100 metų – tūkstančiai žygių...

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12)

Robertas Džiaugys pasakojo: „Prieš jam apsigyvenant lapių fermoje, mes persikėlėme į naujai pastatytos veterinarijos ligoninės gydytojams skirtą namą, kuriame gavome trijų kambarių butą. Vieną kambarį skyrėme P. Paulaičiui, kol jis persikėlė į lapių fermos namelį. Gyvendamas lapių fermoje įsigijo karvę, susipirko baldus. Ryšių su savo bičiuliais nenutraukė, jiems pasakydavo veterinarijos ligoninės adresą, o aš pasirūpindavau, kad jie patektų į lapių fermą. Kartą atvyko du studentai, pageidavo susitikti su P. Paulaičiu. Aš turėjau tarnybinį sunkvežimį, pats vairavau, todėl įsisodinau tuos studentus ir nuvežiau pas P. Paulaitį.  Vėliau, kai jį areštavo, man buvo priekaištaujama, kad buvau P. Paulaičio ryšininkas, nes tuos studentus vežiojau. Tačiau MGB tardytojai iš to nieko nepešė, nes nei P. Paulaitis, nei studentai neprisipažino, o aš tvirtinau, kad važiuojant, jeigu mane stabdo, pakeliui visus pavežu. Kitų liudininkų tardytojai neturėjo.

Laiškais P. Paulaitis ryšį su bičiuliais palaikė tokiu būdu: laiškai, skirti P. Paulaičiui, buvo rašomi mano pavarde į veterinarijos ligoninę, tačiau jie buvo žymimi sutartu ženklu ir aš juos perduodavau P. Paulaičiui. Stengdavausi, kad jie nepatektų į nereikalingas rankas. Tačiau mūsų buhalteris sužinojo apie tą ryšį, todėl per tardymą man dėl to buvo priekaištaujama. Tačiau aš atkakliai gyniausi, kad jokių laiškų nežinau, neperduodavau. Dirbdamas brigadininku lapių fermoje P. Paulaitis stengėsi įvesti tvarką, sudrausminti vagis. Anksčiau ta ferma duodavo nuostolius, o jam vadovaujant pradėjo duoti pelno. Vagišiams, aišku, tvarka nepatiko, nes vagystėms masalo buvo: pieno milteliai, grūdai, mėsa ir kiti aukštos kokybės pašarai, na, žinoma ir lapių kailiai. Susidarę tam tikri rezervai buvo nuplukdomi į šalį. Iš prigimties būdamas doras ir sąžiningas P. Paulaitis jokių suktybių negalėjo pakęsti. Norint fermose įvesti tvarką, tekdavo kviestis ir miliciją. Jiems tapo žinoma, kur prisiglaudęs gyvena P. Paulaitis.“

Laiške J. Mickaičiui jis rašė, kad rudenį ketina išleisti laikraštį, prašė parūpinti popieriaus. Norėdamas suklaidinti Lietuvos SSR čekistus, jis parašė laišką, kad neva gyvena Ukrainoje ir ten ieško darbo. Tuos laiškus Ukrainoje į pašto dėžutę įmetė P. Paulaičio draugas. Laiškai buvo adresuoti jo pusbroliui, pas kurį buvo apsigyvenęs grįžęs iš lagerių. Ta klastotė su laiškais turėjo suklaidinti Lietuvos saugumiečius, nes po mėnesio pas pusbrolį atėjo „milicininkas“ pasiteirauti, kur P. Paulaitis išvykęs. Kai pusbrolis parodė laiškus, „milicininkas“ paėmė juos žadėdamas grąžinti. Tačiau tariamasis tvarkos saugotojas vėliau akių nerodė. Šis įvykis dar kartą priminė, kad čekistai neketina P. Paulaičio paleisti iš savo akiračio. Tuos teiginius patvirtina vėlesni įvykiai.

Atkurtos LLGS nariams studentams vasaros atostogų metu išvažinėjus į tėviškes, P. Paulaičio sekimas apsunko. 1957 metais prasidėjus naujiems mokslo metams agentas Jonas pasikvietė pas save apsigyventi studentą V. Zaikauską, pasisiūlė palaikyti ryšį tarp studentų ir P. Paulaičio. Sukūręs sekimui palankias sąlygas, jis galėjo lengvai kontroliuoti, ką veikia pas V. Zaikauską susirinkę studentai. Jis išsiaiškino, kad jie skaito antisovietinę literatūrą, kuria noveles ir patriotinius eilėraščius. Kai kuriuos rašinius jis sugebėjo nufotografuoti ir perduoti KGB.

