Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Pagalba migrantams – moralinis reikalavimas

Popiežius Pranciškus apie svetingumą kenčiantiems svetimšaliams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pasitinka jo pakviestas Sirijos pabėgėlių šeimas

Mūsų ganytojų paraginimu ateinantį sekmadienį, kovo 5 dieną, esame pakviesti melstis už lietuvius, pasklidusius visame pasaulyje. Dėl skaudžių šiuolaikinės migracijos klausimų popiežius Pranciškus jau ne kartą yra pasisakęs. Tačiau išsamus jo pranešimas Romoje vykusio VI tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ dalyviams išsiskyrė ypatingu solidarumu ir todėl kartais įvardijamas kaip „Magna Charta“ krikščioniškam šios problemos sprendimui. Šią kas dvejus metus rengiamą, ekspertų konferenciją vasario 21–22 dienomis buvo organizavusi naujoji Vatikano Visapusiško žmogaus vystymo dikasterija kartu su vienuolių skalebriniečių pagalbos migrantams tinklu ir vokiečių katalikų Konrado Adenauerio socialinės paramos fondu. Renginio tikslas yra skatinti kuo platesnį dialogą, aptariant giliąsias ir labai įvairias migracijos priežastis bei ieškant etinių, politinių bei ekonominių sprendimų priimti ir integruoti svetimšalius. Šiuos klausimus aptaręs ir Šventasis Tėvas pabrėžė, jog yra moralinė pareiga sutelktai ir veiksmingai atsiliepti politinėje bendruomenėje, pilietinėje visuomenėje ir Bažnyčioje į naujuosius masyvios migracijos iššūkius, kuriuos sąlygoja įvairaus pobūdžio XX ir XXI amžių sandūroje iškilusios humanitarinės krizės, deja, turinčios tęstinumo tendenciją.

Be gundymų nėra išganymo

Kun. Vytenis Vaškelis

Gyvenimas be gundymų – ne gyvenimas, o vegetavimas, nes nesuteikia žmogui galimybių, įrodančių, ko jis iš tiesų yra vertas. Kas, atsainiai numodamas ranka į elementarių moralės principų laikymąsi, į pirmą vietą iškelia visų gyvenimo malonumų siekį ir sako: „Aš pagundų neturiu, nes, ką noriu, tai ir darau“, vadovaujasi iš viso Biblijos konteksto ištraukta didžiojo melo žinia: „Kristus nebuvo prikeltas“ (1 Kor 15, 16), todėl valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime (1 Kor 15, 32). Kai žmogaus doroviniai sąžinės stabdžiai nebeveikia, jis kaip sugauta bejėgė musė aplimpa nuodingais voratinklių siūleliais, ir, paaiškėja, kad, užuot aukštai skraidęs savo įsivaizduojamos laisvės sparnais, tapo iščiulpta savo gundymų auka. Ar gali žmogus būti gundomas blogio ir užgrūdintos jo dorybės, jei jis visas pasinėręs į melo srutas?

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas Latvijoje, Jelgavoje

Inesė RATNIKAITĖ

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Jelgavos vyskupas emeritas Antonis Justas prie memorialinės lentos Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai Nuotrauka iš Siauliuvyskupija.lt

Vasario 18 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjime Jelgavoje, Latvijoje.

Jelgavos Nekaltosios Mergelės Marijos katedroje 11 val. aukotos lietuviškos šv. Mišios, kuriomis labai džiaugėsi Jelgavos lietuvių bendruomenė. Eucharistijai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, koncelebravo Jelgavos vyskupas emeritas Antonis Justas (Antons Justs) ir Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris kun. Evaldas Alūza. Homilijoje Šiaulių vyskupas kreipė tikinčiųjų žvilgsnį į Evangelijoje aprašytą Išganytojo atsimainymą ant Taboro kalno. „Tai – žvilgsnis į mus, kokie mes būsime amžinojoje Tėvynėje“, – sakė ganytojas. Tačiau tarp Atsimainymo ir Prisikėlimo Kristui teko daug iškentėti. Kančia – ir mūsų gyvenimo palydovė. Šiandienos sekuliarizuotame, globaliame pasaulyje žmogui tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, kurie neretai paklaidina. Matome tautiečius, suklupusius prie alkoholio, narkotikų, lošimų. Tai rodo, kokie silpni esame šioje kelionėje į Tėvo namus, todėl svarbu girdėti, ką sako Išganytojas: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5)“. „Ar tauta, atstūmusi Dievą, gali tikėtis kažką nuveikti? Mūsų Dievas yra viso pasaulio Dievas. Jis ateina, kad turėtume gyvenimą (plg. Jn 10), turėtume džiaugsmą. Viskas skirta mums. Kokie esame neišmintingi, kai nenorime klausyti Jo patarimų. Nors gyvenime daug audrų, išmėginimų, tačiau mūsų laivo Kapitonas tas, kuris nutildo audras, gydo ligas ir prikelia iš numirusių. Turime pasitikėti Dievu, nes Jis – mūsų tikrasis šviesos spindulys. Sekime šventaisiais, atsisakiusiais savo valios dėl Dievo. Pasakykite, brangūs lietuviai, savo širdyse: „Nuo šios valandos nėra mano valios“. Šiandien maldoje kreipkimės į dangiškąją Motiną Mariją, prašykime šviesos, kad kartu su ja galėtume patikėti save Dievo valiai“, – sakė Šiaulių vyskupas.

