2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Mokslo metus pradėjo susikaupimu prie signataro kun. A. Petrulio kapo ir paminklo savanoriams

Neringa Tuskevičienė

Prie Vasario 16-osios Akto signataro kun. Alfonso Petrulio paminklo mokiniai padėjo gėlių. Dešinėje – A. Petrulio gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius

Prabėgo vasara, ir mokyklinis varpelis sukvietė mokinius į mokyklas. Širvintų rajono Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijos duris atvėrė 194 mokiniai. „Po ilgesnės pertraukos mokinių daugėja. Praėjusius mokslo metus pradėjo 174 mokiniai“, – padidėjusiu mokinių skaičiumi džiaugėsi gimnazijos direktorius Vladas Trakimavičius. Tai ypač svarbu žinant, kad visoje Lietuvoje mokinių skaičius kasmet mažėja.

Susitikę klasėse ir pasidalinę atostogų įspūdžiais, mokiniai rikiavosi kieme. Jau tradicija tapo Rugsėjo pirmosios eisena miestelio gatvėmis. Tradiciškai eita prie bažnyčios šventoriuje palaidoto Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, kun. Alfonso Petrulio (1873–1899–1928) kapo. Čia direktorius V. Trakimavičius gimnazijos bendruomenei priminė šio iškilaus žmogaus, gyvenimą baigusio Musninkuose, istoriją, svarbą mūsų valstybei. Pagerbę tylos minute kun. A. Petrulio ir visų išėjusiųjų atminimą, mokiniai ant kapo padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Čia pat skambėjo „Tėve mūsų…“ ir „Sveika, Marija…“, jaunimo dainuojamos patriotinės dainos.

Paminklas signatarui Pranui Dovydaičiui

Paminklas Nepriklausomybės akto signatarui, ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui. Kairėje – jo autorius skulptorius Stasys Žirgulis

ČEKIŠKĖ. Rugsėjo 1-ąją Kauno rajono savivaldybės pastangomis atidengtas paminklas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarui, ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui (1886-1942).

„P. Dovydaitis buvo išskirtinė asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, todėl nusprendėme įamžinti jo atminimą Čekiškėje. Artėjantis atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis yra gera galimybė prisiminti šį mūsų krašte gyvenusį politiką“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Paminklas atidengtas sode, priešais P. Dovydaičio vardu pavadintą gimnaziją. Renginyje dalyvavo signataro giminės, vietos bendruomenės nariai.

P. Dovydaitis buvo ne tik politikas, bet ir žinomas kultūrologas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas. 1935 metais signataras gavo 20 ha žemės netoli Čekiškės miestelio esančiame Paprienių kaime, čia ūkininkavo. 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas ir ištremtas į Ukrainą, vėliau – į Uralą. 1942 metais nuteistas ir sušaudytas. Signataro amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Įamžino savanorius

Prie atminimo lentų Pušalote

PUŠALOTAS. Žolinės iškilmės miestelyje prasidėjo šv. Mišiomis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, jas aukojo parapiją administruojantis naujasis Joniškėlio klebonas kun. Virgilijus Liuima. Paskui miestelio skvere atidengtas memorialas 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų dalyviams. Juodo granito atminimo lentose iškaltos 56 savanorių ir 10 Vyties Kryžiaus kavalierių pavardės. Renginyje dalyvavo kraštiečiai iš kitų Lietuvos vietų, savanorių giminaičiai. Memorialą atidengė Pušaloto seniūnė Paulyna Stravinskienė ir bendruomenės pirmininkas Justinas Grigaliūnas. Klebonas kun. V. Liuima kvietė parapijiečius drąsiai vaduotis iš „komunistinių dūmų tvaiko“ ir nepamiršti istorijos. Laisvės kovotojus trimis šūvių salvėmis pagerbė Krašto apsaugos savanorių Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Pasvalio 503-iosios kuopos kariai. Memorialo kūrimą inicijavo Pušaloto bendruomenė. Parengtam projektui „Atminimo lentų, skirtų Pušaloto valsčiaus Vyties Kryžiaus kavalieriams ir savanoriams, įrengimas ir atidengimo iškilmės (pilietiškumo diena)“ dalinį finansavimą skyrė Krašto apsaugos ministerija. Už gautas lėšas buvo pastatytas vėliavos stiebas, įrengtas informacinis stendas, suolelis, nupirkta statybinių medžiagų. Seniūnijos ištekliai panaudoti atminimo lentų gamybai.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

„Mūsų miesteliai“, tikėjimas ir žurnalistika

Nijolė Baužytė apdovanota Petro Babicko premija Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Šiemet žurnalistė Nijolė Baužytė apdovanota Petro Babicko premija, skiriama radijo ir televizijos žurnalistui už brandžius kūrinius. Su viena iš daugiausiai apdovanojimų pelniusia televizijos žurnaliste, sukūrusia daug literatūrinių laidų apie žymius kultūros ir meno veikėjus, jų kūrybą ir laidų ciklą „Mūsų miesteliai“, kalbėjomės apie žurnalistiką, Lietuvą ir tikėjimą. Net du N. Baužytės dėdės, tėvo broliai, buvo kunigai.