Tų pačių metų spalio mėnesį agentas Jonas sužinojo, kad P. Paulaitis ketina atvažiuoti į Kauną ir apie tai informavo sovietinį saugumą. Studentai paprašė buto šeimininko sutikimo surengti susitikimą jo bute. Tam susitikimui kruopščiai ruošėsi ir Kauno KGB. Studentų nuomojamame kambaryje jie įrengė pasiklausymo aparatūrą, nusprendė namą stebėti iš išorės. Kadangi namas stovėjo ant krūmais apaugusio Neries upės šlaito, ties juo jie atitempė ir pastatė baržą, joje įrengė sekyklą. Iš sekyklos saugumiečiai galėjo stebėti prieigas prie namo, radijo ryšiu pranešinėti apie atvykstančius ir išvykstančius žmones, paskui juos pasiųsti seklius ir mašinas. Namas buvo blokuojamas iš visų pusių: kad kas nepastebėtas nepasitrauktų Neries šlaitu, krūmuose budėjo keli saugumiečiai. Siekdami absoliučios sėkmės, jie kelis kartus treniravosi, bandydami išsiaiškinti įvairias būsimo įvykio situacijas.

Sovietinių seklių apmaudui P. Paulaitis numatytu laiku į Kauną pas studentus neatvyko. Vargu ar P. Paulaitis galėjo nujausti, kad Kauno kagėbistai jam ir studentams buvo paspendę spąstus. Jo neatvykimą į Kauną nulėmė kitos priežastys – Noreikių zoofermoje palaipsniui subrendusios nepalankios aplinkybės, P. Paulaičio bekompromisinė kova su visuomenės turto grobstytojais²⁸.

Būdamas iš mažumės darbštus žmogus, P. Paulaitis įsikūrė gerai: laikė karvę, žiemai jai prišienaudavo pašaro, 15 arų sklype užsiaugindavo bulvių ir daržovių, todėl galėjo gyventi nuo niekieno nepriklausomas. Tačiau doram ir sąžiningam žmogui sovietiniais laikais gyventi nebuvo lengva. Ūkyje gyveno vagišių ir girtuoklių stribų šeima. Du tos šeimos nariai – brolis ir sesuo, buvo komjaunuoliai. Dirbdami lapių fermoje, jie vogdavo lapėms skirtą mėsą, girtaudavo. Kelis kartus tuos vagišius su įkalčiais sugavo P. Paulaitis, pasiūlė direktoriui atleisti juos iš darbo. Supratę, kad gali baigtis laimingas ir lengvas gyvenimas, stribokai užtarimo kreipėsi į Šiaulių partijos komitetą: girdi juos, sovietinės santvarkos gynėjus, skriaudžia iš Sibiro grįžęs buvęs „banditas“. Ūkio direktorius buvo nepartinis, be to, pats pabėgęs nuo ištrėmimo, pabūgo tų stribų keršto, todėl jie dar labiau pakėlė galvas.

Lietuvos SSR KGB vadovai dėl P. Paulaičio grįžimo į Lietuvą taip pat nenurimo. Jie parašė skundus Maskvos KGB viršininkams, kad šie anuliuotų SSRS AT komisijos nutarimą P. Paulaičiui sumažinti bausmę. 1957 m. spalio 30 d. Vilniaus saugumas iš Maskvos gavo dokumentą, kuriuo buvo panaikintas minėtos komisijos nutarimas, o Vilniaus milicijos valdyba įpareigota surasti P. Paulaitį ir grąžinti jį į lagerius baigti 25 metų kalinimo bausmę. Tą pačią dieną P. Paulaitis buvo areštuotas ir uždarytas į Šiaulių areštinę.

Tų pačių metų rugsėjo–spalio mėnesiais du pogrindinės LLGS organizacijos nariai studentai Šiauliuose atlikinėjo praktiką. Iš J. Mickaičio jie buvo gavę P. Paulaičio adresą ir jį aplankė.

Apie P. Paulaičio sulaikymą Šiauliuose rašytiniuose šaltiniuose buvo paskleista keletas versijų. LYA saugomos operatyvinės bylos rodo, kad sovietinis saugumas apie P. Paulaičio gyvenimą ir darbą Noreikių zoofermoje iš savo agentų turėjo tikslius duomenis. Tačiau siekdami išsaugoti savo agentūrą nuo iššifravimo, bandyta P. Paulaičio areštą susieti su jo ketinimu nubausti visuomeninio turto grobstytojus. Vagystės lapių fermoje protokolą surašęs milicininkas jį viršininkui palikęs ant stalo. Kitą dieną šis atsitiktinai dokumente pastebėjęs, kad jame surašyti P. Paulaičio duomenys sutampa su paieškomų asmenų sąraše esančiais duomenimis, todėl įsakęs jį suimti. Manome, kad tokia versija neatitinka tikrovės, nes LSSR KGB Maskvos sutikimą P. Paulaitį vėl grąžinti į lagerį gavo 1957 m. spalio 30 d. ir tą pačią dieną be jokių „paieškų“ jį areštavo.

