|
Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1,
2,
3,
4,
5, 6,
7, 8,
9, 10,
12,
14)
Išvykęs į Šiaulius, pasakojo V. Margaitis, P. Paulaitis mums yra parašęs du laiškus.
Toje lapių fermoje mes lankydavomės ten esu buvęs kokius tris kartus. Buvo 1957 m. vasara. Studentai, būdami Šiauliuose praktikoje, sužinojo, kad P. Paulaitis jau suimtas.
Ši žinia mūsų grupės nariams sukėlė nerimo. Pasitarėme, kaip paslėpti draudžiamą literatūrą. Kokiu būdu mes buvome išduoti, man neaišku iki šiol. Gal toje patalpoje, kurioje rinkdavomės, buvo įrengta pasiklausymo aparatūra, gal buvo užsimaskavęs skundikas.
Iš visų mūsų grupės narių surinkome draudžiamas knygas, jas sukroviau į lagaminą, kurį veždavausi į kaimą atsivežti maisto produktų. Važiuodavau kiekvieną šeštadienį.
Maniau, kad ir dabar tas važiavimas niekam nekels įtarimo, nes knygas nutarėme paslėpti kaime. Su manimi važiavo klasės draugas Sigitas Kripaitis ir K. Jankauskas. Visi susitikome Kauno geležinkelio stotyje. Buvo lapkričio 16 d., šeštadienis. Šnekučiuodami važiuojame, o netoli Kazlų Rūdos prie mūsų pradėjo priekabiauti kažkoks girtas tipelis, įtarinėjo, kad jam kažkas pavogė pinigus. Pradėjo mus kaltinti. Sakė: Jūs apie mane Kaune autobuse trynėtės ir ištraukėte pinigus. Mes bandėme teisintis, kad jo nepažįstame, matome pirmą kartą. Tačiau tas žmogėnas nuo mūsų neatstojo. Iš kažkur atsirado traukinio palydovė, nors tokiuose traukiniuose jų niekada ir nebūdavo. Dar vienas žmogus atsirado iš garvežio, o prie Kazlų Rūdos įlipo du milicininkai: vienas atėjo iš vieno galo, o kitas iš kito. Supratome, kad visas šitas spektaklis vyksta jau pagal iš anksto surežisuotą scenarijų.
Norėdami išsiaiškinti, mus Kazlų Rūdoje nusivedė į tarnybines patalpas, atliko kratą, atrado tas draudžiamas knygas. Dabar apie pinigus jau niekas nekalbėjo ir tas provokatorius kažkur dingo. Suprantama, kad saugumiečiams reikėjo preteksto prisikabinti, nes keleivių buvo pilnas vagonas. Mus visus tris areštavo ir vežė į Kauną. Kai ėjome iš stoties pastato į specialią mašiną pro šulinį, man buvo šovusi mintis mesti lagaminą su knygomis į šulinį. Tačiau greitai tokios minties atsisakiau, nes tokiu veiksmu būčiau tik pabloginęs savo padėtį. Atvežę į Kauno kalėjimą mus išskirstė, o kur dingo S. Kripaitis nepastebėjome.
Manome, kad jį paleido, nes saugumas žinojo, kad mūsų organizacijai nepriklauso. Mus tardė intensyviai, net miegoti neleido. Užkąsti atnešdavo šlapios dešros su batonu ir atsigerti limonado. Po šitos puotos apimdavo toks abejingumas ir miegas. Gal kokių vaistų į maistą įdėdavo.
Kitus mūsų bičiulius suėmė po kokių dviejų dienų. Gal taip mėgino susekti, kur judės likę laisvėje draugai, gal dar atskleis nežinomą bendrininkų tinklą. Tačiau aišku, kad jie nieko naujo sužinoti ir negalėjo.
