100 metų – tūkstančiai žygių...

Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.

Žaizdos

Žygis partizanų kovų keliais

Žygeiviai su keturkojais augintiniais

Dar vasario 9-osios vakare į Lekėčius pradėjo rinktis tie, kurie kitą dieną buvo pasirengę dalyvauti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyriaus kartu su partneriais seniai planuotame pėsčiųjų žygyje „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“ Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tauro apygardos vadui aviacijos majorui Zigmui Drungai-Mykolui Jonui atminti. Išvakarėse iš toliau atvykusieji nakvojo Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro sporto salėje.

Vasario 10-osios, šeštadienio, rytą salė vos talpino norinčius užsiregistruoti, čia buvo išduota dalyvio kortelė su žygio schema. Žiemos rytas pakvietė žygį pradėti. Žygeiviai iš Lietuvos bei Lenkijos (o jų iš viso buvo beveik 1000) pirmiausia stabtelėjo prie paminklo Lekėčių krašto partizanams. Gerų įspūdžių linkėjo vienas iš organizatorių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyriaus pirmininkas Edgaras Rašimas, sveikinimo žodį tarė ir Lietuvos himną sugiedoti pakvietė rajono meras Edgaras Pilypaitis. Tarp žygio dalyvių buvo ir apie 200 šaulių, karių savanorių, šeimų su vaikais, moksleivių, net žygeivių su keturkojais augintiniais.

Atmintis

Mirė pogrindinės spaustuvės įkūrėjas

A†A Vytautas Andziulis (1930 11 04–2018 03 16)

Vytautas Andziulis

Kovo 16-ąją mirė 88-uosius metus ėjęs Vytautas Andziulis – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, spaustuvininkas, muziejininkas, legendinės pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėjas ir vienintelis jos spaustuvininkas. Gimęs 1930 m. lapkričio 4 d. Šėtoje, Kėdainių apskrityje, Vytautas baigė 3 klases Kruonio progimnazijoje, 1936 metais šeimai persikėlus į Amalius mokėsi Petrašiūnų pradžios mokykloje, nacių okupacijos metais – Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1957 metais baigė Kupiškio vakarinę suaugusiųjų mokyklą. 1948–1969 metais dirbo „Spindulio“ spaustuvėje, Kupiškio rajoninėje spaustuvėje, Troškūnų rajono spaustuvėje, „Raidės“ spaustuvėje, 1974–1983 metais – Kauno technologijos technikumo poligrafijos laboratorijoje – tai leido jam pasirengti svarbiausiam savo gyvenimo darbui. Sumanymas įsirengti slaptą spaustuvę gimė 1978 metais, per patį sovietinės propagandos įkarštį, kai už laisvą žodį grėsė ilgi kalėjimo metai. Įgijęs spaustuvininko specialybę ir įvairiose spaustuvėse Kaune, Kupiškyje, Troškūnuose bei Technologijos technikume Kaune dirbęs Vytautas jau nuo 1954 metų kaupė šriftą ir spausdinimo mašinos detales. Bendraminčio Juozo Bacevičiaus (1918 03 17–1995 07 19) paskatintas Vytautas Andziulis, gerai išmanydamas spaustuvininko amatą, ėmėsi įgyvendinti pasiūlytą idėją. Tačiau iki jos realizavimo buvo sunkus, sudėtingas ir juodas darbas: kadangi spaustuvė turėjo būti ne tik nematoma, bet ir negirdima, o svarbiausia, kad niekas nepradėtų domėtis, kur nuolat pradingsta Vytautas, buvo nuspręsta spaustuvę įkurdinti po namu Salių kaime (netoli Kauno). Į spaustuvės 12, o vėliau – 22 kv. m ploto patalpas įėjimas buvo iš šiltnamio, po slankiojančiu vandens baseinu. Kol pogrindinė spaustuvė „ab“ (abiejų bendraminčių pavardžių pirmosios raidės) pradėjo darbą, užtruko kelerius metus. Vytautui teko ne tik nepastebimai iškasti požemį ir ten įrengti spaustuvę, bet ir iš dalių sukonstruoti iškiliosios spaudos mašiną, pačiam pasirūpinti popieriumi, o atspausdintą draudžiamą literatūrą – patriotinio bei religinio turinio leidinius – nuvežti į J. Bacevičiaus sodybą Paluobių kaime (Šakių r.). Nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų, jų veikla taip ir nebuvo susekta – spaustuvė veikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Per tą dešimtmetį čia buvo išspausdinta 138 tūkstančiai egzempliorių nelegalių religinio, istorinio ir kitokio pobūdžio leidinių (iš viso – 39 pavadinimų). Pirmoji šioje spaustuvėje išleista knygelė – vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“ (išleisti net keli tiražai – 32000 egz.). Krikščioniškas religinis vaikų ir jaunimo ugdymas buvo esminė pasipriešinimo totalitariniam režimui dalis, formavusi nenuolankią jam žmonių dalį, brandinusi ir skleidusi laisvės mintis.

