2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai

Ir knyga kartais būna vaistas

Lėno kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė Daiva Misiukienė

Baigiantis 2015-iesiems, gruodžio 16-ąją, sostinėje buvo įteiktos Kultūros ministerijos premijos grupei menininkų, kultūros darbuotojų, etninės kultūros puoselėtojų. Ją pelniusią (už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus) Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lėno kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkę Daivą MISIUKIENĘ kalbina žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kuklų atlyginimą gaunančiai kaimo bibliotekininkei premija tikrai yra neblogas finansinis priedas?

Sužinojusi apie premiją, nekūriau planų, ką galėčiau už ją nusipirkti sau ar ką padovanoti savo šeimai, bet svarsčiau, kuo galėčiau pradžiuginti saviškę biblioteką ir jos skaitytojus. Tai, kad Kultūros ministerijos premija priklauso tik man vienai, supratau iš telefono skambučio, pageidavusio sužinoti mano asmeninę sąskaitą banke. Tai man buvo didžiulė staigmena ir maloni dovana Šv. Kalėdų proga.

Panemunėlio seniūnijoje – panašiai kaip ir visoje Lietuvoje

Bronius VERTELKA

Panemunėlio seniūnijos socialinio darbo organizatorė Audronė Pužienė

Lietuvos gyventojus sukrėtė žmonių žudynės Kražiuose (Kelmės r.) ir tragiškas dviejų mažamečių vaikų likimas Pelėdnagių seniūnijoje (Kėdainių r.). Kas vėl mus pašiurpins, kada vėl kažkur kažką baisaus iškrės? Sausio viduryje lankiausi Rokiškio rajono Panemunėlio seniūnijoje. Čia užkalbinau socialinio darbo organizatorę Audronę PUŽIENĘ.

Yra manančių, kad socialinis darbas – ir adrenalinas, ir aštrūs pojūčiai. Vaikštai kaip prievaizdas ir jautiesi didingas. Nors iš tiesų tai – sunkus, įtemptas, rizikingas, proto ir sumanumo reikalaujantis darbas, kurio metu gali būti apspjaudytas ar sumuštas. Kodėl jį rinkotės jūs? Ar tenkina gaunamas atlyginimas?

1996 metais mane pakvietė dirbti į seniūniją buhaltere-kasininke. 2009-aisiais socialinio darbo organizatorė išėjo į senatvės pensiją, todėl atsirado momentas keisti darbą. Įstojau mokytis į Panevėžio kolegiją ir joje 2013 metais įgijau aukštąjį neuniversitetinį socialinio darbo diplomą. Gyvenu kaime, pretenzijų dėl atlyginimo neturiu, gaunamo man užtenka. Mano vaikai jau suaugę ir yra savarankiški.

Kunigą pagerbė kraštiečiai

Renginio šeimininkai su svečiais

KALVARIJA. Sausio 22-osios popietę bibliotekos salėje susirinkusieji prisiminė įžymųjį kraštietį vienuolį salezietį kun. Praną Gavėną (1918 10 11–1949 07 03–2000 02 07). Renginio vedėjas, literatų klubo „Rasa“ pirmininkas Šarūnas Sėjūnas, pasidžiaugęs gausiu susirinkusiųjų būriu, pristatė kunigo bendražygį, saleziečių bendradarbį Alfonsą Vitkauską, kuris, pasitelkęs gausią vaizdinę medžiagą, plačiai apžvelgė nueitą prasmingą kun. Pr. Gavėno kelią.

