100 metų – tūkstančiai žygių...

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10)

Išgyvenęs apie mėnesį K. Donelaičio gatvėje, P. Paulaitis dėl „kvadratūros stokos“ gavo persikelti į Vaisių g. 31, iš kur dėl tų pačių kliūčių persikėlė į Marvelę: vieną kambariuką davė Vaikų namų administracija. Čia galėjo pagyventi ilgiau – apie du mėnesius. Daug iškentėjęs sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, KGB terorizuojamas ir sunkiai gyvendamas Kaune, P. Paulaitis neišsižadėjo pagrindinių savo gyvenimo idealų – kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, gyvi išlikę atkakliausieji Laisvės kovotojai nepalūžo ir nesudėjo ginklų. Tik dabar reikėjo rinktis kitus ginklus – politinį ir dvasinį–intelektualinį pasipriešinimą. P. Paulaitis, matydamas atėjūnų morališkai ir fiziškai žlugdomą tautą, irgi neketino sėdėti sudėjęs rankas, susitaikyti su kagėbistų ujamo politinio karšinčiaus dalia. Brandino planus atkurti pogrindinę Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą. Vis dėlto ir patyrusiam pogrindininkui tas uždavinys anaiptol nebuvo lengvas. Sąlygos jau buvo pakitusios: dėl raudonojo teroro tauta pavargo, kilo susitaikymo su okupacija, noro išlikti, baimės, vergiško paklusnumo nuotaikos. Tačiau Laisvės kovose užgrūdinto kario siekiams jokios kliūtys nebuvo baisios, jis pradėjo telkti bendraminčius į atkuriamos pogrindinės organizacijos gretas. Gyvendamas viename kambaryje su studentais, galėjo su jais bendrauti, stebėti jų nuotaikas. Pas save kvietėsi ir kitus jų bendraminčius, jiems pasakojo apie savo gyvenimą Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, apie Laisvės kovas ir okupantų kalėjimuose patirtis kančias. Tokie pokalbiai jaunimui tapo tautinio auklėjimo pamokomis, turėjo juos paruošti Laisvės kovai. Per pažįstamus kunigus savo globojamiems studentams surinko patriotinio turinio knygų: Lietuvių archyvą, J. Petruičio Kaip jie mus sušaudė, Maskva be kaukės, Studentai, meilė ir ČK bei kitas. Ateidavo Kęstučio Jankausko ir Vito Margaičio bendrakursiai: Algis Talačka, Vitas Zaikauskas, Algimantas Kaušakis, Vladas Dryžas, Jonas Kažukauskas. Išskyrus Jankauską, visi jie buvo Politechnikos instituto studentai, kilę iš religingų šeimų, ne vieno artimieji nukentėję nuo okupantų represijų. Taigi jais buvo galima pasitikėti ir projektuoti rimtus darbus. Kai kurie iš jų neblogai valdė plunksną, turėjo literatūrinių gabumų: A. Talačka rašė apsakymus, o V. Margaitis – eilėraščius. Kilo sumanymas atgaivinti pogrindinio laikraščio leidybą.

