2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Piliakalnių ir Tautinio kostiumo metų atidarymas ant Medvėgalio

Daiva Červokienė

Ant Medvėgalio piliakalnio kalba Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas

Sausio 27 dieną ant Medvėgalio piliakalnio įvyko Piliakalnių ir Tautinio kostiumo metų atidarymo renginys. Nuskambėjus ragams, prieš įkurdamas laužą, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys akcentavo, kad piliakalniai yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės istorijos simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimas, o tautinis drabužis – dėmesys žmogui, viena iš etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos formų, – ir išreiškė viltį, kad šie metai padės geriau suvokti baltų paveldą, įkvėps pasididžiavimą mūsų protėvių palikimu.

Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas, prisipažinęs, kad tądien pirmąkart apsivilko tautinį kostiumą, ragino visus šiemet aplankyti kuo daugiau piliakalnių ir pasistengti pajusti jų dvasią.

Ievos Simonaitytės premija – Helmutui Lotužiui

Helmutą Lotužį (dešinėje) sveikina Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas (kairėje), mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Rasa Petrauskienė, Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė

AGLUONĖNAI. Sausio 23-iąją kultūros namuose tradiciškai įteikta 21-oji rašytojos I. Simonaitytės premija. Komisija nusprendė ją skirti gretimo, Kisinių, kaimo gyventojui Helmutui Lotužiui už pastangas gerbti, saugoti ir puoselėti sakralinį Mažosios Lietuvos paveldą. Kasmet premija įteikiama I. Simonaitytės gimimo dieną – jai šiemet jau 120.

H. Lotužį – Dovilų etninės kultūros centro darbuotoją, aktyvų liuteronų bendruomenės narį, krašto žinovą, senųjų kapinaičių prižiūrėtoją, šišioniešiškos šnektos puoselėtoją – sveikino Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas, mero pavaduotoja Violeta Riaukienė, savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Rasa Petrauskienė, Tarybos narė Seimo nario Petro Gražulio padėjėja Regina Kernagienė, Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas, Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė, Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė, Dovilų, Priekulės, Agluonėnų kultūros darbuotojai, Lietuvininkų bendrijos pirmininkė Edita Barauskienė, kiti I. Simonaitytės premijos laureatai ir dar daugybė H. Lotužio gerbėjų ir pažįstamų, besižavinčių ne tik jo gražiais darbais, bet ir šiais laikais retomis charakterio savybėmis – begaliniu nuoširdumu, nesavanaudiškumu, patriotizmu. Atskira padėka Helmutui perduota nuo Prancūzijos karo misijos pulkininko Žano Miulė už prancūzų karininko Žano Ratelio kapo priežiūrą Gelžinių kapinėse.

„...Tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės“

Rengiamės statyti paminklą Adelės Dirsytės gimtinėje

Dirsynė

Važiuojant senuoju keliu į Kėdainius pro Aukštuosius Kaplius, dešinėje pusėje, link Daukainių kaimo, tolumoje iškyla senas vienišas pastatas. Tai – išlikęs vienintelis Dirsynės, arba Pramislavos vienkiemio, sodybos liudininkas. O juk šioje sodyboje užaugo ir į mokslus išėjo viena garsiausių Kėdainių krašto moterų – Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė. Dievo tarno titulas suteikiamas asmeniui, kuriam yra pradėta beatifikacijos byla. Jos pabaigoje Popiežius asmenį skelbia palaimintuoju, o pasibaigus kanonizacijos bylai – šventuoju. A. Dirsytės beatifikacijos byla yra pradėta 2000 metais, ji pagrįstai tituluojama Dievo tarnaite.

Kas ji?