Įteikti pirmieji Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliai

Rajono meras Juozas Mažeika sveikina mons. prof. dr. Arvydą Ramoną (dešinėje), pagerbtą už krikščioniškosios kultūros ir dvasinių vertybių puoselėjimą A. Machmajevos nuotrauka

KRETINGA. Rajono kultūros centre Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirto renginio metu įteikti pirmieji Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliai. Savivaldybės tarybos sprendimu pernai įsteigtas garbės apdovanojimas įteiktas dviem labiausiai nusipelniusiems kraštiečiams. Rajono meras Juozas Mažeika sveikindamas laureatus sakė, kad jam garbė apdovanoti kraštiečius vienos žymiausių Žemaitijos asmenybių atminimo medaliu. Mero teigimu, Vyskupo M. Valančiaus atminimo medalių nominacijos simboliškai įprasmina šio garbaus dvasininko propaguotas vertybes, aktyvią jo veiklą, tik šįsyk jau dabarties šviesuolių tarnyste Kretingos rajonui, Žemaitijos kraštui, visai Lietuvai ir jos žmonėms. Kretingos rajono visuomeninės labdaros organizacijos „Rūpestėliai“ savanorei Apolonijai Bernotienei Vyskupo garbės medalis įteiktas už krikščioniškosios kultūros ir dvasinių vertybių puoselėjimą, filantropinę veiklą, o Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariui, akademikui, Klaipėdos universiteto profesoriui, habilituotam humanitarinių mokslų daktarui mons. Arvydui Ramonui – už krikščioniškosios kultūros ir dvasinių vertybių puoselėjimą bei sklaidą.

Pagarbos  ir  draugystės  šiluma

Kalba Elko vyskupas Romualdas Kaminskis. Kairėje – LR konsulato Seinuose vadovas Vaclavas Stankevičius, toliau – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos styginių orkestras

Švęsti Vasario 16-osios į Seinų „Lietuvių namų“ salę rinkosi ne tik lietuviai. Atvyko šventės organizatorius Lietuvos Respublikos konsulas Lenkijoje Vaclavas Stankevičius, Elko vyskupas Romualdas Kaminskis (Romuald Kamiński), Seinų apskrities viršininkas Petras Alško, daug kitų garbių svečių, priminusių mums laisvės ir draugystės siekį.

Scenoje trispalviame fone Kauno J. Gruodžio konservatorijos styginių instrumentų orkestras (vadovė – Kristina Domarkienė). Skambant abiejų tautų himnams, susirinkusiųjų laikysena suvirpina jautriausias širdies stygas. Tai – jų kultūros, pagarbos Tėvynei bei savigarbos blyksnis. Smuikų melodija, skambi solistų daina, malda ir palaiminimas – tarsi uvertiūra nemeluotam brolių išsišnekėjimui, širdžių atsivėrimui.

Tautiškumui reikalinga atmintis

Petras Bielskis

Stanislovas von Goesas

Gyvenimo vertę matuojame pagal tai, kiek išgyventi įvykiai ir nuveikti darbai yra reikšmingi asmenybei, šeimai, bendruomenei ar tautai. Gal tai – kultūros atmintis? Ką atsimename ar paminime, iškeldami lyginame su dabartimi, taip pat yra atminties kultūra.

