Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2)

Nuoširdžiai Gerbiamas,

Siunčiau Jums ne vieną voką. Ką ne ką iš mūsų spaudos (apie rašytojo A. Vienuolio sūnaus išvežimą), taip pat kelis „Sąjūdžio žinių“ numerius – viešo leidinio, tik ne spaustuvėje spausdinamo. Pasižiūrėti, kas dabar pas mus darosi. „Sąjūdžio žinių“ išėjo jau 40 numerių, visų nesiunčiu, nes Lietuvoje reikalingesni – tegu eina į rankas apkvailintiems žmonėms, kad praregėtų. Sunku tokius leidinius išleisti. Valdžia nedraudžia, bet neremia pinigais (dabar tik savaitraštį „Atgimimas“ leido spausdinti spaustuvėse, bet irgi žmonių pinigais). Kaune eina „Kauno aidas“. Skulptoriui P. Gasparoniui daviau atspaudą iš vieno numerio – su kardinolo V. Sladkevičiaus viešu pareiškimu ir Jūsų eilėraščiu „Šaukiu aš tautą“, prašiau, kad nuvežtų Jums prisiminimui. Jis, išvažiuodamas iš Lietuvos, man paskambino – gavau Alės Rūtos „Margu rašto keliu“ su Jūsų posmu. Tenai radau ir nuotrauką¹⁰⁰ – penkių. Tris vidurinius esame aptarę, o du iš šonų man irgi žinomi: B. Raila – poetas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Nepriklausomybės laikais, dabar publicistas, gerai imantis ant liežuvio per radiją mūsų juodnugarių rudnagiškus darbus, teko skaityti jo straipsnių, knygų („Paguoda“); B. Gaidžiūno esu skaitęs tik Lietuvoje išleistą eilėraščių rinkinį „Žaliuojanti žemė“, rasdavau eilėraščių „Akademike“, „Ūkininko patarėjuje“, „Jaunajame ūkininke“ ir kitur.

Premija nuplaukė. Man tai normalu, nes nesitikėjau ir dabar nesitikiu. Nežinau, ar čia keiksmažodžių reikia, ar tylos. Nelietuviškai parašytos beletristikos premijavimas čia tiktai gudrus stalinoidų manevras tautoms sukiršinti. Dvi vietos liko neišnaudotos: iš visų kandidatų turėjo galimybę gauti 8, o gavo tik 6. Taigi, galėjo skirti ir jam, ir man. Bet, ko gero, geriau, kad neskyrė. Pinigais nesišvaisčiau niekada ir dabar nesišvaistau. Esu vienintelis poetas Lietuvoje, kuris nėra gavęs nei mažiausios premijos (jų knibžda visokių, net laikraščiuose laikraštėliuose, biurokratai prisisteigę, kad, sau patiems skirdamiesi, galėtų kalti pinigą, girtis vieni kitus ir paūliavoti tomis progomis), nei menkiausio apdovanojimo. Kai leidau trečią savo knygą – „Tolimas dainas“, – nuėjau į leidyklą ir pakėliau balsą, kad padidintų honorarą (man mokėjo už eilutę rublį dvidešimt kapeikų, gyvieji klasikai ir bajorai, kurie maudosi aukse, gaudavo praktiškai po keturis rublius, o partiniai grafomanai – jau ir už pirmą knygelytę po rublį keturiasdešimt). Sakiau – vis dėlto esu minimas literatūros istorijose, gerai vertinamas geriausių kritikų, kurių daugelio nė matęs nesu… Atsivertė instrukcijas ir peržiūrėjo straipsnius: pasirodo, nėra už ką man honoraro pakelti – nepartinis, premijų negavęs, „idėjiniu“ atžvilgiu netinkamas, vyriausybinių apdovanojimų neturiu ir t.t., ir t.t. Tada sugalvojo kelti pagal vieną straipsnį (anot jų, „vis dėlto, reikėtų ieškoti teisybės, imsimės atsakomybės ant savo galvos“), kurio nėra instrukcijose – už... meniškumą ir meistriškumą. Negaliu skųstis: dvi paskutines knygas leidžiant dabar man sumokėta po pusantro rublio už eilutę. Tiek esu įkainotas. O premijų skirstymo komisijoje yra 60 žmonių. Ir – niekas nežino, kas jie tokie. Žinau kelis rašytojus, dailininkai žino kelis dailininkus, muzikai – muzikus… O daugiau? Niekur niekada nebuvo paskelbta, kas skiria premijas (nepriklausomoje Lietuvoje, kiek teko skaityti, visų premijų skirstymo komisijos iš anksto būdavo skelbiamos spaudoje). Tai ar džiaugsmas tokią premiją gauti? Vyskupas A. Baranauskas didžiavosi, kad negavo jokių apdovanojimų… Mano draugai (premijuoti) šaipėsi: „Tau gresia premija“, o dabar, kai negavau, šaiposi toliau: „Tu jos neišvengsi“. O aš jiems atsakau: „Man gresia operacija, bet aš ir mane gydantys gydytojai darome viską, kad jos galėtume išvengti“ V. Sirijos Gira, kai buvo dar poetas („Mergaitės ir asonansai“ man vienas gražiausių poezijos knygų pavadinimų mūsų literatūroje), rašė: „Esu lyrikas nepremijuotas...“ Ar to negana poetui?