Pasakoja Vitas Margaitis: „Su Petru Paulaičiu susipažinau 1956 m. rudenį per savo klasės draugą Kęstutį Jankauską, ir nuo to laiko mes gana artimai bendravome. Tų metų studentai sovietinės okupacijos atžvilgiu buvome nusiteikę kritiškai. Tikėjome, kad okupacija laikina, jautėme dvasinį pakilimą, norėjome pratęsti Lietuvos pasipriešinimą… Buvo 1956 metai. Lietuvos visuomenę sujaudino Vengrijos įvykiai. 1956 metais dalyvavome Kauno Vėlinių įvykiuose. Demonstracija, dar stipresnė, buvo pakartota 1957 metais, nugriovus Nepriklausomybės kryžių, ir ten buvo deginamos žvakutės, paskui merginos padarė iš šalikų trispalvę vėliavą, su ja nuo kapinių žygiavome per visą Laisvės alėją iki Centrinio pašto. Okupacinės jėgos struktūros 1957 metų Vėlinių įvykiams buvo geriau pasiruošusios. Vytauto prospekte priešais kapines buvo toks namas, tai tenai iš palėpės matėsi kulkosvaidžių vamzdžiai. NKVD kariuomenė buvo parengta, manė, kad čia bus kokios riaušės, muštynės ar neramumai, tai jie pradės šaudyti. Bet demonstracija buvo taiki. Prieš eiseną autobusai sustojo, nevažiavo ant žmonių. Paskui saugumiečiai dar mėgino demonstrantus grūsti į „voronokus“ – mašinas, tačiau žmonės, susikibę rankomis, jiems neleido to padaryti. Daugiausia demonstrantų sudarė studentai, jaunimas, vienas kitas vyresnio amžiaus pilietis, nemažai jų sugrįžusių iš lagerių. Visos kapinės švietė nuo žvakių šviesos, Laisvės alėja ėjome giedodami himną, Lietuva brangi…, Marija, Marija… ir kitas tautines bei religines giesmes.

LLGS 1956 metais jau buvo atkurta, bet mes, kaip organizacija, aktyvios pogrindinės veiklos dar nevykdėme. Paulaitis tuo metu dirbo konservų fabrike, paskui ten šiaip taip įsidarbino kūriku. Atlyginimo gaudavo 30 ar 40 rublių. P. Paulaitis mus pirmiausia supažindino su LLGS įkūrimo ir veiklos programa, istorija. Kadangi ginkluotas pasipriešinimas jau buvo pasibaigęs, naujai atkurtai LLGS tam laikui veiksmingiausias buvo neginkluoto pasipriešinimo būdas – pogrindinės spaudos leidyba. Per spaudą buvo galima formuoti nepakantumo okupantams opiniją, stiprinti krikščionišką moralę, tautinę savimonę. Tokius uždavinius mūsų pogrindinei organizacijai kėlė P. Paulaitis.“

Labai sudėtinga buvo lietuviškos literatūros problema, knygynuose galėjai gauti tik propagandinės prorusiškos literatūros. Reikiamų knygų gaudavome nelegaliais būdais, dalindavomės vieni su kitais, kai kurias knygas P. Paulaitis gaudavo iš kunigų. Organizacijos narių susibūrimai vykdavo du kartus per savaitę. Kad nekiltų įtarimas, ant stalo pasistatydavome butelį degtinės. Deja, mes visai nekalbėdavome, kaip turėtume elgtis, patekę saugumiečiams į nagus. Kaip parodė vėlesni įvykiai, areštui ir tardymams buvome visiškai nepasiruošę ir dėl to nemažai nukentėjome. Pagrindinis mūsų tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. To tikslo reikėjo siekti įvairiais būdais – per kultūros organizacijas, oficialiąją spaudą. Kadangi mūsų bendraminčiai studentai daugiausia buvo technikos žmonės, todėl humanitariniai uždaviniai mums galėjo kelti tam tikrų sunkumų.

P. Paulaitis, būdamas aukšto rango užsienyje mokslus baigęs intelektualas, per mūsų susirinkimus aiškino, kokiu būdu okupantai pavergs tautos dvasią. Pirmiausia bandys sulaužyti tautos moralinį stuburkaulį – stengsis iš lietuvių sąmonės ištrinti religiją. Romoje baigęs teologijos mokslus P. Paulaitis gerai išmanė moralės dalykus, todėl būdavo įdomu jo klausytis. Kiek žmonių dalyvauja pogrindinėje veikloje, mes nežinojome ir to neturėjome teirautis, domėtis. Matydavome, kad pas P. Paulaitį ateina ir su juo bendrauja įvairūs žmonės, tačiau konspiracijos sumetimais apie jų pokalbius ir susitikimų tikslus privalėjome nieko nežinoti.

