2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Pagerbti iškilūs kraštiečiai

Rūta Averkienė

„Sidabrinės bitės“ laureatai Elvyra Sinkevičienė ir Vytautas Kaziulionis

Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje rugsėjo 18-ąją, sekmadienį, paminėtos Senojoje Varėnoje gimusio didžio visų laikų genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 141-osios gimimo metinės ir dvidešimtą kartą įteikti garbingi apdovanojimai Varėnos krašto kultūrai nusipelniusiems žmonėms. „Sidabrinės bitės“ ženklai įsegti ir Savivaldybės kultūros premija apdovanoti šių metų „Sidabrinės bitės“ laureatai – Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytoja, Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vargonininkė, aktyvi visuomenininkė ir kultūros puoselėtoja Elvyra Sinkevičienė bei buvęs politinis kalinys ir ilgametis Varėnos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Vytautas Kaziulionis. Po gražiais bažnyčios skliautais iškiliausiems kultūros puoselėtojams nuskambėjo daugybė sveikinimų ir įspūdingas koncertas.

Privačiame muziejuje – beveik 23 tūkstančiai eksponatų

Bronius VERTELKA

Privataus muziejaus įkūrėjas ir savininkas Justinas Stonys

Užsukęs į privatų Justino Stonio senovinės technikos muziejų Smalininkuose, dažnas ūkininkas smalsauja, ką jame ypatingo rasiąs. Išeidamas iš nuostabos kraipo galvą.

Atvažiavę vokiečiai dūsauja: kito tokio traktoriaus, gaminto XX amžiaus pradžioje, nei jų šalyje, nei Pabaltijyje su žiburiu nerasi. Muziejuje yra motociklų, išsaugotų nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, didžiulė rašomųjų mašinėlių kolekcija. Pirmąja, gaminta 1886 metais, neatspausdinsi nė vienos raidės, kadangi ji neturi klavišų, yra daugybė spausdinimo, skaičiavimo technikos, pirmasis fotoaparatas – medinė dėžutė su lęšiuku – ir radijo siųstuvai, kuriais Lietuvos žvalgai naudojosi grėsmingomis Sausio dienomis. Tokių irgi daugiau niekas neturi. Čia yra ir pokario metų „Moskvičius“, o ant jo stogo – iš Amerikos XIX amžiaus pabaigoje parsivežtas lagaminas. Muziejuje apsilankęs Švietimo ir mokslo ministro pavaduotojas stebėjosi, kaip jį pavyko išsaugoti. Bene seniausias muziejaus eksponatas – 1771 metais molėtiškių gaminta aliejaus spaudyklė.

Margionių klojime – kaimo teatrų sambūris

Rūta Averkienė

Margionių klojimo teatras. Kairėje – režisierė Rimutė Avižinienė, dešinėje jo artistas Vytautas Jeremičius, kurie vedė teatrų šventę

Unikalusis Margionių klojimo teatras tęsia gražią tradiciją – jau septintus metus iš eilės žiūrovus džiugina rajoninė kaimo teatrų šventė-konkursas „Citnaginė“ režisieriaus Juozo Gaidžio prizui laimėti. Saulėtą rugpjūčio šeštadienio popietę gražiausiais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus: vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir vaikaičius bei svečius, susirinkusius į „Citnaginę“.

Septintąkart organizuota kaimo teatrų šventė paliudijo, jog ji turi vykti būtent čia, Margionyse, kur beveik 90 metų gyvuoja Margionių klojimo teatras, tebeplevena prieš dvidešimtmetį mirusio Margionių „Strazdelio“ – kaimo šviesuolio, poeto ir „režisoriaus“ J. Gaidžio – dvasia ir kiekviename kaimo name gyveno ar gyvena po artistą. Juk margioniškiai, pirmąkart 1929 metais suvaidinę A. Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje“, kurią vietinio jaunimo padedamas pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas, vaidina iki šiol.

„Tai Žiūrų slaunas kaimas...“

Rūta Averkienė

Dainuoja Žiūrų etnografinis ansamblis. Dešinėje – jo vadovė Marcelė Paulauskienė

Šiais žodžiais prasideda viena iš daugybės autentiškų paties seniausio mūsų rajone Žiūrų etnografinio ansamblio dainų. O kad jis tikrai slaunas, liudija ne tik šį kaimą Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinę kaimo dainininkai, čia gyvenantys darbštūs žmonės, šaunios audėjos.

Neseniai Žiūrų kaimo apylinkės iki vėlumos aidėjo nuo dzūkiškų dainų – į ansamblio 45-mečio šventę, vykusią bendruomenės namuose, gausiai susirinko dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę.

Nuo senų senovės Žiūruose gyvenantys žmonės buvo tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Jie saugojo ir tebesaugo savo tradicijas, amatus ir dainuoja nuostabias dainas. Žiūriškiai vieni pirmųjų nušluostė užmaršties dulkes nuo senovinių dzūkų dainų skrynios. Atvėrė jos dangtį, ir joje esantys dzūkiški perlai po visą Lietuvą pabiro.

Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje

Nuo Gramančio iki Pagramančio

Ant piliakalnio giedama „Tautiška giesmė“

Pagramantis šventė didžiąją miestelio šventę „Mažoji kultūros sostinė – Pagramantis 2016“, todėl plačiau supažindiname su bendruomenės veikla ir miestelio istorija.

Istorijos fragmentai

Pagramantis – Tauragės rajono Mažonų seniūnijos miestelis, kurio teritorija priklauso Pagramančio regioniniam parkui. Miestelio vardas kildinamas nuo Gramančios upelio pavadinimo. Labiausiai šį kraštą garsina kraštovaizdis: atodangos, upių vagos, įspūdingi jų slėniai, natūraliais miškais apaugusių upelių pakrantės. Išlikę piliakalniai, senkapiai liudija apie jau I tūkstantmetyje čia įsikūrusius gyventojus. Rašytiniuose šaltiniuose šios apylinkės pradėtos minėti XVI amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu Pagramantyje buvęs Žemaičių vyskupo Jono Domininko Lopackio dvaras. 1744 metais šio vyskupo iniciatyva buvo pastatyta medinė. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, išlaikiusi XVIII amžiaus medinėms bažnyčioms būdingą architektūrą, miestelį puošia iki šių dienų. 1949 metais Pagramantyje įsteigta biblioteka, kurios darbuotojai dirbo su skaitytojais, kaupė kraštotyrinę medžiagą, vedė įvairius renginius, dalyvavo miestelio kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo su mokyklos bendruomene.

Konsekruota Šventojo Kryžiaus bažnyčia

PAGĖGIAI. Rugsėjo 24 dieną mieste įvyko didelė iškilmė – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ konsekravo Šv. Kryžiaus bažnyčią bei centrinį altorių.

Pagėgių parapijos istorija sudėtinga. Katalikų bažnyčia čia buvo pastatyta 1929–1930 metais, o parapija įkurta 1932 metais. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia civilinės to meto valdžios buvo nusavinta, joje įkurtas kino teatras, o dar vėliau bažnyčia buvo nugriauta. Prie likusio bokšto valdžios nutarimu buvo pristatytos gaisrinės patalpos. Tikintieji galėjo melstis tik kapinių koplyčioje, kurią 1970 metais tuo metu čia dirbusiam klebonui su parapijiečių pagalba pavyko padidinti. 1992 metais tuometinio Pagėgių parapijos klebono kun. Petro Šiurio iniciatyva ir rūpesčiu pradėta statyti naujoji bažnyčia. Taigi, keliems klebonams rūpinantis šios bažnyčios statyba, darbai buvo užbaigti ir šie Dievo namai, kuriuose jau gana ilgą laiką vyksta pamaldos, konsekruoti. Konsekracijoje dalyvavo ir kartu su Telšių vyskupijos ganytoju šv. Mišias koncelebravo jo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis, dabartinis Pagėgių parapijos klebonas kun. Kazys Žutautas, buvę šios parapijos klebonai – dabartinis Naujosios Akmenės parapijos klebonas, Akmenės dekanato dekanas kun. Olijandas Jurevičius, Tauragės parapijos klebonas kun. Vytautas Gedvainis, Viešvilės parapijos klebonas kun. Kęstutis Pajaujis.

Rožinio mėnesio pradžia Telšių vyskupijoje

Prie Birutės kalno papėdėje esančios Lurdo grotos kalba Palangos parapijos klebonas kun. Marius Venskus (dešinėje). Antras iš kairės – Telšių kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus

Palanga. Spalio 1 dieną, kai Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje prasideda Rožinio maldos laikas ir minima Šv. Jėzaus Kūdikėlio Teresėlė, tradiciškai Rožinio mėnesio pradžia Telšių vyskupijoje iškilmingai švenčiama Palangoje, prie seniausios Lietuvoje Lurdo grotos. Tos dienos pavakarę prie Birutės kalno papėdėje esančios Lurdo grotos rinkosi maldininkai, kur kartu su Palangos parapijos kunigais ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikais, vadovaujant Telšių kunigų seminarijos rektoriui kun. Ramūnui Norkui, meldėsi, kalbėdami Rožinį. Įžangos žodyje rektorius pasveikino visus susirinkusiuosius ir pakvietė kalbant Rožinį melstis už šeimas, naujus pašaukimus į kunigystę, drąsino maldininkus pasitikėti Viešpačiu ir Dievo Motinos Marijos galingu užtarimu bei globa. Susirinkusiesiems buvo perduoti Telšių vyskupijos ganytojo vyskupo Jono Borutos SJ sveikinimai ir linkėjimai. Po Rožinio maldos į visus kreipėsi ir Palangos dekanato dekanas, Palangos parapijos klebonas kun. Marius Venskus. Jis pasidžiaugė atėjusiaisiais prie Lurdo grotos bendrai maldai, palinkėjo šios maldos praktikos neužmiršti visą spalį, kai bažnyčiose kiekvieną dieną bus kalbamas Rožinis, ir pakvietė visus tradiciškai kasdien kuo gausiau susirinkus visiems drauge šią maldą kalbėti. Klebonas visus pakvietė maldingai eisenai į Palangos bažnyčią. Maldininkai, giedodami giesmes, nuo Lurdo grotos, į bažnyčią kur 18 val. buvo aukojamos šv. Mišios, patraukė Palangos miesto gatvėmis.