Dabar Lietuvoje esama svarbesnių už premijas dalykų. Šimtatūkstantiniai mitingai su trispalvėmis ir kalbomis, nuo kurių žemė dreba. Einu ir aš. Atsiunčiau Jums iškarpą – matote, kokias velniavas į viršų verčia rusai¹⁰¹. Maskvos spaudoje pilna tokių. Kai augau, visas kaimas apie vieną ūkininką pas mus šnekėdavo, kad jis kamine, kur skilandžiai rūkinami, laiko velnią, nieko tenai neįsileidžia. Po mirties bėgę žiūrėti. Ir ko tik tenai neradę! Suodžių baisybėj – ryšulių su kaulais, visokių susuktų lizdų. Tikrą velniavą. Tokių dalykų ir kremlius dabar išverčia iš savo kamino. Anot K. Bradūno, „Ir pragaras kaip kremlius dega“. Nei jūs, nei mes daug ko nežinojome. Atsibosta ir skaityti.

O baisiausia, kad velniavų vertimo metu esama tokių lietuvių, kurie tiek išsisuodinę, kad jų nė grabas neištaisys – ir po mirties gyvieji juos sapnuos kaip šmėklas. Jie atiminėja vėliavas, drasko skelbimus (net universitete!), kad žmonės neitų į mitingus, nors eiti valdžia nedraudžia. Net Jakovlevas, iš Kremliaus atvykęs,stebėjosi, kad pats netikėjęs, jog Lietuvoje galėtų būti tiek stalinistų. Jis davė suprasti, kad lietuviams daug bus leista, tik reikia padėti išlaikyti bendrą kariuomenę: imperijos paleisti dar nenorį... Po jo išvykimo žmonės ir siūbtelėjo.

Amerikos lietuviai padovanojo Lietuvai vaistų (aspirino ar ko ten). Niekas neabejoja, kad šitie vaistai visi nukeliaus pongaliams į specligonines, o baudžiavas einantys žmogeliai kaukozuose jų nematys. Po karo ir būdavo tokių dovanų – šelpti lietuviams. Jas dalindavosi su saviškiais kiekvienas smauglys numeris pirmas, kad valiotų žmones tardyti ir gabenti į Sibirą, nes visi ant kojų vos laikėsi. Nors... kita vertus – juk vis tiek lietuviams. Vaižgantas yra pasakęs: „Kad ir padlecai, bet vis tiek lietuviai“.

Nežinau, ar su pašaipėle ar iš tikrųjų taip rašote apie A. Zalatoriaus straipsnį dėl A. Vaičiulaičio. Man, kuriam lietuvių literatūra visada buvo viena ir daugelio Lietuvoje gyvenančių bajorų literatūroje niekada nebuvo, atrodė, kad mūsų tamsybininkus Zalatoriui pavyko pramušti. O tie, kurie nevertino A. Vaičiulaičio, ne draugai nei Zalatoriui, nei man, nors mudu su Zalatoriumi ir kiek kitokių pažiūrų. Jau dabar tie susimetę kūrena ugnį kamine, nežiūrėdami, kad kaminas ima ir užsidega. Išpleškina visus suodžius net su skilandžiais. Jeigu tiktai gerai prirūkęs...