Mums surašė protokolą, kuriame buvome kaltinami, kad mūsų tikslas buvo nuversti tarybų valdžią. Iš tikrųjų mūsų tikslai buvo kategoriškesni ne tik nuversti sovietinę valdžią, bet ir išvyti okupantus iš Lietuvos. Tardytojai mums priekaištavo, girdi, esame mažažemių vaikai, o einame prieš sovietinę santvarką. Apie okupantų išvijimą iš Lietuvos nė viename protokole neužsiminta. Tikriausiai toks teiginys buvo labai nepatogus sovietiniams teisėjams, todėl baudžiamojoje byloje jis nebuvo minimas.
Mane Kauno saugume išlaikė penkias dienas. Apie kitus bendrabylius nieko nežinojau. Per tą laiką į kamerą įleido tokį apšepusį susivėlusį žmogelį, po to kitą, tokį paslaugų ir lipšnų. Pasakė, kad už sienos kitoje kameroje sėdi sulaikytas Vitas Zaikauskas. Kameros kaimynas mokė, kaip su puoduku galima susikalbėti. Bet man tas bandymas nepasisekė.
Po penkių tardymo dienų Kaune išvežė į Vilnių. Vilniuje mus laikė jau ne vienutėse. Čia kamerose buvome po du, kartais po tris kalinius. Tardė iki kovo pabaigos ir vis lenkė, kad viską suverstume P. Paulaičiui. Tardytojų buvo visokių. Tikriausiai tada jau negalėjo naudoti prievartos. Matydavome, kaip keliems tardytojams tai labai rūpėjo: kumščiais mojuodavo, o rusiškų keiksmažodžių virtinės pylėsi iš jų gerklių. Baigę tardymus mums pateikė kaltinimus. P. Paulaitis buvo labai drąsus ir atkaklus žmogus, nė trupinėlio nenusileido teisėjams, ramiai laikėsi savo principų. Iki išvežė, mes kurį laiką Vilniuje buvome kartu. Paskui Lukiškėse aš likau vienas. Man darė didelį spaudimą dėl ginklų, norėjo prie bylos prikabinti, vienutėje laikė vieną. Pateikė kaltinimus pagal sovietinio baudžiamojo kodekso 58.10 straipsnio 1-ąją dalį už antisovietinę propagandą ir agitaciją ir pagal 58.11 straipsnį už grupinius antisovietinius veiksmus. Po teismų mus vežė ne iš karto.
Visi pogrindinės organizacijos nariai buvo suimti, išskirstyti po vienutes, tardomi po vieną. Kaip ir visada, saugumiečiai sakė, kad visus paleis, jeigu prisipažins ir papasakos, kas juos įtraukė į antisovietinę veiklą. Patyrimo neturintys vaikinai viską išpasakojo. Taip KGB prieš P. Paulaitį surado naujų įkalčių, o savo agentą išsaugojo neiššifruotą. Iš studentų kagėbistai sužinojo, kad visus fotografavo Juozas Mickaitis, sužinojo jo adresą. 1957 m. lapkričio 18 d. darbovietėje buvo sulaikytas J. Mickaitis, jo bute atlikta krata, per kurią rado V. Margaičio antisovietinių eilėraščių sąsiuvinį. Tardomas J. Mickaitis neigė bet kokią politinę veiklą, tačiau saugumiečiai daug ką jau buvo sužinoję iš studentų: apie rašomąją mašinėlę, apie rotatorių, apie ryšius su P. Paulaičiu. Po trijų tardymo parų Kaune J. Mickaitis ir studentai LLGS nariai buvo išskirstyti po vieną ir nuvežti į Vilniaus saugumą. Nuo grąžinimo į lagerius buvo sulaikytas ir Vilniaus saugumo kalėjime įkalintas P. Paulaitis. Lietuvos SSR saugumiečiams atsirado palanki proga dar kartą su juo susidoroti. Ir tos progos jie nepraleido: kurpta grupinė politinė byla, kurioje svarbiausiu kaltinamuoju buvo būtent P. Paulaitis, todėl ir visuose tardymuose kalbos daugiausia sukdavosi apie jį. Tardymo sąlygos nuo