Mūsų būrelio aktyvus bendravimas su P. Paulaičiu tęsėsi, iki sovietinė valdžia privertė jį išsikelti iš Kauno. Kai išsikėlė į Žemaitiją, mūsų aktyvus bendravimas nutrūko.

Tačiau sovietinis saugumas buvusio įžymaus partizanų vado ir politinio kalinio nemanė palikti ramybėje. Įvertinę P. Paulaičio antisovietinės veiklos rimtumą, Kauno saugumiečiai nutarė „jį stebėti agentūriškai ir išsiaiškinti jo elgesio bei gyvenimo būdą“. Sekti P. Paulaitį buvo patikėta jį nuo 1940 metų pažinojusiam asmeniui. Pastarasis 1940 metais studijavo Kauno universitete, prasidėjus sovietinei okupacijai, su vienu bičiuliu nelegaliai pasitraukė į Vokietiją. Panašiu būdu, vengdamas okupantų represijų, tais pačiais metais į Vokietiją emigravo ir P. Paulaitis, su minimu asmeniu susitiko Berlyne, kai abu įsidarbino „Deutschesverlag“ spaustuvėje. Taigi abiejų pažintis buvo patikima – ji siekė LF laikus. Kai po pirmojo įkalinimo P. Paulaitis laikinai apsigyveno Kaune ir „atsitiktinai“ susitiko minėtą savo pažįstamą, jis neįtarė, kad pastarasis 1948 m. jau užverbuotas MGB, yra agentas Jonas. Beje, tas pirmasis susitikimas buvo suorganizuotas Kauno KGB. Po šio susitikimo agentas Jonas pas P. Paulaitį ėmė dažniau lankytis. Patyrusiam pogrindininkui sovietinis šnipas nekėlė jokių įtarimų, todėl nesunkiai išsiaiškino, su kokiais studentais P. Paulaiti susitikinėja, kad daro jiems didelę įtaką: pasakoja apie partizanų kovas, duoda pasiskaityti antisovietinės literatūros, patriotinių eilėraščių. P. Paulaitis parašė studentams skirtą straipsnį Žmogaus uždaviniai, kuriame suformulavo jauno žmogaus dorovinio ugdymo kryptis. Agentas taip pat išsiaiškino, kad su P. Paulaičio suburta studentų grupe bendrauja buvęs laisvės kovų bendražygis iš Jurbarko laikų J. Mickaitis.

1956 metų lapkričio mėnesį P. Paulaitis kreipėsi į savo bičiulį J. Mickaitį, tuo metu dirbusį Sargėnų keramikos gamykloje apskaitininku, prašydamas parūpinti rašomąją mašinėlę ir rotatorių. Gamykla neseniai buvo gavusi naują mašinėlę, todėl senąją sandėlininkas atidavė J. Mickaičiui. Atvežė ją P. Paulaičiui, nes namuose J. Mickaičiui ją laikyti buvo pavojinga. Paulaičio nurodymu mašinėlė buvo nunešta pas vienus pažįstamus. 1957 metų pavasarį J. Mickaitis per pažįstamus gavo ir rotatorių.

Paruošęs studentus ideologiškai, P. Paulaitis atkūrė 1942 metais suburtą Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą. Stodami į jos gretas, studentai davė tokią priesaiką: „Aš, žemiau pasirašęs, stoju į pogrindinę politinę organizaciją – Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, kurios tikslas – atkurti laisvą demokratišką, nepriklausomą Lietuvą. Žinau, kad negalėsiu išstoti iš jos, kol ji bus pogrindyje. Organizacijos narių išdavimas gali būti baudžiamas mirtimi. Pasižadu, bučiuodamas kryžių ir Trispalvę, kol Sąjunga bus pogrindyje, klausyti jos vadovų ir vykdyti jų nurodymus.“ Apie pogrindinės organizacijos atkūrimą P. Paulaitis nepasakojo net artimiausiems savo bičiuliams. Tas jaunųjų patriotų būrelis ateityje turėjo tapti gausesnės organizacijos branduoliu.

