiai – lietuviai, latviai ir estai sudarė mišrią futbolo komandą. Tėvynės ir artimųjų išsiilgusiems kaliniams tokia veikla buvo didelė dvasios atgaiva, palengvinusi sunkią katorgininko kasdienybę.

Kalinių aktyvumas lagerių vadovybei ir čekistams kėlė nemažai rūpesčių. P. Paulaitis ir lietuviai kaliniai ne kartą tapdavo įvairių akcijų iniciatoriais. Paminėtinos akcijos – 1960 m. Benediktas Valeika, Jonas Žičkus, Vytas Vyšniauskas, Edvardas Karaliūnas organizavo aukų rinkimą uždarame Vladimiro kalėjime ir ypatingojo režimo lageryje kalintiems lietuviams.

1951 m. P. Paulaitis ir Jonas Barčys ketino surengti kalinių masinį bado streiką, reikalaujantį pripažinti politinių kalinių teises, kad lietuviai bausmę atliktų Lietuvoje. Vytas Vyšniauskas buvo vienas iš 1954 m. kalinių sukilimo Steplage organizatorių, Mordovijoje jis suorganizavo lietuviškas Geležinio vilko ir Gedimino stulpų krepšinio komandas. Savamokslis konstruktorius Vincas Korsakas 1958 m. vasarą lageryje sukonstravo radijo aparatą. Čekistai ne juokais išsigando, kad kaliniai nepasigamintų radijo siųstuvo. Kaip atsakas į tai buvo griežtinamas lagerių režimas, stiprėjo kalinių ideologinis apdorojimas. Lagerių operatyvininkai aktyvino kalinių verbavimą, todėl su metais agentų, informatorių, „beldikų“ – skundikų gretos gausėjo.

Lagerių prievaizdus erzino dažni lietuvių sambūriai, apie kurių turinį galėjo tik spėlioti, nes nemokėjo sunkios baltų kalbos. Be to, lagerio lietuvių bendruomenė buvo uždara, į savo pogrindinę veiklą kitų tautybių kalinių neįsileisdavo, kaip jau rašėme, tų grupių tautinė savimonė buvo aukšta. Todėl į tokias bendruomenes infiltruoti agentus nebuvo lengva. Po įvykdytų akcijų čekistai tardė keletą lietuvių jaunuolių, bandydami iškvosti, kas iš jų organizatoriai, kokia grupės struktūra, tačiau nieko nepešė.

Operatyvininkai savo verbavimo aukas rinkdavosi plėšrūnų medžioklės principu: iš įtariamųjų būrio stengdavosi nužiūrėti silpniausią auką. Turėjo pakankamai fizinių ir psichinių priemonių aukai paveikti. Taip buvo ir šį kartą. Pasikvietė jaunuolį, kilusį iš kaimo, pažadėjo, kad už bendradarbiavimą su lagerio operatyvininku jam bus perpus sumažinta bausmė, čekistai jį užverbavo ir kai ką apie P. Paulaičio veiklą išsiaiškino.

1959 m. lagerio „kūmui“ pavyko užverbuoti agentą Burką. Naujai iškeptas agentas Burka turėjo visišką lietuvių bendruomenės lyderio P. Paulaičio pasitikėjimą. 1960-ųjų pradžioje jis lagerio „operui“ pranešė sensacingą naujieną: 11-ame lagpunkte veikia P. Paulaičio LLGS atkurta organizacija. Agentas, bendraudamas su nieko neįtariančiais draugais, išsiaiškino, kad 18 lietuvių kalinių iš 11-ojo ir keturi kaliniai iš 2-ojo lagpunkto priklauso minėtai pogrindinei organizacijai. Burka išsiaiškino ir pogrindininkų pavardes. Pasitikėdamas juo, P. Paulaitis kvietė agentą stoti į jo vadovaujamą organizaciją, parodė jam priesaikos tekstą ir organizacijos programą. Šie dokumentai buvo 1957 m. sukurtos priesaikos ir programos analogai.

Tokie svarbūs pranešimai lagpunkto administraciją paskatino dar labiau susidomėti P. Paulaičio asmeniu: į 11-ąjį lagpunktą buvo perkelti du lietuviai agentai: Vacys ir Vanda.