Petro Paulaičio pažintis su Konstancija Šnariene Šiaulių areštinėje P. Paulaičiui, kaip ypač svarbiam politiniam kaliniui, iš karto buvo suvaržyta laisvė: apie antrąjį įkalinimą negalėjo pranešti artimiesiems, bičiuliams, idėjos draugams. Iki išvežimo į Vilnių nebuvo leista atsisveikinti su moterimi, su kuria užsimezgė šviesi ir graži draugystė.

Antro jo įkalinimo pradžioje P. Paulaičiui sukako penkiasdešimt ketveri. Nuo pirmosios sovietinės okupacijos dienų įsitraukęs į pogrindinę veiklą ir visas jėgas pašventęs Lietuvos išlaisvinimo idėjai, dažnai gyvendamas nelegaliai, neturėjo galimybių pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu. Puikiai suprato, kad gyvendamas laisvės kovotojo, vėliau lagerininko gyvenimą, dažnai balansuodamas ant išlikimo ribos, pamiltam žmogui suteiktų ne laimę, o sielvartą, neviltį ir skausmą. Todėl asmeninės laimės vizija vis tolo, tapo nepasiekiama, sunkiai įsivaizduojama perspektyva. Artėjant senatvei, blaškomas gyvenimo audrų, liko vienišas, guodžiamas dviejų didžiųjų gyvenimo vertybių – Dievo ir Tėvynės, dėl kurių gyveno ir aukojosi, jos teikė stiprybės ir vilties.

Per trumpą 1957 metų vasarą – laikotarpį tarp dviejų įkalinimų – Petro gyvenime nutiko įvykis, nušvietęs jo gyvenimo kasdienybę viltinga šviesa ir šiluma. Tas įvykis – pažintis su šiauliete Konstancija Šnariene.

Leiskime apie tai papasakoti K. Šnarienei: „Važiavau autobusu iš Gruzdžių, kur gyveno mano motina, į Šiaulius. Autobusas buvo pilnas žmonių. Apie tai, kad gaučiau atsisėsti, negalėjau ir pagalvoti. Rankose laikiau tinklelius su daržovėmis, nebuvo kur net patogiau atsistoti. Skubėjau į darbą, – prisiminė K. Šnarienė. – Kelyje gerokai pavargau. Netoli Šiaulių į autobusą įlipo vyriškis, keleiviai vėl pasispaudė ir aš vos neparkritau, man apsvaigo galva. Šis vyriškis tuojau paėmė iš manęs mano nešulius. Atrodo, pasakė: „Jums labai sunku?“ Kai Šiauliuose išlipome, jis pasisiūlė panešti mano ryšulius. Tada mes mažai kalbėjomės. Bet už savaitės ar dviejų aš vėl jį sutikau prie savo gyvenamo rajono. Ir nuo tada pradėjome dažniau susitikinėti. Jis buvo visapusiškai išsilavinęs, mokėjo gražiai ir turiningai šnekėti. Aš žavėjausi teatru, o apie teatrą ar literatūrą jis galėjo kalbėti nesustodamas. Jaučiau jo dėmesį. Aš taip pat pajutau, kad radau žmogų, kuris man patinka. Kai pradėjome artimiau draugauti, vieną kartą aš jo nesulaukiau. Tai buvo 1957 m. spalio pabaigoje.“

Petrą su Konstancija siejo ne tik bendras požiūris į moralines ir politines vertybes. K. Šnarienė, būdama savo krašto patriotė, padėjo nepriklausomos Lietuvos Respublikos saugumui išsiaiškinti Joniškio komunistų pogrindį. Už tai buvo represuota, teko patirti sovietinių lagerių „svetingumą“. 1949 metais buvo nuteista dešimčiai metų pataisos darbų lageriuose. Taip prasidėjo dviejų vienišų, dvasinio artumo ir šilumos išsiilgusių žmonių draugystė. Ją stiprino idėjinis bendrumas, panaši sovietinių represijų patirtis. Tik nei Konstancija, nei Petras negalėjo pajusti, kad jų draugystei teks patirti tokius sunkius išbandymus.