Kiekvienas žmogus turi savo likimą, savą istoriją. Jungdama tuos atskirus likimus, atmintis atkuria kaimo, miestelio ir visos Lietuvos likimą. Todėl atmintį, ypač kultūros, būtina gaivinti ir saugoti. Kartais šio darbo imasi vienas iniciatyvus ir atsakingas žmogus.

Joniškio kultūros centras parengė atminties kultūros skatinimo programą – „Šiaurės Lietuvos šviesuomenė“. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Ernestas Vasiliauskas į Joniškį sukvietė mokslinės konferencijos „Bajorai von Goesai, Medvilionių dvaras ir epocha“ dalyvius. Suvažiavę iš visos Lietuvos mokslininkai svarstė, ką mes savo kultūroje esame pamiršę ir ką sąmoningai ištriname iš atminties.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Stebuklą prisiminus

Justas Arasimavičius

Iš kairės: vyr. skautininkai Ričardas Simonaitis ir dr. Julius Šalkauskas

Žmonėms, kurie teigia, jog netiki stebuklais, visada galima pasiūlyti atsigręžti į Lietuvos istoriją. Juk čia stebuklų tiesiog apstu.

Vienas jų, kad jau 99-ąjį kartą prisiminėme Vasario 16 dieną. Tai – mūsų valstybingumo stebuklas! Juk kas galėjo patikėti, kad daugiau kaip po 120 metų priespaudos, niekinimo ir kankinimų bevardis Šiaurės Vakarų kraštas atgims Lietuvos valstybe! Būrelis inteligentų, svajotojų, idealistų, vadovaujami dr. Jono Basanavičiaus, visam pasauliui pareiškė, kad 1918 metų vasario 16 dieną tautų žemėlapyje vėl atsiras senos garbingos valstybės vardas. Ir atsiras nepaisant kaimynų noro jį ištrinti iš valstybių istorijos puslapių.

Dr. J. Basanavičius po savęs paliko ne vieną stebuklą, todėl jo, kaip ir mūsų garsiausio karaliaus Vytauto Didžiojo, vardas bus gyvas, kol bus gyvas nors vienas lietuvis. Stebuklinga net ir Tėvynės patriarcho mirtis: dr. J. Basanavičius ir jo žmona mūsų ašarų pakalnę paliko vasario 16 dieną. Kokia simbolinė data! Ir net išeidamas šis iškilus valstybės veikėjas sugebėjo palikti paskutinį stebuklą – Vilniaus skautus ir savo globotinį, Tėvynės darbų tęsėją, legendinį Vilniaus skautų bei sportinio gyvenimo organizatorių, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoją, vėliau ir Sibiro kankinį Praną Žižmarą.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vasario 16-osios minėjimai žygiuose

Žygis Neries pakrantėmis, Rokantiškių piliakalniu

Pastebime pastangas Vasario 16-ąją minėti kitaip, įsimintiniau. 99-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės metinių išvakarėse Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Valstybinės šventės. Ar (ne)mokame švęsti?“ ypač įsidėmėjau jaunos rašytojos, Ministro Pirmininko patarėjos švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unės Kaunaitės mintį, kad bene labiausiai įsimenamos tos šventės, kuriose žmogus būna ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus veikėjas nors ir eitynėse, medelių sodinime. Ir žurnalisto, renginių organizavimo agentūros „Pirmoji kava“ kūrybos vadovo, verslininko, televizijos laidų vedėjo Jogailos Morkūno mintį, kad šventė labai daug priklauso nuo į ją susirinkusiųjų ar „suvarytųjų“– norintieji švęsti tai ir darys, o ieškantieji priekabių, ras dėl ko lieti nepasitenkinimą…

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Atkurta Krašto apsaugos savanorių kuopa

Kaišiadorių savanorių kuopos kariai

KAIŠIADORYS. Vasario 16-ąją iškilmingos rikiuotės Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti metu čia oficialiai atkurta Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 208-oji pėstininkų kuopa – jau penktoji iš septynių 2016–2017 metais planuojamų naujų Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) kuopų. Kuopos atkuriamos stipinant šalies gynybinius pajėgumus. Atkurtoji kuopa priklauso KASP Dariaus ir Girėno apygardos Didžiajai 2-ajai rinktinei, dislokuotai Kaune. Kaišiadorių kuopos branduolys – į kuopą perkelti kariai savanoriai, kurie tarnybą iki jos atkūrimo atliko kitose rinktinės kuopose, išsidėsčiusiose Jonavoje ir Kaune. Kaišiadoryse 208-oji pėstininkų kuopa veikė nuo 1991 iki 2004 metų.