Sąjungos vadovas P. Paulaitis skatino savo jaunuosius bičiulius A. Talačką ir V. Margaitį rašyti, nes ketino kiek galima greičiau išleisti laikraštį. Tačiau P. Paulaičio buvimas Kaune čekistams, stribams ir sovietiniams aktyvistams buvo tarsi kaulas gerklėje. Tuo labiau kad ketindami politinį kalinį ištremti iš laikinosios sostinės jie jau galėję remtis Pasų nuostatais, kuriuose Kaunas paskelbtas rėžiminiu miestu.

Su tokia situacija, kai buvusioje laikinojoje sostinėje gyvena toks įžymus Laisvės kovų dalyvis, jie niekaip negalėjo susitaikyti. Pasipiktinę jie rašė skundus KGB vadovams į Vilnių. Iš ten Kauno milicijos viršininkui buvo atsiųstas raštas su nurodymu P. Paulaitį išregistruoti ir išvaryti iš Kauno. Sovietinė prievartos mašina sukosi greitai: P. Paulaitis iškviestas į milicijos valdybą, panaikinta jo įregistravimo viza, liepta per 10 parų palikti ne tik Kauną, bet ir Lietuvą. Priešingu atveju už pasų taisyklių pažeidimą jam grasinta teismu.

Susiklosčius tokiai situacijai, P. Paulaitis nutarė pirmiausia užsukti į Šiaulius, kur gyveno jo buvusi mokinė gydytoja Genovaitė Džiaugienė. Jos vyras Robertas dirbo Šiaulių rajono vyr. veterinarijos gydytoju: vylėsi, gal jo bičiuliai galės jam padėti. Prieš išvykdamas, sekmadienį, į atsisveikinimą sukvietė visus pogrindinės organizacijos narius ir J. Mickaitį. P. Paulaitis nurodė studentams, kad ryšius su juo palaikytų per J. Mickaitį. V. Margaitį paragino parašytus eilėraščius duoti pataisyti J. Mickaičiui, o A. Talačkai savo kūrybą per J. Mickaitį perduoti jam. Atokvėpio minutę studentas A. Kiaušakis fotoaparatu juos nufotografavo. Nusifotografavo visi, išskyrus J. Mickaitį. Pastarasis nesifotografavo saugumo sumetimais. Išvykus studentams, abu su J. Mickaičiu aptarė tolimesnės veiklos perspektyvas. P. Paulaitis savo bičiuliui paaiškino, kad jis mėgins važiuoti į Latviją, kur jį kvietęs vienas liuteronų pastorius, žadėdamas priregistruoti. Įsikūręs žadėjo J. Mickaičiui parašyti. Aptarė ryšių palaikymo galimybes ir būdus.

Apie Šiauliuose įvykusį susitikimą su P. Paulaičiu pasakojo jo buvusi mokinė Jurbarko gimnazijoje Genovaitė Jonaitytė-Džiaugienė: „Buvo sekmadienis. Grįžau iš naktinio budėjimo Šiaulių gimdymo namuose. Priešais sutikau ateinantį vyriškį. Jau buvo šaltas metas, dvi savaitės po Vėlinių. Vyriškis ėjo neapsirengęs – vienu kostiumėliu. Pasirodė kažkur labai matytas. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Mokinukė“. Aš atsiliepiau: „Mokytojau, čia jūs?“ Prisipažino, kad tai jis, Paulaitis. Paklausiau, kodėl jis taip nešiltai apsirengęs, kur eina. „Aš nežinau, kur einu,“ – atsakė. Pakviečiau pas save. Jis sutiko ir kartu parėjome pas mus. Buvusį mokytoją pristačiau vyrui Robertui. Padariau valgyti. Prisipažino, kad nevalgė jau tris dienas. Nepatogu buvo klausti, kur jis nakvojo. Nors buvo išalkęs, tačiau valgė lėtai, neskubėdamas. Iš jo elgesio galėjai justi, kad tai aukštos vidinės kultūros ir intelekto žmogus. Kai kalba užėjo apie tai, kad jis neturi kur gyventi, pasiūlėme apsistoti pas mus. Tik kelintą dieną mes išdrįsome paklausti, ar jis paleistas, ar pabėgęs. Paaiškino, kokia situacija. Pasiūlėme padėti prisiregistruoti. Ir anksčiau buvau įpratusi padėti į nelaimę patekusiems žmonėms. Gyvendama Jurbarke ir Kaune per ryšininkus perduodavau partizanams medikamentų, tvarsliavos. Perduodavau per tarpininkus, todėl nežinau, kur jie nukeliaudavo²⁷.