Stengdamiesi stebėti kiekvieną P. Paulaičio krustelėjimą, lagerio operatyvininkai palaipsniui į sekamojo aplinką perkėlė septynis KGB agentus. P. Paulaičio bendraminčius pradėta intensyviai „perauklėti“, sumenkinti jų vadovo autoritetą, įtaką. Įvairiais būdais ir dingstimis pradėta P. Paulaitį kompromituoti, rengti radijo laidas, skaityti paskaitas apie jo „nusikalstamą“ veiklą. Lagerių administracija pareikalavo iš Lietuvos atsiųsti lietuvių kalbą mokantį operatyvinį darbuotoją. Taip Dubrovlage atsirado „kūmas“ lietuvis.

Remdamiesi agentų pranešimais, lagerių administracija nutarė P. Paulaitį eliminuoti iš lietuvių kalinių bendruomenės, izoliuoti nuo jaunimo ir perkelti į ypatingojo režimo lagerį. Perkėlimo į lagerį – kalėjimą motyvas – politinis kalinys antisovietine veikla neigiamai veikia sąžiningai dirbančius kalinius. 1961 m. sausio 31 d. nutarimą perkelti įtariamąjį politinį kalinį P. Paulaitį į ypatingojo režimo lagpunktą pasirašė visa svita aukšto rango GULAG’o čekistų: trys majorai, du papulkininkiai, vienas kapitonas. Dokumentu, kuriuo kalinys nugramzdintas į patį katorgos lagerių dugną, tokia pasirašiusių prievartos pareigūnų grupė tikriausiai reprezentavo GULAG’o „teisės“ regimybę.³²

1961 m. sausio pabaigoje P. Paulaičio nevarė į darbus, o darbų skirstytojas prisakė į sandėlį nunešti patalynę. Po poros valandų lagerio sargybiniai nuvedė jį į geležinkelio stotelę ir išvežė į Potmą, esančią prie centrinės magistralės. 11 lageryje likę lietuviai tik po poros savaičių iš vieno ukrainiečio sužinojo, kad P. Paulaitis be jokio teisinio pagrindo neribotam laikui įkalintas 10-ame lagpunkte, patalpintas į specialaus kalėjimo tipo barako 3 kamerą. 10-asis lageris nuo 11-ojo buvo nutolęs apie 20 kilometrų. Tame ypatingojo režimo lageryje buvo kalinama 300 užsieniečių: korėjiečių, iraniečių, kinų, vienas anglas ir 10 lietuvių: Liudas Simutis, Leonas Laurinskas, Jonas Abukauskas ir kiti. Sovietinė GULAG’o sistema buvo suskirstyta į keturias grupes:

a) bendrojo režimo lageriai: juose buvo laikomi pirmą kartą iki 5 metų teisti kaliniai. Jie turėjo tam tikrų laisvių – galėjo į darbą eiti ir be sargybos;

b) sustiprinto režimo lageriuose buvo kalinami didesnėmis bausmėmis antrą kartą nuteisti politiniai kaliniai. Šios kategorijos lageriuose buvo griežtesnis režimas, daugiau suvaržymų;

c) griežtojo režimo lageriuose kalėjo daugiau nei 10 metų jau ne pirmą kartą nuteisti kaliniai;

d) lageryje-kalėjime buvo įkalinami sovietinei santvarkai ypač pavojingi politiniai kaliniai. Kalinių gyvenimo sąlygos čia buvo labai sunkios. Kalinio gyvenimą reglamentavo griežčiausių suvaržymų ir draudimų sistema. Ko gero, čia buvo sovietinio žmonių naikinimo pragaro dugnas.

Kai P. Paulaitis buvo atvežtas į šį lagerį, Dubrovlago valdyba jau buvo numačiusi jį padaryti spec. lageriu, nes jo teritorijoje buvo statomi trijų aukštų pastatai – kalėjimai su kamerų sistema. Po darbo kaliniai po 4–6 turėjo būti uždaromi į kameras. Šio lagerio kaliniai dirbo statybose. P. Paulaitis buvo paskirtas į stalių cechą. Darbo ir gyvenimo sąlygos buvo žymiai blogesnės negu 11 lageryje: zonoje nebuvo parduotuvės, lietuviškos spaudos, suvaržytas susirašinėjimas.

