2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tautos bendrystė įveikė okupanto šėlsmą

Nepriklausomybės gynėjai Martyno Mažvydo bibliotekoje. 1991 01 13 Romualdo POŽERSKIO nuotrauka

1991-ųjų sausį sovietų agresija buvo nukreipta prieš 1990-aisiais nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, nes ji pirmoji iš trijų Baltijos tautų ryžtingai paskelbė atstatanti nepriklausomybę. Todėl pagrindinis smūgis ir buvo nukreiptas prieš Lietuvą. 1991 m. sausio 8 dieną, protestuodama prieš Vyriausybės paskelbtą maisto kainų padidinimą, prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ ir Sovietų Sąjungos Komunistų partijos sukviesta minia šturmavo centrinį įėjimą į Aukščiausiąją Tarybą, plėšė duris ir veržėsi į vidų. Tuo laiku smogikai buvo sustabdyti. Tačiau tai buvo tik pradžia. Netrukus po Vilniaus, Kauno ir kai kurių kitų Lietuvos miestų centrines gatves pradėjo važinėti sovietų tankai, kuriuos lydėjo ginkluotų karių būriai. Sausio 11-ąją buvo užimti Spaudos rūmai ir sustabdyta laikraščių leidyba. Prasidėjo įvairios provokacijos: buvo užimami pastatai, ministerijos. Sausio 13-osios naktį, prasiveržę pro žmonių grandinę, sovietų kariuomenės tankai su Pskovo automatininkais įsiveržė į Televizijos bokštą ir sustabdė radijo ir televizijos laidas. Gindami Televizijos bokštą žuvo trylika Laisvės gynėjų. Tačiau pasiaukojusių ir bebaimių laisvos Lietuvos piliečių ryžtu ir pastangomis priešo užmačios buvo sulaikytos ties Lietuvos širdimi – taip tada buvo vadinamas Lietuvos parlamentas – Aukščiausioji Taryba, kurioje išrinkti tautos atstovai prieš keletą mėnesių balsavo už nepriklausomybės atkūrimą.

Įsimintina Nepriklausomybės atgavimo ir jos gynybos pradžia

Algimantas Zolubas

Ant gamyklos stogo prie siųstuvo antenos pagrindo (iš kairės): Rimantas Stelingis, Gintaras Šakėnas, Vladas Šležas

Minint Sausio 13-osios dvidešimtmetį, mintimis tenka sugrįžti į 1990-ųjų kovą ir 1991-ųjų sausį. Sklaidžiau ir skaičiau Sąjūdžio grupės, kuriai priklausiau, tarybos protokolus, juose radau atspindėtus ano meto nutarimus, grupės veiksmus, prisiminiau bendražygius.

Į Nepriklausomybę Lietuva ėjo tokiais sparčiais žingsniais,  visus taip buvo užvaldęs siekis ir tikslas, kad atsigręžus į praeitį prisimena tik baimės atsikratymas, entuziastingi mitingai, maldos, giesmės, dainos, vėliavos. Į atmintį giliau įsirėžė pavojus ir bandymas sužlugdyti atgautą Laisvę ir Nepriklausomybę.

Teroras ir pergalė

Vytautas LANDSBERGIS

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Vilnius. 1991 01 13

Metai prasidėjo Vyriausybės nesubordinacija, tai yra nepavaldumu parlamentui – staigiu kainų pakėlimu, Nepriklausomybės priešų skatinamomis riaušėmis ir parengtu kariuomenės puolimu, premjerės Kazimieros Prunskienės atsistatydinimu. Kokia bus vykdomoji valdžia, ar išlaikysim vairą rankose?

Vyriausybių keitimasis 1991-ųjų pradžioje vyko itin dramatiškai. Tą lėmė ir aplinka – visa, kas darėsi Lietuvoje, ypač Vilniuje, visai netoli Vyriausybės, o ypač Parlamento rūmų. Ne mažiau lėmė įtampa ir pačiame parlamente, Aukščiausiojoje Taryboje: tam tikras vidinis jėgų susiklostymas, jų patikrinimas, galimų perspektyvų apskaičiavimai. Mane nustebino, kaip vadinamoji Centro frakcija, kurioje dominavo socialdemokratai, negausūs, bet aktyvūs ir gerokai demagogiški, – kaip ši frakcija traktavo mano pasiūlymą paskirti premjeru jos narį ekonomistą Albertą Šimėną. Kodėl jo paties frakcija pasisakė prieš? Iš komunistų taip pat buvo balsų, ne itin nuoširdžių, kad Šimėnas geras vyras, ministru galėtų būti, tačiau premjeru – jokiu būdu ne.