A. Vaičiulaitis gal jau pasigarsino ir atidavė „Poezijos pavasarį“? Man laišką jau parašė. Prašiau jo knygų, prašiau, kad perduotų siuntimo adresą ir Jums – dėl knygų. Jei kokią galėtumėte pasiųsti. Pasiųsiu ir aš, taip pat iškarpų. Tik maišosi tie laikraščiai, nežinau, nė ką siųsti, verta ar ne. Kartais gali ūpą ne pataisyti, o pagadinti. Nors... „pataisyti ūpą“ kaip tik šitas dvi prasmes ir turi. Kai siunčiu kokią iškarpą, tai ne vien kad imtumėt už gryną pinigą, o ir kad pasižiūrėtumėt, pasidarytumėt išvadas – ar jau tiesą sako, kaip išsisukinėja, kokių velniavų išverčia ir pan.

V. Vanagui daviau pasiskaityti straipsnelį dėl „Sąvado“. Jam nesmagu. Ką jis gali padaryti? Ne tik ta, bet ir daug dar knygų, ruoštų dešimtmečiais, išeis šlubuodamos. O kiek sukišta pinigo į jas, kiek darbo įdėta! Įvykiai, viešosios nuomonės pasikeitimai Lietuvoje dabar sukasi sūkuriais – greičiau už biurokratines, už rotacines mašinas ir jų gaminius.

Su širdingiausiais linkėjimais – J. Juškaitis

Vilnius,
1988.IX.28.

P. S. Apie honorarus čia gal parašiau be reikalo. Juk žmonės ne iš poezijos duoną valgo. Jeigu... nebūtų pas mus pagyrų, kad pas mus yra rašytojai „profesionalai“, kad jie gali gyventi iš literatūros... Yra bajorai, kurie savo gyvenimo būdą afišuoja kaip visų. O kiti gyvena ne iš literatūros.

¹⁰⁰ Atsiųstoji nuotrauka – iš dešinės: Bronys Raila, Alė Rūta, Bernardas Brazdžionis, Pranas Visvydas, Balys Gaidžiūnas. Gyvenę Kalifornijoje...

¹⁰¹ Sunku po šitiek metų nustatyti, kokie straipsniai siųsti iš rusiškų ar iš lietuviškų laikraščių, nebent kur poeto archyve būtų išlikę. Abudu Brazdžioniai mokėjo rusiškai.

Gerbiamasis,

pasiunčiu pono „specialisto“¹⁰² rašinėlį apie „Margu rašto keliu“ iš š. m. „Naujų knygų“ 9 numerio. Jau jis ir tą turi! Tai kad visi turėtume tokias galimybes…

Pasiunčiu atskirame voke (dideliame) „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ kai kuriuos numerius. Mano manymu, verta kai ką perskaityti. Ypač filosofo B. Genzelio kalbą. Kitų kalbų fone… Susiję su negražiais įvykiais rugsėjo gale Vilniuje. Nežinia, ar registruoti, ar neregistruoti tokie vokai geriau. Jeigu registruoji, uostinėja, o jei ne, gali paprasčiausiai numesti ir tiek. Nors nieko draudžiamo nėra tose siuntose.

Siunčiau kelis numerius „Sąjūdžio žinių“ – viešo leidinio. Jis taip pat nedraudžiamas, tik biurokratų „smaugiamas“. Įdomu, ar gavote? Išgirdau, kad į užsienį siunčiant išimami. Parašykite, jei nieko (siunčiau 4 ar 5 numerius) iš atskirų mano vokų su tuo leidiniu negavote. Bus mums čia proga pašnekėti, kaip „užuodžia“ biurokratai.

Sudie!

J. Juškaitis
Vilnius,
1988.X.12.

Taip pat dail. P. Gasparoniui įdaviau ištrauką iš „Kauno aido“.