Penkiolikmetis berniukas iš Zapalimų kaimo (Marijampolės r.) saleziečių patriarcho kun. Antano Skelčio (1884 01 05–1914 08 05–1960 07 28) paskatintas, 1933 metais išvyko į Italiją, įstojo į Saleziečių draugiją, kuri jam padėjo ir materialiai. Baigęs mokslus 1949 metais Italijoje įšventintas kunigu, gyvenimą paskyrė Dievui, kovai už Lietuvos laisvę, misijoms kitose pasaulio šalyse. 1992 metais sugrįžęs į Lietuvą atnaujino „Saleziečių žinių“ leidimą, rašė knygas jaunimui, straipsnius regiono laikraščiams apie šv. Jono Bosko idėjas, dalyvavo Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio veikloje, organizavo vasaros stovyklas jaunimui, inicijavo paminklų statybą įžymiems Lietuvos veikėjams. „Tegul jo darbai skambės mums tarsi dangiškųjų sferų muzika“, – linkėjo pranešėjas.

Užmarštin grimztantys vietovardžiai

Jonas Staliulionis

Bet nešies lyg kišenėje žirnius
Savo kaimo vardus ir vargus.

Jonas Strielkūnas

Sėdžiu Barkštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens, žiūriu į nuo ežero atšliaužiantį rūką. Su juo atplaukia per 60 metų nutolusios vaikystės prisiminimai, pakvimpa pradalgiuose džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį, klausausi padūmavusiais nežvyruotais partizaninio karo laukų keliukais girgždančių šieno vežimų... O galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške...“ Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą, prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžia tos mielos neseniai mirusio poeto eilutės.

Lietuvoje ištuštėjo 4200 kaimų ir viensėdžių – išsaugokime jų vardus!

Lietuvoje sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui, ištuštėjo 4200 mūsų šalies kaimų ir viensėdžių. Laikantis galiojančios tvarkos, kyla pavojus prarasti visų šių gyvenamųjų vietovių vardus. Per sovietmetį prarasti 5600 istorinių kaimų ir viensėdžių pavadinimai (apie 22% viso gyvenviečių vardyno); 2014 metais Ukmergės rajono savivaldybės prašymu Vyriausybė jau panaikino 40 kaimų ir viensėdžių, šiais metais – dar tiek pat Švenčionių rajono administracinių vietų pavadinimų. Toks likimas gresia ir kitų ištuštėjusių kaimų ir viensėdžių pavadinimams. Tai būtų skaudžiausias praradimas, nes kaimų ir viensėdžių vardai – lyg senųjų bendruomenių kodai, juose glūdi valstybės ir lietuvių tautos istorija, daugelis kalbinių, etnologinių, paleogeografinių žinių.

Palaikydami Lietuvos geografų draugijos iniciatyvą, mokslininkai iš Vilniaus ir Klaipėdos universitetų, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos socialinių tyrimų centro, visuomeninių draugijų nariai kreipėsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad kaimų ir viensėdžių vardų naikinimas, kuris tęsiasi nuo sovietmečio ir prieštarauja 2004 metais Seimo ratifikuotos UNESCO Nematerialaus paveldo apsaugos konvencijos nuostatoms, būtų nutrauktas. Remiantis minėtos konvencijos nuostatomis, administracinių ir geografinių vietų vardai yra lietuvių tautos ir visos žmonijos turtas, kuris privalo būti saugomas. Kreipimesi siūloma inicijuoti šias teisės aktų pataisas:

Populiarina siaurąjį geležinkelį

Susisiekimo ministerija baigė investicinio projekto „Siaurojo geležinkelio, kultūros paveldo ir turizmo objekto plėtra“ įgyvendinimą, kurio finansavimui buvo skirta 2 027 tūkst. Eur Europos regioninės plėtros fondo lėšų iš specialiosios Ekonomikos ir konkurencingumo didinimo programos. Projekto įgyvendinimo metu buvo atkurtas ir turizmo reikmėms pritaikytas siaurojo geležinkelio kompleksas: siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai esančios stotys  (Raguvėlės geležinkelio stotis, Surdegio geležinkelio stotis, Troškūnų geležinkelio stotis, Anykščių miesto geležinkelio stotis, Panevėžio miesto geležinkelio stotis), Panevėžio miesto depas,  siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai esanti atkarpa – siaurojo geležinkelio viadukas, siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai esančios kelio atkarpos; sukurtos palankesnės aktyvaus poilsio sąlygos Panevėžio mieste, Panevėžio ir Anykščių rajone didinant teritorijų patrauklumą, skatinant atvykstamąjį bei vietos turizmą. Įgyvendinus projektą išplėsta viešoji turizmo infrastruktūra tinkamai išnaudojant gamtos išteklius, sukurtos palankesnės sąlygos aktyviam poilsiui, padidintas Panevėžio miesto, Panevėžio ir Anykščių rajonų patrauklumas, išplėstos poilsio bei turizmo galimybės, skatinamas vietinis ir atvykstamasis turizmas. Projekto įgyvendinimo metu sukurti produktai leis efektyviai turizmo reikmėms panaudoti siaurojo geležinkelio kompleksą, kurio atskiri objektai dėl prastos būklės iki projekto įgyvendinimo buvo nenaudojami. Planuojama, kad kiekvienais metais po projekto įgyvendinimo siaurojo geležinkelio klientų skaičius sieks apie 70.000 asmenų, bus suorganizuojama po 12 užsakomųjų reisų daugiau nei iki projekto įgyvendinimo. Planuojama, kad didėjant turistų srautui bus sukurta palankesnė aplinka verslui, mažės sezoniškumo veiksnys, suintensyvės verslo plėtra turizmo paslaugų sektoriuje, sumažės nedarbo lygis. Be to, įgyvendinus projektą buvo sukurtos keturios naujos darbo vietos.

Bažnytkaimis

Vanda Ibianska

Žvilgsnis į Kulvą

Pro tą bažnytkaimį veda gana siauras, bet gerai prižiūrimas kelias. Tai – mano Mamos bažnytkaimis. Jame ji vaikystėje gavo Pirmąją Komuniją, ten susituokė mano tėvai. Ten ilsisi seneliai ir mano krikštatėvis dėdė. Važiavau su bičiule, irgi žurnaliste, sutvarkyti savo senelių ir dėdės kapo.

Kelias gražus. Pakeliui – tai atodanga, tai piliakalnis, tai reikšmingas akmuo. Važiavome ir grožėjomės Lietuvos laukais. Gal tik dabar iki galo imu suprasti Mamą, kuri su didžiule meile jausmingai vardydavo aplinkinius kaimus ir aikčiodavo, kaip ten viskas nuostabu. Jos jaunystė tuose kraštuose prabėgo XX a. pirmoje pusėje, ir tada ten viskas tikriausiai buvo kitaip.

Bažnytkaimis vadinasi Kulva, ir žmonės čia gyvena nuo XIV a. Kas dabar pasakys, kaip atrodė Kulvos dvaras? Aš teprisimenu sovietmečiu išniekintus rūmus, kuriuose gyveno ne itin patraukliai atrodę žmonės. Dabar tų rūmų nebėra. Bažnyčios, sugriautos per II pasaulinį karą, menu tik griuvėsius. Bomba įkrito į patį statinio vidurį, po kuriuo būta laidojimo rūsio. Kai vaikystėje mane atveždavo pas gimines ir su pusbroliais bėgdavau su gėlyčių puokšte prie senelių kapo, teta Marija prisakydavo pasimelsti ir už tuos žmones, kurių kaulai mėtosi griuvėsiuose. Nežinau, kieno tie kauleliai buvo: bažnyčios fundatorių, gal čia dirbusių kunigų. Taip ir liko atmintyje sugriauta bažnyčia, dalis varpinės, ant kurios gandrai susisuko lizdą. Tąją varpinę su gandralizdžiu buvo labai pamėgę mūsų fotomenininkai. Paskui reikalai klostėsi taip, kad Kulvon atvažiavau tik nepriklausomybės pradžioje. Seniai.