Stalino laikų jau buvo pasikeitusios tardomųjų nebekankindavo. KGB tardytojai dabar stengdavosi kalinį apdoroti psichologiškai: prisidengę dirbtinio meilikavimo, pataikavimo kaukėmis, pažadais, klasta ir šantažu stengdavosi iškvosti jiems rūpimas žinias. Tardydami J. Mickaitį, norėjo iškvosti, kokią užduotį jam davė iš Kauno išvykdamas P. Paulaitis, kokiu būdu pas jį atsirado V. Margaičio antisovietinių eilėraščių sąsiuvinis, kada ir kur susitikinėjo su P. Paulaičiu, kokius ryšius palaiko su kitais buvusiais politiniais kaliniais. Kol buvo sudaryta baudžiamoji byla, panašūs klausimai sukosi visą tardymo laiką, trukusį be vienos savaitės pusę metų. Visiems kaltinamiesiems į kameras atneštas pasirašyti kaltinamasis aktas, jiems pranešta, kad teisme dalyvaus advokatas. Deja, jis buvo tik sovietinio teismo cirko statistas, nes prieš teismą susitikti su kaliniais jam nebuvo leista. Tokie stebuklai buvo įmanomi tik totalitarinės sistemos teisėtvarkoje.
Prokuroro Mackevičiaus surašytame kaltinamajame akte teigiama, kad P. Paulaitis atkūrė pogrindinę organizaciją ir įtraukė į jos veiklą šešis studentus. Toliau kaltinama, kad jis, pasitelkęs banditą J. Mickaitį, ruošė spausdinimui antisovietinę medžiagą. Už tokius kaltinimus grėsė nemažos bausmės. Teismas Vilniuje užtruko dvi dienas. Prokuroras reikalavo P. Paulaičiui prie neatbūtų ankstesnio teistumo 15 metų pridėti 10, J. Mickaitį nubaudė 8 metams, studentus po 23 metus kalėti. Tik sunkiai gyvenusio studento Dryžo buvo pasigailėta: jis nubaustas vieniems metams pataisos darbų kolonijos. Teismas baigėsi 1958 metų balandžio 12 dieną.
Mordovijos lageriuose
Po teismo nuteistuosius apie mėnesį dar išlaikė KGB rūsiuose. Į lagerius visus vežė gegužės mėnesį per Maskvą, kur išlaikė dar apie porą savaičių. Gegužės viduryje politiniai kaliniai nuvežti į Potmos persiuntimo punktą. Ten išlaikė dvi savaites. Gegužės 22 d. kalinius išlaipino Javase, kur buvo įsikūrusi Mordovijos lagerių valdyba. Visa P. Paulaičio antisovietinė grupė pateko į Mordovijos lagerius.
Mordovijos autonominė respublika nuo Maskvos į Rytus nutolusi apie 500 kilometrų. Ten įkurti pirmieji bolševikinės sistemos priešams skirti lageriai. 1924 metais pirmiesiems raudonojo rojaus saldybes teko patirti menševikų ir eserų aktyvistams. Iš ten į laisvę negrįžo nė vienas. Nuo to laiko, didėjant kalinių srautui, žmonių naikinimo fabrikų toje autonominėje respublikoje vis gausėjo. Tuo tikslu į Mordovijos miškus nuo MaskvosKazanės geležinkelio linijos Potmos stoties nutiesta 55 kilometrų ilgio geležinkelio atšaka, abipus jos įkurtos lagerių zonos. Kai 1958 metais P. Paulaičio grupę nuvežė į tuos lagerius, ten jau veikė apie 20 lagpunktų. Lageriuose plėtota medžio apdirbimo pramonė: keliuose lagpunktuose gaminti baldai, kituose radijo aparatų korpusai, užuolaidų karnizai ir kiti gaminiai. Darbininkai buvo kaliniai, tik viršininkai, pradedant cecho viršininku, lagerių tarnautojai. Visuose lagpunktuose pagal BK 58-ąjį straipsnį (Tėvynės išdavimas) teisti politiniai kaliniai. Lageriuose kalėjo daugiausia vyrai, tik viename apie pusketvirto šimto moterų.