¹⁰² Vytauto Kazakevičiaus.

1988.10.20

Brangus Bičiuli,

jaučiu, kad man tampate vis artimesnis ir savesnis, kuriuo galiu pasitikėti kaip niekuo kitu tenajos. Tai džiugina ir teikia stiprumo ištverti bet kokias pastangas suniveliuoti ar tokį cinizmą kaip atsiųstoje iškarpoje iš „N. k.“¹⁰³ Kita vertus, gal tai ir savotiška reklama spaudoje, kuri tik apie „savuosius“ skaitytoją teinformuoja (teigiamai), o apie išeivijos rašto žmones – nieko arba blogai, išskiriant, žinoma, tuos, kurie pučia į jų dūdą arba kuriuos dar tikisi patraukti į savo pusę. Reikalo nepataiso nė V. K. rašinys apie „vieną literatūrą“, kuriamą tėvynėje ir išeivijoje. Juk daugelio išeivijoje atsiradusių rašytojų literatūra daug lietuviškesnė už tų, gyvenančių Lietuvoje, kurie tarnavo svetimiems dievams. To mums, išeiviams, dabar įrodinėti nebereikia, tai persitvarkymo žmonės daug ryškiau, įsakmiau yra konstatavę. Gaila, kad dar ir dabar išeivijos knyga negali laisvai pasiekti Lietuvoje gyvenančio skaitytojo. Dėl to verkė (taip, tikrai verkė, kaip jis pats, A. Z. sakosi „Gimtajame krašte“), dėl to skundžiasi kiekvienas čia besilankąs svečias iš Lietuvos. J. Keliuotis mane prašė jam knygas siųsti per jo gerą draugą rusą, gyvenantį Maskvoje, kiti – per Lenkiją ir pan. Jeigu tokios „biurokratijos“ dar negalima „palaužti“, ką kalbėti tat apie didesnius dalykus, kuriuos kelia V. Petkevičius ir kiti persitvarkymo entuziastai.

Jūsų minimus laiškus su iškarpomis, atrodo, esu gavęs. Ir, rodos, minėjau, kad neverta siųsti apdraustais laiškais. Ateina paprasti. Gal dar geriau ir greičiau. Gavau ir „Kauno aidą“. Su tuo eilėraščiu. Galiu pasidžiaugti ką tik iš savųjų ar svečių iš Lietuvos sutikęs. „Aido“ redaktoriai, matyt, kitaip apie autorių ir jo „reklamuojamas“ idėjas galvoja negu biurokratinės klikos patikėtinis „išeivijologas“, senojo komunizmo gynėjas.¹⁰⁴

Laukiu laiške minimų naujų iškarpų.

Paskutinėmis savaitėmis lankėsi mūsų Angelų mieste105 S. Geda, R. Adomaitis, V. Jasukaitytė. Būtų verta su jais (G. ir J.), grįžusiais, susitikti. Jie iškėlė kai kurių sumanymų, kuriems pritariau.

O tuo tarpu spaudžiu dešinę ir iki kito – B. B. (parašas)

P. S. įdedu ir iš mūsų spaudos vieną iškarpą bei fotonuotrauką.¹⁰⁵

¹⁰³ „Naujų knygų“.

¹⁰⁴  Vytautas Kubilius ir Albertas Zalatorius rašė apie vieną lietuvių literatūrą. „Kauno aidas“ išspausdino Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Šaukiu aš tautą“, o aš poetui nusiunčiau. „Išeivijologu“ vadinamas Vytautas Kazakevičius.

¹⁰⁵ Kasmet į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą per „Tėviškės“ draugiją iš Lietuvos būdavo siunčiami kultūros žmonės. Prie laiško pridėtoje nuotraukoje jų matome pasiekusių ir Kaliforniją. Iš kairės: rašytojai Bernardas Brazdžionis, Alė Rūta, atvykusieji Vidmantė Jasukaitytė, Sigitas Geda ir aktoriai – losandželietis Juozas Kaributas bei vilnietis Regimantas Adomaitis.

© 2013 „XXI amžius“