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d., ji buvo jauniausia iš šešių vaikų šeimoje. Jos tėvai buvo ūkininkai, išgalėję leisti mokytis tris savo vaikus. Adelės gyvenimas susijęs su Šėtos valsčiaus ir parapijos vietovėmis, Kėdainiais. Ji mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, 1919–1925 metais – Šėtos progimnazijoje, 1925–1928 metais – Kėdainių gimnazijoje. Į Dirsynę pas tėvus ji sugrįždavo ir iš studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ir dirbdama Kaune, mokytojaudama Vilniuje, o iš lagerių rašė ilgesio pilnus, švelnius laiškus savo broliams ir seserims, jų vaikams. Į Šėtą Adelė atvykdavo skaityti paskaitų Lietuvių katalikių draugijos Šėtos skyriaus narėms, buvo šio skyriaus vėliavos krikštamotė, o Kėdainiuose ji organizavo skyrių aktyvistėms šeimos pagrindų kursus, kuriuos baigusioms buvo išduoti pažymėjimai. Studijuodama ji dalyvavo studentų ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje. Draugovė skatino savo nares tapti aktyviomis, besirūpinančiomis bendra visuomenės gerove katalikėmis, lietuvėmis patriotėmis ir geromis savo profesijos specialistėmis. Iškilus finansiniams sunkumams, kai mirė jos tėvas, Adelė nutraukė studijas ir dirbo Lietuvių katalikų draugijoje. Kartu ji mokėsi, laikė egzaminus ir 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą. Studijos ir dalyvavimas visuomeninėje veikloje, vėliau darbas aiškius dorinius principus deklaruojančioje organizacijoje sustiprino ir išvystė jos vidines nuostatas.

Piliakalnių metai

Tiesiog kalnas? Visai ne!

Medvėgalio piliakalnio kompleksas

Piliakalnis nėra tik kalnas. Kai apie kurį nors kalbame, kažkur širdies gelmėje išnyra jausmas, kad šis gamtos ir istorijos kampelis liudija šlovingus šalies laikus, mena didingą Lietuvos istoriją ir kviečia pasikapstyti savo paties šaknyse. Tuo neabejoja ir dažnai piliakalnių guru pavadinamas archeologas, archeologijos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas ZABIELA. Mokslininkas gali pasakoti daugybę istorijų apie Lietuvos piliakalnius.

Lietuvoje šie metai paskelbti Piliakalnių metais. Kokią žinią jie siunčia šaliai ir pasauliui?

Pirmoji ir svarbiausia žinia – esame kraštas, turintis seną istoriją, sakyčiau – netgi labai seną. Piliakalniai tai liudija, turime kuo didžiuotis. Tai ypač aktualu artėjant modernios Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Piliakalniai yra tarsi priminimas apie Vasario 16-osios ištakas. Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad ant piliakalnių sutvirtėjo jo lietuviškumas. Išsaugoti piliakalnius – išsaugoti savo identitetą.

Atrandami ir saugomi nauji piliakalniai

2017 metų pradžioje prie Kultūros paveldo departamento veikianti Ketvirtoji (archeologinė) nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė teisinę apsaugą dviems naujiems nekilnojamojo kultūros paveldo objektams – Kalno Grikštų piliakalniui su priešpiliu ir Kalno Grikštų piliakalniui II, esantiems Kretingos rajone, Žalgirio seniūnijoje, Kalno Grikštų kaime. Šiuos piliakalnius 2016 metais aptiko biologas dr. Darius Stončius.

Simboliška, kad šie, reikšmingai Kalno Grikštų regiono senąją istoriją papildantys piliakalniai, išlaukę bemaž pusę amžiaus, atrasti ir į Kultūros vertybių registrą įrašyti Lietuvai minint Piliakalnių metus. Archeologo doc. dr. Gintauto Zabielos nuomone, tai yra reikšmingas atradimas, nes iš esmės papildo senąją Kalno Grikštų apylinkių istoriją.

Paminklas parapijos kaimams įamžinti

Grupė sudargiečių prie paminklo parapijos kaimams įamžinti su kunigais Jonu Povilaičiu ir Zenonu Stepanausku

SUDARGAS. Lietuvos ir Kaliningrado srities pasienyje, prie Nemuno, įsikūrusi dar nuo knygnešių laikų garsi Šv. Jono Krikštytojo parapija puoselėja savo istoriją. Nors laikas nenumaldomai neša į užmarštį čia gyvenusių knygnešių atminimą, tuštėja arba visai nyksta parapijos kaimai, kai kurie parapijiečiai dar mena čia gyvenus knygnešius ir kartu su jų provaikaičiais tebesaugo šių tautos švietėjų atminimą. Juos išlavino ir išgarsino knygnešių tėvu vadinamas spaudos draudimo metais čia klebonavęs kun. Martynas Sederevičius. Iš čia maždaug nuo 1870 metų po visą Lietuvą sklido lietuviškas žodis. Dar 1940 metais parapijoje buvo 26 kaimai, apie 2400 gyventojų. Dabar kai kurių kaimų nelikę, jų pavadinimus mažai kas prisimena, o ne viename gyvena tik po kelis žmones. Parapijoje gyventojų sumažėję iki tūkstančio. Anksčiau Sudarge klebonavęs kun. Jonas Povilaitis, parapijiečiai Juozas Gylys ir jo sūnus dainininkas Mindaugas Gylys puoselėjo idėją pastatyti paminklą parapijos kaimams įamžinti.