Javaso gyvenvietėje įsikūręs 11-asis, vienas seniausių tame krašte, lagpunktų jame apgyvendinti visi aštuoni P. Paulaičio grupės politiniai kaliniai. Lageryje kalėjo apie 1000 politinių kalinių, iš jų apie 170 lietuvių. Tai daugiausia už antisovietinę veiklą 19551958 metais teisti moksleiviai, jauni apie 30 metų vyrai, Vengrijos sukilimo įvykių įaudrintas jaunimas, pogrindinių moksleivių ir studentų organizacijų nariai. Tokių lietuvių buvo apie 100. Kiti vyresnio amžiaus, dar nuo Stalino laikų atliekantys didesnes bausmes. Visi naujai atvežtieji išskirstyti po darbo brigadas: šeši studentai pateko į darbo zoną, joje gaminti baldai. P. Paulaitis, kaip senesnis žmogus, paskirtas į pagalbinį ūkį, o jo bendražygis J. Mickaitis į statybininkų brigadą, stačiusią pastatus siuvyklai.
Chruščiovo politinio atlydžio laikais buvo pagerėjusios lagerių gyvenimo sąlygos: kaliniai galėjo per mėnesį gauti vieną 8 kg sveriantį siuntinį, neribotą kiekį laiškų ir banderolių, už pinigus parduotuvėje nusipirkti prekių, po darbo teritorijoje vaikščioti apsirengus savo drabužiais. Tačiau galiojo politiniai draudimai, kalinys dar labai priklausė nuo sargybinių ir čekistų karininkų malonės. Faktiškai kalinys, kaip buvo, taip ir liko sovietinės lagerių sistemos vergu.
Pasakojo Vitas Margaitis: Su P. Paulaičiu susitikau Mordovijoje, Dubrovlago 11 lageryje, pačiame Javase. 1958 metais, dešimtame lageryje arčiau Potmos, susitikau su Leonu Laurinsku. Susidraugavome. Lageris atrodė kaip raudonasis kampelis: visur prikabinėta raudonų plakatų su ištraukomis iš L.Tolstojaus knygų. Pradėjome mokytis staliaus amato. Vėliau statėme tokį cementinį bloką su mažytėmis kameromis. Nutariau, kad čia darbas ne pagal specialybę ir nusprendžiau darban neiti. Viršininkas paklausė: Kodėl neini į darbą?
Aš atsakiau: Aš gi mokiausi elektromechanikos, esu ketvirto kurso studentas pusiau inžinierius, duokit man tokį darbą, kad galėčiau pagal specialybę tobulintis. Pagal įstatymus man priklauso darbas pagal specialybę.
Viršininkas kaip kirviu nukirto, kad čia man niekas nepriklauso, absoliučiai niekas. Laimei, į karcerį nepasodino. Kitą dieną mane išvežė į vienuoliktą lagpunktą. Ten pristatė iš elektrinės vežti šlaką. Suprask davė darbą pagal specialybę. Paskui pasiūlė į avarinę krovikų brigadą.
Tame lagpunkte susitikau su P. Paulaičiu ir kitais bendrabyliais: A. Talačka, V. Zaikausku, A. Kaušakiu, K. Jankausku. Nebuvo tik J. Mickaičio ir V. Dryžo. Su P. Paulaičiu
Bendravome labai gražiai. Lageryje mes atkūrėme buvusios LLGS veiklą. Į pogrindinę organizaciją įstojo nauji nariai Jonas Žičkus, Benediktas Valeika, Juozas Pranckaitis. B. Valeika labai gražiai kaligrafiškai rašė. Tokie sugebėjimai mums labai pravertė. Man atrodo, kad jo ir P. Paulaičio lovos buvo vienoje sekcijoje.