Atmintis

Naujųjų laikų knygnešys

Juozas Bacevičius

Kovo 17-ąją sukako 100 metų, kai Karčrūdės kaime, Paluobių parapijoje, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje, gimė Juozas Bacevičius. Jis daug metų dirbo Šakių ir Kauno miškų ūkiuose, prie menko uždarbio prisidurdamas šeimai iš bitininkystės, gėlininkystės ir vaistažolių auginimo. Okupacijos metais jis buvo nenuilstantis pogrindininkas. Drauge su Vytautu Andziuliu (mirė kovo 16-ąją) Salių kaime buvo įkūręs pogrindinę spaustuvę, pavadintą pirmosiomis jų pavardžių raidėmis „ab“. Joje spausdinamus leidinius J. Bacevičius platino po visą Lietuvą.

V. Andziulis apie savo bičiulį yra sakęs: „Juozas sakydavo, kad knyga jam svarbiau už duoną. Jį dažnai gelbėdavo sumanumas, landumas, greita orientacija, į bet kokį jam užduotą klausimą mokėjo greitai ir įtikinamai atsakyti. Šiaip visada buvęs sulysęs, pavargęs, skurdžiai apsirengęs neatrodė galintis patraukti dėmesį. Tokia jo išvaizda buvo maskuotė. Niekas net neįtarė, kad fiziškai taip atrodantis žmogus gali tokius didelius darbus nuveikti. Jis turėjo labai daug pažįstamų patriotų – pasauliečių ir kunigų. Taip ir neatskleidė, kas jam padėjo išplatinti slaptą spaudą, vis sakydavo, kad seserys vienuoliukės jam talkino. Automobilio neturėjo, todėl Lietuvą apvažinėjo autobusu, pakeleivingais automobiliais, daug kilometrų nuėjo pėsčiomis. Kadangi augino gėlių, daržovių, vaistažolių, buvo ir bitininkas, tai ryšulius su knygomis buvo lengviau slėpti. Net artimiausi šeimos nariai ir giminės nežinojo, ką tiksliai jis veždavosi savo portfelyje ar krepšyje – jo viršuje kyšojo agurkai, gėlės, bitininko rakandai, o apačioje – slaptos knygos. Taip Juozas su sunkiais ryšuliais ir baime bei grėsme keliaudavo bene 10 metų. Kartą buvo sumuštas, bet ir vėl savo veiklą tęsė. Kartais ir mudu su žmona jam nuveždavome atspausdintos, bet nepjaustytos, nelankstytos, nesurištos spaudos. Jis su žmona viską padarydavo. Juozas buvo didis žmogus!“ – savo pasakojimą apie bendražygį baigė V. Andziulis.

Žaizdos

Pagerbė krašto savanorius

Scholastika Kavaliauskienė

Prie savanorio Vyties Kryžiaus kavalieriaus Volfo Kagano paminklo

1918 metais Lietuvai paskelbus valstybės Nepriklausomybę buvo reikalinga ir šalies gynyba. Lietuvos vyriausybė paskelbė ir pradėjo kurti savanorių karių kariuomenę. 1919 metais ją sudarė apie 25000 karių.

Kariams savanoriams buvo prižadėta skirti žemės. Vyko didžioji žemės ūkio reforma, kuriai vadovavo žemės ūkio ministras prelatas Mykolas Krupavičius. Buvo dalinama dvarų žemė. Ją vyriausybė skyrė savanoriams.