Apie tai, kaip Šiauliuose P. Paulaičiui pavyko prisiregistruoti ir gauti darbą, papasakojo Genovaitės vyras Robertas Džiaugys: „Buvo 1957-ieji. Mes dar gyvenome Šiaulių miesto centre. Dirbau Šiaulių rajono veterinarijos antruoju gydytoju. Apie P. Paulaitį iki mūsų susitikimo buvau daug girdėjęs. Pats buvau kilęs iš Jurbarko valsčiaus Stakių, todėl jis man buvo žinomas kaip partizanų vadas. Be to, partizanas Alfonsas Samys buvo atsivežęs P. Paulaičio rekomendacinį laišką, kuriame buvo sakoma: „Jeigu padarysite ką nors gero vienam iš mūsų, man padarysite.“ Jis buvo partizanavęs kartu su P. Paulaičiu Jurbarko krašte. Gavę P. Paulaičio rekomendacinį laišką, mes padarėme viską, kad jis galėtų Šiauliuose prisiregistruoti. Šiauliuose turėjome daug pažįstamų ir bičiulių, nes visiems padėdavome nereikalaudami atlyginimo, todėl galėjome padėti ir mūsų pagalbos reikalingiems žmonėms. Žmona Danutė turėjo pažįstamą pasų skyriuje, buvusią savo pacientę, kuri padėjo priregistruoti A. Samį. Dabar iškilo problema priregistruoti ir gauti darbą P. Paulaičiui. Dėl registracijos Genutė pakalbėjo su savo pažįstama, o su prašymais jis ėjo pats. Mes pamokėme, kad atkakliai reikalautų priregistruoti. Patariau, kad laikytųsi ryžtingai. Pavaikščiojęs po įstaigas porą savaičių, prisiregistravo. Buvo priregistruotas mūsų bute, nes turėjo raštišką mūsų sutikimą. Dėl darbo buvo sudėtingesnės problemos. Man pavyko sužinoti, kad netoli Šiaulių yra medžiotojų draugijos lapių ferma, kurios darbininkai aprūpinami butais. Nuvykau į tą fermą, ten buvau lankęsis ir anksčiau kaip veterinarijos gydytojas, iš matymo pažinojau tos fermos direktorių Samulevičių. Jis buvęs Lietuvos kariuomenės ulonų pulko karininkas. Kai užsiminiau, kad vienas pažįstamas ieško darbo, jis sakė pagalvosiąs ir greitai duosiąs atsakymą. Paprašiau, kad P. Paulaičiui duotų ir butą, nes nuo mūsų iki fermos buvo apie tris su viršum kilometrus, vaikščioti būtų tolokai. Jo sveikata man tada atrodė trapoka, vartodavo įvairius vaistus. Po keleto dienų Samulevičius man paskambino telefonu ir pranešė, kad P. Paulaitį gali priimti į darbą. Gyventi jam davė atskirą namelį. Tas namelis buvo nedidukas – du kambarėliai, tačiau vienam vietos pakako, galėjo gyventi niekieno netrukdomas. Po metų Petras buvo paskirtas fermos brigadininku. Atrodė, kad ten jis stipriai įsikūrė.“

²⁷ Genovaitės Jonaitytės-Džiaugienės atsiminimai, užrašyti 1999 m. Kauno r., Ringaudų k.

© 2018 „XXI amžius“