Lietuvių grupės nuotaikai palaikyti mes rinkdavome informaciją apie lagerio viduje ir už zonos vykstančius įvykius. Sužinota informacija tarpusavyje pasidalindavome. Mūsų grupėje buvo išsilavinusių žmonių, todėl nusprendėme kelti bendrąjį išprusimą. Petras mus mokė italų kalbos. Subūrėme tokį kalbos ratelį. Jo priedangoje rinkdavomės ir politiniais tikslais. Kad prie mūsų neprikibtų lagerio sargai, skrupulingai vedėme italų kalbos užrašus. Italų kalbos mokėjimas man vėliau labai pravertė: kai grįžau iš lagerių, iš vertimų užsidirbdavau pragyvenimui. Gerai pramokau tos kalbos, versdavau technikos tekstus, už spaudos lanką gaudavau 70 rublių. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai, nes atlyginimo gaudavau tik 70 rublių.
Lageryje nelegaliam rateliui priklausė nemažai žmonių. Išėję skaudžią okupantui pasipriešinimo mokyklą, stengėmės elgtis apdairiau, analizuodavome, kokias klaidas esame padarę, ką ne taip kalbėjome. Tai buvo savotiška pogrindinės politinės veiklos mokykla. Stengėmės nedaryti neapgalvotų veiksmų, kad nepablogintume savo ir kitų bendraminčių likimo. Stengėmės, kad mus suburtų ir dvasią palaikytų lietuviškos katalikiškos tradicijos. Bendrai švęsdavome Kalėdas ir Velykas. Valgykloje virėju dirbo kunigas, iš jo mes gaudavome produktų, iš kurių pasigamindavome kalėdaičių. Mišias prie stalo aukodavo kun. Aleksandras Markevičius. Iškilmingos ir graudinančios akimirkos stiprino mūsų dvasią.
Lietuvių 11-ame lageryje buvo apie 120, tarp jų trys kunigai. Jais pasitikėjome, nes buvo tikri dvasios vadovai. A. Markevičius buvo labai išsilavinęs žmogus, baigęs Sorbonos universitetą, mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbas, studijavo užsienyje teologiją ir filosofiją. Atrodė įstabiai: aukštas, stambus vyras su įspūdinga barzda.
P. Paulaitis lageryje buvo bendruomenės siela. Gyveno ne sau, aukojosi kitiems. Jei turėdavo maisto, tai pasidalindavo su bendruomenės nariais. Globojo keletą senukų, kuo galėjo, juos sušelpdavo. Vasarą dirbdavo lauko brigadoje, užsiaugindavo bulvių, daržovių, turėjo galimybę nors truputį kitiems padėti. Paskui dirbo sunkesnius darbus prie statybų.
Mes su P. Paulaičiu lageryje kartu prabuvome apie pusantrų metų. Paskui mane iškėlė, nes turėjau užskaitų. Balandžio mėnesį turėjo mane išlaisvinti. Buvo pasikvietęs lagerio operas (operatyvinis darbuotojas), siūlė pasirašyti prieš P. Paulaitį nukreiptą straipsnį. Iš pradžių atsisakiau pasirašyti, vėliau nepaliko manęs ramybėje.
Vos atvykęs į lagerius P. Paulaitis užmezgė ryšius su čia kalinamais lietuviais. Ypač mėgo bendrauti su jaunimu, visą laisvalaikį praleisdavo su jais. Lietuviams P. Paulaitis aiškino marksizmo ideologijos beprasmiškumą, sovietinės sistemos nusikalstamą pobūdį, nes, bolševikams valdant, išžudyti dešimtys milijonų žmonių, totalitarinės sistemos priešininkų. Jis jaunimui dažnai pasakodavo apie savo gyvenimą Vakarų valstybėse.
© 2018 XXI amžius
|