Kurianti
Lietuva

2013 metai

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6)

1989, gegužės 1 d.

Malonus Kolega,

Ne vienas mano laiškas ėjo į Lietuvą mėnesį ir daugiau arba ir iš ten pas mane, kai tuo tarpu laikraščiai „Lit. i. m.“ ir „G. kraštas“ eina tik savaitę. Ar tai nereiškia, kad laiškai kur nors užkliūva, ko „perestroikos“ ir „glasnost“ laikais neturėtų būti. Į asmenų privačius reikalus neturėtų kištis. Tenka manyti, kad laiškai užsibūna cenzorių rankose, kuriems įsakyta tikrinti, kad nepraeitų „karinės paslaptys“. Kokia nesąmonė! Jei laiškai sulaikomi, tai, matyt, dėl kitų sumetimų, būtent, kad asmenys nesusikalbėtų, kad keliami laiškuose reikalai ir klausimai pavėluotų. Noriu manyti, kad cenzorius šį kartą turės nors lašelį sąžinės.*

O dabar einu prie reikalo. Gal tikriau ne „reikalo“, o minčių, kurias sukėlė kolegos raštas „L. i. m.“ nr. 18 „Ką darome“.

Dėl Bradūno eilėraščio patekimo į Miškinio poezijos tarpą labai nekaltinčiau nieko, o ypač „Nemuno“ redakcijos.¹²⁴ Jeigu kas „kaltas“, tai kalčiausias pats Miškinis, kuris tą patikusios tematikos eilėraštį nusirašė (vienoj eilutėj nepatinkamą žodį pakeitęs), o jo žmona nesiorientuodama, iš rankraščio palaikė jį Antano eilėraščiu ir atidavė spaudai. Daugiau įsiskaičius, galima iš stiliaus matyti, kad tai ne Miškinio. Bet, matyt, niekas į tai nekreipė dėmesio. O Bradūnas be reikalo jaudinasi – jis galėtų tik didžiuotis, kad jo eilėraštį priskiria Miškinio plunksnai.

Literatūros kritikoj yra priimta sakyti, kad poetas turi kelius „veidus“. Nežinau, kokia prasme Areška rašo apie tas B. B. „kaukes“, bet be reikalo jis nori apkaukinti tuos, kurie nedėvėjo komunistinių, tarybinių ar pn. „kaukių“, kaip dabar turi gintis buvę stalinų ir kitų gerbėjai.

Koks tikrasis B. B. veidas, labai teisingai yra parašęs J. Aistis, su kuriuo pokario metais yra tekę daug konferuoti literatūros ir poezijos klausimais. Jis gerai pažino visą mano poetinį kelią ir jį sekė kaip vyresnysis brolis toje pat „antrųjų vainikų“ kartoje. Toks rašinys (`„Brazdžionis s`impose“)¹²⁵ jūsų spaudoje (kad ir tame pat „L. i. m.“) galėtų nušviesti B. B. veidą. Man ten pasirodžius prieš klausytoją, jam būtų aiškiau, kokį „veidą“ jis mato ir ką girdi.

O dėl Dievo („tradicinis ar individualus)¹²⁶ gerai yra atsakęs kun. V. Bagdanavičius savo studijoje „B. B. ištikimybė savo tautos ir Dievo dvasiai“. (Bandysiu atsivežti, jeigu neužklius pakelėj). (Tuos leidinius, kur esu liečiamas, neišmeskite, o palaikykite, būsiu dėkingas).

Iki!

Kolegiškai Brn. Brazdžionis

* sapiendi sat!

¹²⁴ Tame straipsnyje, reaguodamas į ano meto gausias klaidas ir nesusipratimus, paminėjau Kazio Bradūno laišką, kuriame poetas man rašė, kad jo eilėraštis „Pasaulio platybėse (iš knygos „Alkana kelionė“, 1976) priskirtas Antanui Miškiniui („Lyra ant gluosnio“, p. 350). B. Brazdžionis turi galvoje ir tuometinius sovietinių literatūrologų vertinimus (pavyzdžiui, Vito Areškos).

¹²⁵ Šį Jono Aisčio straipsnį ir buvau įteikęs „Literatūrai ir menui“ 1989 metais B. Brazdžionio sutiktuvėms, bet redakcija neįdėjo. Paskelbiau tik 1997 metais krikščionių demokratų savaitraščio vasario mėnesio numeryje, minėjusiame Brazdžionio 90 metų sukaktį.