KASP Dariaus ir Girėno apygardos Didžiosios 2-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vidas Grunda pažymėjo, jog savanoriai sulaukėparamos iš regiono viešojo ir privataus sektoriaus atkuriant kuopą – Kaišiadorių savivaldybė skyrė erdvias patalpas, o verslo atstovai prisideda KASP kariams įsikuriant naujosiose patalpose.

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios sandūroje į lietuvių tautinio judėjimo gretas kartu su lietuvių valstiečių vaikais įsijungė ir iš nutautėjimo letargo pradėjusi busti lietuvių bajorija. Prijaučiančių lietuvių tautiniam judėjimui anuomet buvo ir iš kitataučių kilusių, bet Lietuvoje gyvenusių bajorų. Vienas iš jų – publicistas, dramaturgas lietuvių kultūros veikėjas, varpininkas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, kurio 165-ąsias gimimo metines minime šiemet.

Sena ši bajorų giminė. Anot Livonijos kronikų, XIV amžiuje jau minimas Jonas Landsbergis, vienuolis, kuris, neva, pavogęs komtūro žirgus, pabėgęs į Lietuvą ir prisijungęs prie pagonių. Legendoje teigiama, kad jį iš kelio išvedė gražios vienos lietuvaitės akys. Tad jis galėjo būti Landsbergių giminės pirmtakas, paskleisti savo pavardę šiuose kraštuose. Žinoma ir tai, jog XVII–XVIII amžių sandūroje šios giminės atstovai gyveno Vidurio Lietuvoje.

Tartum ryto žara užtekės tavoji šviesa…

Aldona KUDZIENĖ

Konferencijos organizatoriai, dvasininkai, menininkai, liudytojai džiaugėsi sulaukę didelio alytiškių susidomėjimo

Vasario pradžioje Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas ir dekanas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis kartu su viešosios įstaigos „Dienos namai“ direktore Kristina Bondareva pakvietė alytiškius prisiminti iškilius Lietuvos ir Alytaus dvasininkus. Konferencijoje „Kankinystės aspektai šventumo kelyje“ plačiau kalbėta apie garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, miesto Garbės piliečio saleziečio kun. Prano Gavėno, rezistento poeto bei publicisto kun. Liongino Kunevičiaus pasišventimą Dievo tarnystei nelengvais Lietuvai metais. Teigiama, kad šventųjų kelias klotas ne deimantais, o erškėčiais. Šventojo paslaptis yra ta, kad dieviškosios ugnies kaitroje, jis erškėčius paverčia deimantais.

Druskos simbolis Evangelijoje

Iškilmingomis šv. Mišiomis Lietuvoje sutiktos šv. Teresės relikvijos

Šv. Mišių akimirka. Klebonas kun. Gintaras Černius Natalijos Sevostjanovienės nuotraukos

Vasario 12-ąją Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje iškilmingomis šv. Mišiomis pradėta garbinti iš Romos atvežtos šv. Teresės relikvijos, kurios yra įamžintos šoniniame altoriuje, kad tikintieji bet kada galėtų prašyti šv. Teresės iš Kalkutos užtarimo ir būti apglėbti jos meilės. Šv. Mišių metu tikintieji dėkojo Dievui už šventosios Motinos Teresės pašaukimą aukotis stokojantiesiems, prašė užtarimo ir stiprybės Dievo Meilės misionierių kongregacijai visame pasaulyje, o ypač Visų Šventųjų parapijoje gyvenančioms ir tarnaujančioms vienuolėms, sekančioms šv. Teresės pavyzdžiu. Melsdamiesi už stokojančius duonos, teisingumo, pažinimo ar meilės, parapijiečiai prašė Viešpaties padaryti jų širdis atviras, suprantančias, mylinčias ir jautrias įvairioms skurdo rūšims kasdienėse situacijose. Lietuvoje džiaugdamiesi šv. Teresės relikvijomis turime ypatingą galimybę prašyti mūsų laikų šventosios globos ir užtarimo. Relikviją visada galima aplankyti Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, senamiestyje, nepamirškime paskatinti tai daryti artimuosius ar tuos, kurių šv. Teresė laukia.