Ji dainuodavo visur ir visada

Lietuvių liaudies dainininkė, liaudies dainų pateikėja Agotė Saulevičiūtė-Žuraulienė

Varėnos viešojoje bibliotekoje parengta spaudinių paroda „Lakštingalos balso dainininkė: Agotei Žuraulienei – 100 metų“. Agotė Saulevičiūtė-Žuraulienė – lietuvių liaudies dainininkė, liaudies dainų pateikėja. Jos repertuarą, sukauptą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne, sudaro daugiau kaip 900 tekstų, kurių didžiausia dalis yra dainos. Ji įdainavo garso kasetę „Ainu keliu dainuodama“ (2002), kompaktinę plokštelę „Subatėlės vakarėlį“ (2003), pateikta tautosaka išspausdinta rinktinėje „Gili gili upelė“ (2005).

A. Saulevičiūtė gimė 1916 m. gruodžio 12 d. Margionių kaime, gausioje Kazio ir Jacentos Saulevičių šeimoje. Agotė buvo 9-oji iš 11 vaikų, turėjo penkis brolius ir penkias seseris. Ji augo apsupta gamtos grožio, dainų ir artimųjų meilės. A. Saulevičiūtė ketverius metus mokėsi Margionyse, privačioje pradinėje „Ryto“ draugijos mokykloje. Vėliau lenkų valdžia įsakė šią mokyklą uždaryti. Buvo uždaryta ir lietuviškų knygų skaitykla. Dėl šių priežaščių vietinių lietuvių vaikai galėjo mokytis tik tėvų namuose. Dėl sunkių materialinių sąlygų Agotė daugiau nesimokė.

Kalvarijos kalnai giedoti už laisvos Lietuvos žmones

ŽEMAIČIŲ KALVARIJA. Sausio 13-oji kiekvienam lietuviui – istorinė diena, kai žmonėms savo krauju ir ašaromis teko kovoti už vieningą ir nepriklausomą šalį – Lietuvą. Pagerbti žuvusiuosius, pasidalyti išgyvenimais, pasidžiaugti, kad esame laisva šalis, tą dieną į renginį rinkosi ir miestelio gyventojai. Sausio 13-osios minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo kan. Jonas Ačas. Paskui susirinkusieji skubėjo į Kultūros centrą, kur direktorė Rima Jokubauskienė tą reikšmingą datą primenančiais žodžiais prabilo į mažą ir jau suaugusįjį, į jauną ir jau pagyvenusį Lietuvos pilietį, pasveikino laisvą Lietuvą. Su pagarba ir didžiuliu dėkingumu dėkota tiems, kurie tą laisvę mums visiems iškovojo. Miestelėnai ir senjorų klubo „Pilnatis“, kuriems vadovauja Genė Preibienė, nariai už žuvusiuosius, sužeistuosius, visos Lietuvos žmones giedojo Kalvarijos kalnus.

Pagerbė Balį Buračą

Sausio 18-ąją Vytauto Didžiojo Karo muziejuje paminėtos iškilaus etnografo, fotografo, kraštotyrininko, pedagogo, spaudos bendradarbio Balio Buračo 120-osios gimimo metinės.

Minėjimą surengė Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos bendruomenė kartu su Karo muziejaus bei seniūnijos atstovais. B. Buračo prisiminimus skaitė aktorius Egidijus Stancikas, gimnazijos pedagogai, pranešimą apie žymųjį švietėją pristatė etnografė Gražina Kadžytė.

Su Karmėlava siejamas svarbus B. Buračo gyvenimo tarpsnis. Nuo 1944 iki 1954 metų jis dirbo mokykloje, kuri 1998 metais pavadinta jo vardu. Karo muziejuje saugomi B. Buračo fotografijų archyvai, tautosakos rinkiniai. Gimnazistai turėjo galimybę plačiau susipažinti ne tik su B. Buračo veikla, bet ir aplankyti muziejaus ekspoziciją.