¹²⁶ Kun. Vytautas Jonas Bagdanavičius (g. 1908 metais Slavikuose, Šakių apskr., mirė 2001 metais Čikagoje) baigė Vilkaviškio kunigų seminariją, studijavo teologiją VDU, dar mokėsi Miunchene, Grenoblyje, emigravo į Vakarus, 1949 metais atvyko į Ameriką, dirbo ir spaudos bei visuomeninio gyvenimo darbą, rašė, vertė. 1953 metais išleido studiją „Žmonijos likimas šv. Jono Apreiškimo knygoje“ (įdomu, kad ją gavau iš Juozo Girniaus, autoriaus autografuotą filosofui). Taip pat išleido studiją „Bernardo Brazdžionio ištikimybė savo tautai ir Dievo dvasiai“. Ją poetas man atvežė 1989 metais, o J. Girnius tais metais atsiuntė A. Maceinos knygas „Krikščionis pasaulyje (Pasauliškio vaidmuo išganymo istorijoje)“ ir „Religijos filosofija“, užrašęs: Mielam Jonui Juškaičiui, Juozas Girnius.

89.7.4

Mielas Kolega,

Kelionė į Lietuvą ir Lietuvoje praėjo kaip sapnas, kaip graži fantazija. Net sunku patikėti, kad tai galėtų realiam gyvenime atsitikti. Taip mielai kolegos rašytojai, ir vyresnieji, ir jaunesni, priėmė, toks nuostabus žmonių sutikimas, toks spaudos, televizijos ir kt. dėmesys kaip svečiui ir kaip poetui, kad apie tai žmogus negalėjai nė pasvajoti. Esu nepaprastai sujaudintas ir padėkai nerandu tinkamų žodžių.

—     —     —

Po kelionės reikėjo kurį laiką fiziškai pailsėti. Dabar užėjo vasaros karščiai – ir vėl sunku susikaupti. Bet į „normalų“ gyvenimą šiaip ar taip, vėl teks grįžti. Ir sekantis laiškas bus „normalesnis“. Gi tuo tarpu rašau tik trumpai, kad pasitaikė proga: žmonės iš mūsų miesto vyksta į Lietuvą. Įduodam šį laiškelį ir žadėtų vitaminų prideda mano „namų daktaras“.¹²⁷

Nuoširdžiai Jūsų –
Brn. Brazdžionis ir Aldona

¹²⁷ Lietuvoje tada nebuvo gerų multivitaminų. Minima, kad mums p. Aldona Brazdžionienė perduoda.

Didžiai Gerbiamas,

nesiskubinau rašyti, nes po kelionės reikėjo Jums ramybės ir poilsio. Be to, laukiau, kol padarys nuotraukas, kol surinksiu spaudos. Spauda vis prisimindavo ir dabar prisimena, bet visko neįmanoma surinkti, ypač smulkesnių atvejų, eilėraščių citatų. Fotografas nuotraukų ilgai nedarė, šiaip taip išprašiau. Tas nuotraukas ir atsiųsiu, gal pavyks perduoti Jūsų kaimynei, kuri atvežė vitaminų „Centrum“. Jeigu jis spės padaryti. Kol kas parodė tik pavyzdžius. Raginu, skubinu. Būtų gerai. Siunčiant gali susilaužyti. Jeigu nespės, mėginsiu siųsti.

Širdingas ačiū už vitaminus. Po kapsulę į dieną vartojame ir aš, ir žmona, žiemą vasarą, taip gydytojų prisakyta mūsų gyvenimo sąlygomis, tad mums jie išeina. Prašytume ponios Aldonos kada nors nurodyti sudėtį tų, kuriuos palikote. Supratome, kad tenai dvigubos dozės, bet kokios, nežinome.

Tenka trintis mieste, niekur negalime išvažiuoti. Pamačiau bebėgiodamas vieną dieną mėlynuojant alyvą, o štai dabar pasirodė jau raudonas šermukšnis. Tai tiek iš visos Dievo vasaros, turbūt, ir tematysiu džiaugsmo. Nors, anot R. M. Rilkės, „Der Sommer war sehr groß.“¹²⁸

Visas Jūsų buvimas iš tikrųjų atrodė kaip sapnas. Niekada nesitikėjau, kad galėtume pasimatyti, kad sulauksime tokių laikų. Atrodė, viskas eis taip ir nueis į tamsą, kaip iki šiol ėjo su mūsų metais.