Sausio 13-oji: tiesa, sustabdžiusi tankus

Kunigas Robertas Grigas

Su kunigu Robertu GrigU kalbasi Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa BataitytĖ

Ko mus moko 1991-ųjų sausio 13-oji? Kaip tą pamoką išmokome?

Sausio 13-oji atskleidžia daug tiesos apie žmogų, apie Lietuvą ir mus supantį pasaulį. Žmogus, remdamasis tikėjimu į Dievą, orientuodamasis į prigimtines vertybes (sąžinę, orumą, Tėvynės meilę), gali gyventi nesavanaudiškai ir netgi mirtį pasitikti nenusilenkęs melui. Tačiau žmogus taip pat gali tapti aklu ideologinių konstruktų vergu, kuriam išdavystės kaina – svetimų tankų pagalba įtvirtinti okupacinę valdžią – neatrodo per didelė. Pamoką vis dar mokomės ir turbūt mokysimės, kol gyvuos lietuvių tauta ir valstybė: kaip ugdyti visuomenę, jaunąją kartą, kad išbandymų metui atėjus viršų paimtų ištikimybė ir atsakomybė, o ne rūpestis gelbėti savo kailį.

Iš juodojo metraščio

Ryšių ministras Kostas Birulis, pareigas ėjęs nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1992 m. sausio 7 d.

Buvusio ryšių ministro Kosto Birulio knygoje „Laisvės kodas: netolimos praeities kronika“ (2001), ko gero, plačiausiai aprašyti 1991 metų sausio 13-ąją prasidėję tuometinės sovietų kariuomenės, KGB ir sovietinių atplaišų veiksmai prieš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžią ir gyventojus. Iki Maskvoje vykusio Rugpjūčio pučo pabaigos buvo užgrobtos ne tik kai kurios žiniasklaidos priemonės, visų pirma radijas ir televizija, bet ir vykdoma gąsdinimo, šantažo ir prievartos politika prieš valstybę. Tik pralaimėjus pučui Maskvoje palengva atleisti priespaudos ir agresijos varžtai. Apie agresijos veiksmus, paremtus ir dokumentais, ir liudijimais, smulkiai rašoma K. Birulio knygoje. Pateikiame ištraukas iš šios knygos. Iš pradžių (kursyvu) eina jo žmonos Nemiros dienoraščio citatos, susijusios su dar prieš Sausio 13-osios agresiją vykusiais įvykiais. Knygos ištraukos primins jau istorija tapusius tragiškus, giliai tautos atmintyje įsirėžusius įvykius. Ištraukose iškyla Lietuvos vadovų ir gyventojų pasipriešinimo agresijai akimirkos.

Lemtinga naktis

Kazimieras Dobkevičius

Sovietinės kariuomenės majoras Michailas Pustobajevas daug įdomaus gali papasakoti apie 1991 m. sausio 13-ąją. Lietuvą M. Pustobajevas pirmą kartą aplankė 1991 metų pavasarį, tačiau atsakomybę už Lietuvą sukrėtusią tragediją pajuto sausio 13-ąją, kai pasaulį sukrėtė žinia apie kruvinas žudynes prie Vilniaus televizijos bokšto. Majoras M. Pustobajevas grąžino medalius, gautus tarnybos metais, pareikalavęs, kad maršalas D. Jazovas atsistatydintų, o sovietinėje konstitucijoje atsirastų straipsnis, draudžiantis naudoti kariuomenę prieš gyventojus. Tai perpildė generolų kantrybės taurę ir netrukus už „tarybinio karininko vardo diskreditavimą“ M. Pustobajevas buvo pašalintas iš  kariuomenės.