Balbieriškio seniūnijos Vaivos kaimas susikūrė, savanoriams išdalinus Liudvikavo dvaro žemes. Buvo dalinamos ir kitų Balbieriškio dvaro palivarkų žemės, todėl tame krašte tuo laiku gyveno nemažai savanorių šeimų.

Vasario 19 dieną Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenės „Vidupis“ pirmininko Alfonso Vitkausko iniciatyva paminėti ir pagerbti bendruomenės kaimuose gyvenę savanoriai. Tokių žmonių sąrašas netrumpas: Aleksas Abramavičius (gimė Žiūronių k.); Jonas Bosikas (gyveno Ąžuolų k.); Pijus Galinauskas (gyveno Vaivos k.); Stasys Krutulis (gimė Mackių k.); Adomas Parulis (gimė Rudžiakampių k.); Stasys Paulauskas (gyveno Ąžuolų k.); Petras Samuolis (gyveno Vaivos k.); Juozas Stiklakis (gyveno Vaivos k.); Antanas Strolys (gyveno Vaivos k.); Kostas Zigmantas (gyveno Vaivos k.) – Vyties Kryžiaus kavalierius; Jonas Mekionis (gyveno Vaivos k.) – Vyties Kryžiaus kavalierius.

Žaizdos

Žygis partizanams pagerbti

Grupės Baisogalos bendruomenės narių startas prie Laisvės paminklo

Pasitikdami Lietuvos valstybės šimtmetį, Baisogalos bendruomenės nariai organizavo pėsčiųjų žygį į Užpelkių mišką. Jame dalyvavo ir Baisogalos 608-osios kuopos jaunieji šauliai Greta Gaučaitė, Nedas Goerkis, Viktorija Civikaitė, Kotryna Antonovaitė, pasiryžę įveikti ilgą 10 kilometrų trasą  ir pagerbti iš pokario kovų negrįžusių partizanų atminimą.

Žygis prasidėjo Baisogaloje, prie Laisvės paminklo, ir tęsėsi vingiuotais keliais iki partizanų žūties vietos Užpelkių miške. Ten 1949 m. rugpjūčio 13 d. vykusiose nelygiose kautynėse žuvo Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos vadas Petras Bartkus-Žadgaila, LLKS deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis, partizanų štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir du eiliniai partizanai, žinomi tik slapyvardžiais – Girėnas ir Aitvaras. Žygį vainikavo gyvoji istorijos pamoka, kurią prie miške pastatyto paminklo vedė buvęs Baisogalos gimnazijos direktorius, istorijos mokytojas A. Jasiūnas. Pamokos metu klausėmės mokytojo pasakojimo apie patriotišką Lietuvos ginkluotos rezistencijos Prisikėlimo apygardos partizanų pasipriešinimą, pastangas ir ryžtą išlikti nelygioje kovoje. Pamoką užbaigėme tylos minute, pagerbdami čia žuvusiųjų atminimą ir susikibę už rankų kartu dainuodami dainą „Žemėj Lietuvos – ąžuolai žaliuos“.

Žaizdos

70-osios žūties „Dunojaus“ sodyboje metinės

Vasario 10-ąją Lazdijų rajone paminėtos 70-osios metinės, kuomet Karauskų sodyboje sovietų saugumiečiai sušaudė Juozą Karauską ir penkis partizanus. Į sodybą, kur dabar stovi paminklas 1948 metų įvykiams atminti, žuvusiųjų pagerbti atvyko Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė, Juozo Karausko sūnaus Gedimino žmona ir duktė su vyru bei sūnumi ir kiti svečiai.