Gal pradėkime nuo to, kad Jūsų šeimoje tikėjimas buvo labai svarbus?

Mamos tėvas Simonas Bačiulis buvo Seredžiaus bažnyčios zakristijonas ir vaikus auklėjo maldoje. Į didelę šeimą laisvamanybės įnešė iš Amerikos atvykęs žentas, vyriausios dukros vyras.

Senelis iš tėvelio pusės Karolis Baužys irgi buvo zakristijonas. Jam daug įtakos turėjo kunigas Jonas Burba. 18-metį senelį kunigas iš Tverečiaus atsivežė į Labanorą, padarė knygnešiu ir daraktoriumi. Karolis Baužys buvo didelis lietuvininkas, palaidotas Kernavėje. Ir močiutė Karolina sąmoningai priešinosi krašto nutautinimui, platino knygas ir laikraščius. Jie niekada nepateko į žandarų pinkles, spaudą slėpdavo ant bažnyčios lubų, močiutė – ir savo plačiuose sijonuose, kuriuos segėjo vieną ant kito. Apatinių sijonų kišenėse prireikus slėpdavo knygas, maldaknyges, tais laikais net bjauriausi žandarai nekaišiodavo rankų po moterų sijonais. Močiutė norėjo, kad visi keturi sūnūs taptų kunigais, bet vyriausias sūnus Alfonsas ir mano tėvelis pasirinko kitą kelią. Tačiau tėvelis buvo labai giliai ir nuoširdžiai tikintis. Negalima buvo eiti į bažnyčią – neidavo. Tačiau namuose visada švęsdavom Šv. Velykas, Kalėdas. Mes, vaikai, kur bebūtume, visada susirinkdavome per šias šventes. Man tikėjimas ir bažnyčia davė daug stiprybės ir nusiraminimo sunkiausiomis akimirkomis. Dažniausiai eidavau į Šv. Mikalojaus bažnyčią, ten buvo pašarvota ir močiutė Karolina. Kai tėvelis ir dėdės mokėsi Vilniuje, tai buvo vienintelė lenkų neuždaryta lietuviška bažnyčia – ji mums tapo svarbiausia. Dabar lankau parapijinę Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią, nueinu ir į Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią – ją labai mėgo vyriausioji sesuo.

Atminimo akmuo kaimo gimtadieniui

VARPUTĖNAI–URKUVĖNAI. Į 454-ųjų Urkuvėnų kaimo metinių iškilmes susirinko pilnutėlė Varputėnų Šv. Antano Paduviečio bažnytėlė. Šv. Mišias už šio kaimo žmones aukojo šią parapiją aptarnaujantis Šaukėnų klebonas kun. Eimutis Marcinkevičius. Vienas iš šventės organizatorių, irgi siejantis savo istorines šaknis su Urkuvėnų kaimu, – Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas Bezaras – padėkojo žmonėms, gausiai susirinkusiems į kaimo šventę. Jis prisipažino, jog čia net per Šv. Antano atlaidus nesusirenka tiek žmonių. Meras padėkojo kun. E. Marcinkevičiui už šv. Mišių auką ir įteikė jam iš kaimo rugių iškeptos duonos kepalą. Prisiminimais apie kaimą dalinosi rašytojas Apolinaras Čepulis, romano „Laiko upė“ autorius. Jam buvo įteikta Šiaulių rajono savivaldybės mero A. Bezaro padėka ir jo vaikaičių dovanėlės. Šventės dalyviams siurprizą pateikė kaimo senbuvių Danutės ir Sauliaus Brazių dukra Inesa, kuri dabar savo vokalinę karjerą tęsia Italijoje ir Vokietijoje. Inesa Brazytė atliko tris arijas iš žinomų kompozitorių kūrybos.