O kad žmonės taip sutiktų, nė valdžia, turbūt, nesapnavo. „Liaudies rašytojai“ sulindo kažkur, kad nepamatytų. Nes į jų vakarus niekas tiek nė varu neatvarytų. Į Jūsų ėjo patys žmonės, reikėjo tik paskelbti. Kartais man buvo net baugu, kad perdaug Jūsų neišvargintų. Pagaliau visi pamatė, kieno poezija tikrai gyva tautoje. Džiaugiuosi, kad Jums tai buvo atpildas už visus nutylėjimus. Net nesklandumai, kurių visada pasitaiko, iškilmingume užsimiršta.

„Katalikų pasaulis“ per tris numerius turėjo minėti Jūsų atvykimą. Planavo Jūsų buvimo metu. Bet dėl kliūčių negalėjo laiku išeiti. Dar tiktai dabar pasirodė šeštasis numeris. Gaila, išleista blankokai. Žurnalui kliūtis daro ir valdžia, ir patys kunigai. Nesmagu, kad Lietuva pavirsta į pjautynes. Jeigu kas ką daro, visi puola tą pjauti, o kai pasiūlo patiems padaryti – atsisako. Aštuntas su mano pastabomis „Per pasaulį keliauja žmogus“ tik spausdinamas, nors turėjo išeiti dar Jums būnant Lietuvoje… „Lit. ir menui“ apie Jūsų poeziją rašo J. Girdzijauskas, „Pergalei“ – K. Nastopka. Norime dabar kuo giliau į ją pažvelgti, kuo rimčiau pristatyti skaitytojui.

Su širdingiausiais mūsų linkėjimais poniai Aldonai ir Jums, taip pat Jūsų artimiesiems –

J. Juškaitis
Vilnius,
1989.VII.31.

¹²⁸ Rilkės eilėraščio „Rudens diena“ eilutė (pažodžiui „vasara buvo labai didelė“). Su citata apie vasarą kalbama viso šio Brazdžioniui gerai žinomo eilėraščio kontekste. Pirmasis posmas taip mano išverstas:

Viešpatie, laikas! Vasara tokia
didžiulė buvo. Tiesk šešėlį savo
per saulės laikrodžius, paleisk audras lauke.

„Lietuvių beletristikos antologija“, II dalies redaktoriai Bernardas Brazdžionis ir Benys Babrauskas

Popiežiaus Jono Pauliaus II apdovanojimas Bernardui Brazdžioniui iš kun. J. K. Matulionio lankstinuko

„Lietuvių beletristikos antologija“, II dalis, 1965 m. Knygoje su kūrybos pavyzdžiais, nuotraukomis ir trumpomis biografijomis įtraukti: Petras Tarulis, Stasys Kapnys, Ieva Simonaitytė, Kazys Kiela, Antanas Tulys, Jonas Žmuidzinas, Juozas Paukštelis, Pivoša (Augustinas Gricius), Fabijonas Neveravičius, Jonas Marcinkevičius, Juozas Grušas, Jeronimas Ignatonis, Vytautas Alantas, Stasys Ivošiškis, Petras Babickas, Vladas Andriukaitis, Karolė Pažėraitė, Kazys Boruta, Vincas Ramonas, Petronėlė Orintaitė, Pranas Naujokaitis, Liudas Dovydėnas, Jonas Šukys, Jurgis Gliauda, Antanas Vaičiulaitis, Jurgis Jankus, Kazys Jankauskas, Kazys Inčiūra, Pulgis Andriušis, Nelė Mazalaitė, Kazimieras Barėnas, Stasius Būdavas, Albinas Valentinas, Stasys Tamulaitis, Petras Cvirka, Liūnė Janušytė, Kotryna Grigaitytė, Juozas Kralikauskas, Stepas Zobarskas, Juozas Tininis, Antanas Škėma, Viktoras Katilius, Česlovas Grincevičius, Vytautas Tamulaitis, Jonas Gailius, Petras Rimkūnas, Juozas Kruminas, Balys Gražulis, Marius Katiliškis, Alė Rūta, Paulius Jurkus, Romualdas Spalis, Aloyzas Baronas, Julius Kaupas, Irena Joerg-Naudžiūnaitė, Birutė Pūkelevičiūtė, Albinas Baranauskas, Algirdas Landsbergis, Nijolė Jankutė, Danutė Brazytė-Bindokienė, Kazys Almenas.

© 2013 „XXI amžius“