Lazdijų rajono meras A. Margelis teigė, jog dėka žmonių, kurie dėl meilės Lietuvai rizikavo ir priglaudė kovojusius partizanus, jiems teikė informaciją apie kariuomenės veiksmus, partizaninis pasipriešinimas išsilaikė apie dešimtmetį. „Susirinkę paminėti prieš 70 metų nutikusių įvykių ir pagerbti juose dalyvavusių žmonių atminimą, juos prisimename, jų kova bei auka Tėvynei išliks ne tik mūsų, bet ir ateities kartų atmintyje“, – sakė Lazdijų rajono meras A. Margelis.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10)

Išgyvenęs apie mėnesį K. Donelaičio gatvėje, P. Paulaitis dėl „kvadratūros stokos“ gavo persikelti į Vaisių g. 31, iš kur dėl tų pačių kliūčių persikėlė į Marvelę: vieną kambariuką davė Vaikų namų administracija. Čia galėjo pagyventi ilgiau – apie du mėnesius. Daug iškentėjęs sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, KGB terorizuojamas ir sunkiai gyvendamas Kaune, P. Paulaitis neišsižadėjo pagrindinių savo gyvenimo idealų – kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, gyvi išlikę atkakliausieji Laisvės kovotojai nepalūžo ir nesudėjo ginklų. Tik dabar reikėjo rinktis kitus ginklus – politinį ir dvasinį–intelektualinį pasipriešinimą. P. Paulaitis, matydamas atėjūnų morališkai ir fiziškai žlugdomą tautą, irgi neketino sėdėti sudėjęs rankas, susitaikyti su kagėbistų ujamo politinio karšinčiaus dalia. Brandino planus atkurti pogrindinę Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą. Vis dėlto ir patyrusiam pogrindininkui tas uždavinys anaiptol nebuvo lengvas. Sąlygos jau buvo pakitusios: dėl raudonojo teroro tauta pavargo, kilo susitaikymo su okupacija, noro išlikti, baimės, vergiško paklusnumo nuotaikos. Tačiau Laisvės kovose užgrūdinto kario siekiams jokios kliūtys nebuvo baisios, jis pradėjo telkti bendraminčius į atkuriamos pogrindinės organizacijos gretas. Gyvendamas viename kambaryje su studentais, galėjo su jais bendrauti, stebėti jų nuotaikas. Pas save kvietėsi ir kitus jų bendraminčius, jiems pasakojo apie savo gyvenimą Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, apie Laisvės kovas ir okupantų kalėjimuose patirtis kančias. Tokie pokalbiai jaunimui tapo tautinio auklėjimo pamokomis, turėjo juos paruošti Laisvės kovai. Per pažįstamus kunigus savo globojamiems studentams surinko patriotinio turinio knygų: Lietuvių archyvą, J. Petruičio Kaip jie mus sušaudė, Maskva be kaukės, Studentai, meilė ir ČK bei kitas. Ateidavo Kęstučio Jankausko ir Vito Margaičio bendrakursiai: Algis Talačka, Vitas Zaikauskas, Algimantas Kaušakis, Vladas Dryžas, Jonas Kažukauskas. Išskyrus Jankauską, visi jie buvo Politechnikos instituto studentai, kilę iš religingų šeimų, ne vieno artimieji nukentėję nuo okupantų represijų. Taigi jais buvo galima pasitikėti ir projektuoti rimtus darbus. Kai kurie iš jų neblogai valdė plunksną, turėjo literatūrinių gabumų: A. Talačka rašė apsakymus, o V. Margaitis – eilėraščius. Kilo sumanymas atgaivinti pogrindinio laikraščio leidybą.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Laisvųjų testamentai

Daiva Červokienė

Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda su vaikaite Laura

Knyga „Laisvųjų testamentai. Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“ pristatyta Vilniaus knygų mugėje, o Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerijoje Vilniuje iki kovo 10-osios veikė knygos sudarytojo Klaudijaus Driskiaus fotografijų paroda tokiu pat pavadinimu. Parodoje ir knygoje – portretai Lietuvos partizanų ir ryšininkų, kurie 1944–1958 metais kovojo visose devyniose partizanų apygardose, o dabar gyvena Lietuvoje Lenkijoje, Vokietijoje ar Latvijoje.

Pasak projektų sumanytojo K. Driskiaus, Lietuvoje yra du miestai, dabartinės partizanų sostinės – Druskininkai ir Palanga. „Šie miestai, matyt, buvo laisvesni nuo sovietų laikų, tad iš tremties grįžę žmonės, kuriems neleista apsistoti savuose kraštuose, čia buvo lengviau priregistruojami, gaudavo darbo“, – sakė fotografas, išleidęs įspūdingą albumą, kuriame kasdienėje aplinkoje užfiksuoti likę gyvi partizanai ir ryšininkai.