Atrodo, kad chruščiovinio atšilimo laikais sovietinių lagerių sistemos režimo palengvėjimas buvo tik laikinas reiškinys, nes jau 1959 metų pabaigoje režimas lageriuose buvo labai sugriežtintas. Tuo metu kaliniai buvo surūšiuoti: jauni, teisti pagal 58 BK straipsnio 10 punktą iki 5 metų, kartu atskirti ir patalpinti lageryje Nr. 1. Kaip savo atsiminimuose rašo P. Paulaičio bendražygis J. Mickaitis, jis buvo perkeltas į 7-ąjį lagpunktą, kuriame kalėjo apie 1000 kalinių, iš jų – 150 lietuvių. Šiame lageryje J. Mickaitis sutiko Vincą Korsaką, Balį Gajauską. Lageryje jie kartu ruošdavo lietuvių tautines šventes. Toje pačioje gyvenvietėje veikė dar vienas nedidelis lageris, kuriame kalėjo įvairių religinių konfesijų atstovai: katalikai, stačiatikiai, sentikiai, įvairūs sektantai. Čia kalėjo apie 20 katalikų kunigų.

1960 metais lagerių valdyba išleido įsakymą, kuriuo remiantis, antrą kartą teisti politiniai kaliniai, kol išbus pusę laiko bausmės, turi būti perkelti į ypatingojo režimo lagerius. 1961 m. visi patekę į šią kategoriją perkelti į 10 lagerį. Po kelių ypatingojo režimo 10-ajame lageryje-kalėjime skaudžios patirties metų savo bičiuliui Vincui Korsakui P. Paulaitis rašė: „Mane jau 1961 m. sausy uždarė ypatingojo režimo 10-ajame lageryje. Čia atėmė ir uždraudė viską, kas anksčiau buvo galima ir leidžiama. Čia specialiai buvo pastatyti su specialiais įrengimais pastatai: du didžiuliai platūs korpusai, kurių vidury geležinėmis grotomis pertvarstytas koridorius, o vienoje ir kitoje koridoriaus pusėje įvairaus didumo kameros su dvigubomis durimis: apvaliomis geležinėmis štangomis iš vidaus, o iš koridoriaus pusės stora geležine skarda apkaustytos. Abejos iš koridoriaus pusės užrakinamos. Kamerų langai su grotomis, pro kurias kai kuriose kamerose dviejų pirštų neprakiši. Yra kamerų ir visai be langų. Viduje dviejų aukštų masyvūs narai, sujungti trijose vietose geležinėmis juostomis (galvūgaly, per vidurį, kojūgaly). Žmonės aprengti visi rainais drabužiais. Buvo labai baisūs metai. Žmonės buvo verčiami dirbti, o valgyti nebuvo ko: net juodos duonos nusipirkti neleido, o valdiškas maistas visai nekokybiškas, ir visa norma, mums neva skirta, mūsų nepasiekdavo. Buvo ne vienas mėginimas nusižudyti. Ne vienas nuo to ir mirė. Vėliau, 1972 m., iš jau per daug išgarsėjusio 10-ojo perkraustė į 1–6. Čia irgi sukimšti dviejose kamerose, kartu su skudurų atliekų prikimštais čiužiniais ant savo gultų puvome. Ir man pačiam kojos sutino, pradėjo skaudėti visus sąnarius.“

10 lageryje buvo labai sparčiai statomi du kalėjimo korpusai: spalio mėnesį vienas buvo baigtas, po mėnesio turėjo užbaigti ir kitą. P. Paulaitis su kitais politiniais kaliniais, kurie nebuvo atkalėję pusę bausmės, 1963 m. sausio 1 d. uždarytas į lagerį-kalėjimą. Kasryt kalinius sargyba varydavo į darbą, o po darbo uždarydavo kamerose.

³¹ Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Petras Paulaitis GULAG’e. Rankraštis, neskelbtas, p. 16.

³² LYA, f. K-30, ap. 1, b. 320, p. 54.

© 2018 „XXI amžius“