Kraštietį prisiminė bažnyčioje

KAZITIŠKIS. Rugpjūčio 20 dieną, Kazitiškio krašto gyventojai ir svečiai prisiminė prieš dvejus metus į amžinybę iškeliavusį kraštietį, poetą, kraštotyrininką, tautodailininką, muzikantą Vilgelmą Antaną Kanišauską. Kazitiškio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Trubilienė nusprendė pagarbiai prisiminti šį žmogų ir suorganizuoti renginį bažnyčioje, nes V. A. Kanišausko knyga, kurią išleido jo vaikai Albinas ir Vilma, pavadinta „Gyvenimas – Dievo dovana“. Tądien varpo dūžiai visus pakvietė į Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią, kurioje šią parapiją aptarnaujantis kun. Sigitas Grigas iš Dūkšto aukojo šv. Mišias už šviesios atminties Vilgelmą. Po šv. Mišių renginį vedusi buvusi Kazitiškio bibliotekos bibliotekininkė Gendrika Servutienė į susirinkusius kreipėsi a. a. Vilgelmo eilėraščio „Varpai“ eilėmis: „Vėl skamba šiandieną varpai tokį gražų, saulėtą rytą, / Matyt, jau kažkas nelauktai šį gražų pasaulį paliko. / Pailsęs nuo sunkių darbų panoro Dangiškosios ramybės, / kad ten apsuptam angelų jam Dievas suteiktų stiprybės...“ Ji sakė, kad gyvenimo įvykiai ne visada palankūs mūsų troškimams, lemtis atsiunčia išbandymų, kurių visai nelaukiame... Paskui prisiminimais dalijosi sūnus Albinas, Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas, Kazitiškio laisvalaikio organizatorė Danutė Gasiūnienė. Ji pasakojo apie šviesios atminties Vilgelmą, su kuriuo siejo graži draugystė, kad daugiau nei trisdešimt metų jis atidavė muzikai, dainai, šokiui. Buvo nuostabus žmogus, niekas niekada negirdėjo iš jo blogo žodžio, visada su šypsena, su savo armonika, su pasakojimais. Kazitiškio saviveiklininkai dainavo dainas apie tėviškę, apie pasvirusius berželius, liepas, kvepiančias medumi... Po dainų vėl skambėjo Vilgelmo eilės, skirtos žmonai, vaikams, jas skaitė jaunieji skaitovai Povilas ir Sabina, vedėja Gendrika. „Dirižablį“, „Šyvį“, „Paukštelius“ – senovinius šokius, Viliaus grotus armonika, – priminė ir pašoko Ignalinos kultūros ir sporto centro liaudiškų šokių grupė „Gaja“ (vadovė – Elena Skripkauskienė). Po smagių šokių, eilėraščių knygos pristatymo ir prisiminimų apie Vilgelmą smagiai užgrojo iš Visagino kultūros centro atvykusi liaudiškos muzikos kapela „Linksmuolė“ (vadovas – Tomas Kochanka) su specialiai šiai popietei parinktu repertuaru. Kartu ir liūdna, ir gera buvo klausytis „Linksmuolės“ atliekamos paskutinės dainos „Su gandrais ir su lapais žaliais išėjai, išėjai, išėjai...“

Jubiliejų šeštadienis

Šventės Kunigiškių muziejaus kiemelyje metu susitiko seni pažįstami (iš kairės): inžinierius Aleksandras Algimantas Indriūnas, aktorius Ferdinandas Pranas Jakšys, mokslininkas bibliografas Romualdas Vytautas Rimša, sulaukę 80-mečio

KUNIGIŠKIAI. Liepos 29-ąją traukos centru tapo Kunigiškių I kaime esantis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, kur vidurdienį „suplaukė“ daug žmonių. Į renginius muziejuje sukvietė organizatoriai (Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ ir Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrius), žadėjo visiems prasmingą kultūrinę programą.

Nutilindžiavo mokyklinis varpelis...

Kai erdvus muziejaus kiemelis prisipildė svečių, pasigirdo seno, pagaminto dar XIX amžiaus viduryje, mokyklinio varpelio garsas. Taip Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus vadovė ir šio sambūrio organizatorė Aldona Bagdonienė paskelbė renginio pradžią. Pasak šios kultūros darbuotojos, mokyklinis varpelis čia nuaidėjo neatsitiktinai. Juk susirinkta į buvusią Kunigiškių pradžios mokyklą, su kuria susietas net kelių šio krašto žmonių kartų gyvenimas. Mokyklinis varpelis į pamokas ne vieną dešimtmetį kvietė šimtus vaikų, tarp jų ir būsimąjį lietuvių literatūros klasiką, publicistą, literatūros mokslininką, visuomenės veikėją kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą, garsią išeivijos rašytoją Eleną Viktoriją Nakaitę-Arbienę, savo kūrinius pasirašinėjusią Alės Rūtos slapyvardžiu, dailininką, akvarelės meistrą, pedagogą Kajetoną Sklėrių, mokslininkus inžinierius Povilą Sklėrių, Gvidą Kazlauską, chemiką Feliksą Staniulį, pedagogą, originalių mokyklinių vadovėlių autorių, literatūrologą Zigmą Kuzmickį, rašytoją, išeivijos spaudos darbuotoją kunigą Joną Kuzmickį-Gailių, architektą Bronių Kazlauską ir dar daug kitų. Čia, Kunigiškių mokykloje įrengtame mokytojo bute, kurį laiką vaikystėje augo būsimasis pasaulinio garso mokslininkas, lietuvių mitologijos tyrinėtojas, vienas iš semiotikos mokslo kūrėjų profesorius Algirdas Julius Greimas. Renginio vedėja A. Bagdonienė pabrėžė, kad istorijos paminklas – buvusi Kunigiškių mokykla – išliko iki šių dienų, tapo unikaliu muziejumi, kurio 30 veiklos metų visi susirinko švęsti.