Atlaidai didingoje bažnyčioje

Atlaidų šv. Mišias aukoja kun. dr. Darius Trijonis ir kun. Česlovas Degutis

RIETAVAS. Iš kurios pusės bevažiuotumei į šį miestą, pirmiausia išvysi didingos Oginskių laikais pastatytos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios bokštus. Ši šventovė graži ne vien išore, bet ir savo vidumi. Kiekvienas čionai dirbęs klebonas yra įnešęs savo indėlį, puošdamas bei gražindamas šią miesto dvasinę bei kultūrinę vertybę. Šiuo metu Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią aptarnauja klebonas kun. Antanas Gutkauskas. Vadovaudamas šiai parapijai bei besirūpindamas jam pavestomis aptarnauti mažesnėmis Medingėnų ir Spraudės bažnytėlėmis, pagrindinį dėmesį skyrė istorinę bei kultūrinę vertę turinčiai Rietavo bažnyčiai, jos remontui bei renovacijai. O darbų, darbelių, gana nelengvų ir sudėtingų, atlikta. Pradėta šventoriaus sutvarkymu, bažnyčios išorės ir vidaus restauravimu. Klebono iniciatyva sugaudė naujas varpas, kuris ne tik gražiai skamba, bet ir iš toli girdimas. Šiandien Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia švyti baltumu tarsi gulbė...

Įamžintas rašytojo Vlado Dautarto atminimas

Paminklą rašytojui Vladui Dautartui atidengia Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir rašytojo sūnus Julius Dautartas

ŠILELIS. Spalio 1-ąją, šeštadienį, šiame Raudondvario seniūnijos kaime (Kauno r.), V. Dautarto gatvėje, atidengtas paminklas rašytojui, eseistui ir dramaturgui Vladui Dautartui. Įamžinti garsaus kraštiečio atminimą ėmėsi kaimo bendruomenė ir Kauno rajono savivaldybė. Šalia vienintelės, per Šilelio kaimą vingiuojančios gatvės pastatytas paminklas, kuriame kaip ir gatvės pavadinime įamžintas V. Dautarto atminimas.

Pastatyti paminklą kraštiečiui ėmėsi iniciatyvos Šilelio bendruomenė. Sumanymą įgyvendino architektė Violeta Beigienė ir skulptorius Danielius Sodeika, lėšų skyrė Kauno rajono savivaldybė.

„Sugalvojome paminklą pastatyti prie pat kelio, kad į jį dėmesį atkreiptų kiekvienas pravažiuojantis, o ypač jaunimas“, – apie idėją pasakojo Šilelio seniūnaitė Gražina Adomavičienė.

Marcinkoniškiai kuria savo gerovę patys

Išsaugotoje natūralios gamtos apsuptyje

Pastaruoju metu vis dažniau girdime nusiskundimų, kad Lietuvos kaimai tuštėja, gyventojų mažėja, o senyvo amžiaus žmonių daugėja. Demografijos statistika rodo, kad visoje Lietuvoje mažėja gyventojų skaičius, bet pasigilinę į priežastis paklauskime vieni kitų, ar tikrai mes, Lietuvos piliečiai, padarėme viską, kad gyvenimas Lietuvoje būtų įdomesnis, patrauklesnis ir prasmingesnis. Išanalizavusi Lietuvos istorijos šaltinius pastebėjau, kad visais laikais Lietuvoje žmonės stengėsi kurti savo gerovę patys: steigė įvairias draugijas, bendruomenes, rūpinosi augančios kartos ateitimi. Tokios veiklos pavyzdys istoriniais ir dabartinais laikais buvo ir yra Varėnos rajono Marcinkonių miestelis. 1906 metais laikraštyje „Šaltinis“ Marcinkonių kaimo gyventojas Petras Kieras (1871–1918), vienydamas bendruomenės narius, kreipiasi į Marcinkonių gyventojus: „...stokime visi petys į petį ir kiek galėdami darbuokimės Tėvynės gerovei. Suvienykim pajėgas, norus ir rūpesčius, platinkime įvairias draugijas, kaip antai ūkio kuopas, steikime pašalpas talentams šelpti...“