Keli epizodai iš karinės-politinės agresijos „dienoraščio“

1991 m. sausio 11 dieną prasidėjo atvira agresija – SSRS kariuomenė Vilniuje jėga užgrobė Krašto apsaugos departamento administracinį pastatą ir Spaudos rūmus. Štai kaip savo planą prieš Spaudos rūmus vykdė perversmininkai. Pskovo 76-osios oro desantinės divizijos kariškiai, vadovaujami V. Kustrio, ir karinio Šiaurės miestelio 107-osios motošaulių divizijos kariškiai, vadovaujami A. Astachovo, ginkluoti koviniais šaunamaisiais ginklais – pistoletais, automatais, kulkosvaidžiais, snaiperiniais šautuvais, granatsvaidžiais, sunkiąja karine technika – keturiais tankais T-72, tanketėmis BMD, šautuvais ir šaudmenimis, specialiomis ir sprogstamosiomis priemonėmis 1991 m. sausio 11 dienos 12–13 valandą užpuolė prie Spaudos rūmų susirinkusius gynėjus bei patalpose dirbančius darbuotojus. Kariškiai, vykdydami jiems duotus nurodymus, pavartodami smurtą, šaudė koviniais šaudmenimis, tuščiais išmušamaisiais šaudmenimis iš tankų pabūklų, gynėjus mušė rankomis, kojomis, ginklų buožėmis į įvairias kūno dalis. Spaudos rūmų užgrobimo metu buvo padaryti sunkūs ar apysunkiai bei lengvi kūno sužalojimai keliasdešimčiai žmonių. Iš karinių sunkvežimių ir šarvuočių išsilaipinę desantininkai, ginkluoti automatais, durtuvais, granatomis bei kastuvėliais, pradėjo veržtis prie centrinio įėjimo, kurį užstojo beginkliai Vilniaus gyventojai, susikibę rankomis. Automatų buožėmis daužydami beginklius žmones per galvas, pečius, rankas, spardydami, stumdydami ir nublokšdami sumuštus ir sužalotus gynėjus, desantininkai brovėsi prie centrinio įėjimo, tačiau žmonės nesitraukė. Negalėdami prasiveržti į Spaudos rūmus per centrinį įėjimą, desantininkai, šaudydami iš automatų plastikinėmis kulkomis, daužydami žmones automatų buožėmis, prasiveržė į Spaudos rūmus pro tarnybinį įėjimą. Išlaužę užrakintų kabinetų duris jie įsibrovė į administracijos, redakcijų, fotolaboratorijos ir kitas tarnybines patalpas, išdaužė ir sugadino baldus, sudaužė telefonų aparatus, išgrobstė kompiuterius, suniokojo spaudai skirtą medžiagą ir kitą dokumentaciją, vogė valstybinį turtą ir asmeninius darbuotojų daiktus. Niekas iš saugančių Krašto apsaugos, Spaudos rūmų darbuotojų bei žmonių, gynusių Spaudos rūmus, nepadarė jokių provokacinių ar nusikalstamų veiksmų prieš SSRS kariškius. Po užgrobimo kariškių saugomuose Spaudos rūmuose įsikūrė LKP/SSKP struktūros, vadovaujamos M. Burokevičiaus, J. Kuolelio, o SSKP CK Lietuvos leidyklos direktoriumi iki 1991 m. rugpjūčio mėnesio buvo paskirtas L. Bartoševičius, dirbęs šiose pareigose. M. Burokevičiaus nurodymu LKP/SSKP veikėjai tos pačios dienos vakare, pasinaudodami Bartašiūno mokyklos kursantais bei dėstytojais, padedant SSRS VRM kariškiams su kovine technika, jėga užėmė Vilniaus geležinkelio stoties valdymo posto patalpas ir nutraukė traukinių eismą per Vilniaus geležinkelio stotį.

Organizavo ginkluotą pasipriešinimą

Jono Misiūno-Žalio Velnio 100-osioms gimimo metinėms

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Jonas Misiūnas apie 1940 metus

Sausio 15 dieną minėsime vieno iškiliausių pokario partizaninės rezistencijos vadų Jono Misiūno-Žalio Velnio 100-ąsias gimimo metines.  1944 metų birželyje, pamatęs, jog okupantas iš Rytų sugrįžta į Lietuvą, jis ėmė organizuoti vyrus ginkluotam pasipriešinimui dabartinių Kaišiadorių ir Širvintų rajonų teritorijose, sukūrė junginį, kuris greitai tapo Didžiosios Kovos apygarda (DKA), tapo Lietuvos kariuomenės viršila, partizanų leitenantu. Patekęs į MGB agento Juozo Albino Markulio-Erelio pinkles, 1946 metų rugpjūčio 13-tą buvo suimtas. 1947 metų kovo 11 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime po žiaurių kankinimų  patrioto gyvybė užgeso.