Antrasis areštas ir įkalinimas

Štai kaip savo suėmimą aprašė P. Paulaitis jau būdamas lageryje: „Prieš 16 metų (1957 m. spalio 30 d.), dar gerokai prieš išauštant, Noreikių juodsidabrių lapių fermoje (7 km nuo Šiaulių) man prie mažo staliuko ir prie menkos žvakės šviesos besidarbuojant (išrašant lapėms ir lapiukams maisto davinius ir kitą panašią surištą su lapynu apyskaitą), per nerakintas mano buto duris įslinko raudona mirtis: saugumiečiai (vadovas – kpt. Volkovas, jo padėjėjas Diominas ir dar vienas – matyt,  parsidavęs šnipukas lietuvis, kuris savo pavardės nesisakė, ir Šiaulių rajono milicijos leitenantas Asmenavičius) laikėsi gana santūriai.“²⁹

P. Paulaitį areštuoti buvo pasiųsta solidi politinio kalinio rangą atitinkanti keturių sovietinių pareigūnų palyda, o ne du milicininkai, kaip teigiama anksčiau minėtoje versijoje. Joje dar teigiama, kad milicininkai nežinoję suimamojo žmogaus arešto motyvų. (Realizuotos bylos prieš antisovietinę organizaciją Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą apžvalga.) Jie leido P. Paulaičiui pasiimti du lagaminus patalynės, aprangos ir maisto. Direktorius paskubėjo jam išmokėti atlyginimą. Savaitę laiko P. Paulaitis buvo laikomas Šiaulių miesto areštinėje. Milicijos viršininkas jį informavo, kad bus siunčiamas į paskutinę bausmės atlikimo vietą baigti likusios bausmės. Šiaulių areštinėje jį aplankyti buvo leista Genutei Džiaugienei su vyru. Buvo sutarta, kad jie pasirūpins likusiu P. Paulaičio ūkiu.

Plačiau apie įvykius, susijusius su P. Paulaičio areštu, papasakojo Šiaulių veterinarijos gydytojas R. Džiaugys: „Apie P. Paulaičio areštą sužinojome tą pačią dieną. Jau sutemus pas mus atėjo fermų direktorius Samulevičius ir perspėjo: „Šiandien suimtas Paulaitis. Slėpkite visus įkalčius. Fermoje nesirodykite, ji saugoma“. Tai pasakęs jis skubiai pasišalino. Po arešto buvo aprašytas P. Paulaičio turtas. Tą aprašą atsiuntė mums ir liepė tą turtą perimti: karvę, baldus ir kitus daiktus. Vietos saugumas mane tardė nedaug: paklausinėjo, pasiteiravo šio bei to. Daugiausiai buvau kvietinėjamas į Vilniaus saugumą. Apklausdavo kartais net trys tardytojai. Jie dažnai keisdavosi, o mane išlaikydavo po šešias valandas. Iš manęs norėjo sužinoti, kokie P. Paulaičio ryšiai, kokie draugai, kodėl aš padėjau „banditui“. Vis su pagrasinimais, pamoralizavimais. Į teismo posėdį manęs nekvietė. Tik pranešė, kad P. Paulaitis bus greitai išvežamas, todėl prašo atvykti, nori atsisveikinti. Nuėjome į kalėjimą, nuvedė į kambarėlį, atvedė Petrą. Jis neturėjo šiltų drabužių, o jau buvo vėlyvas ruduo. Man neleido jam ką šiltesnio atnešti, todėl atidaviau savo šiltus drabužius: paltą, megztinį, kojines. Petras, prisikišęs prie ausies, man šnipštelėjo: „Po slenksčiu rankenėlė, po slenksčiu rankenėlė.“ Tada nesupratau, apie ką kalbama. Supratau, kad jo bute reikia patikrinti slenkstį, tačiau kokia „rankenėlė“ paslėpta, nesupratau. Atsisveikinome. Grįžęs susisiekiau su Samulevičiumi. Jis perspėjo, kad fermoje akių nerodyčiau, nes ji nuolat sekama. Po pusės metų pas mus buvo atlikta krata. Vienas iš kračiusiųjų man į ausį pakuždėjo: „Rankenėlė, rankenėlė“. Paklausiau: „Ko tu nori?“ Tada supratau, kad tame atsisveikinimo kambaryje buvo pasiklausymo aparatūra, tas žodis buvo užfiksuotas ir suprastas kaip slaptažodis. Tikriausiai manė, kad tas žodis gali atverti kelią į slaptą organizaciją ar jos veiklą, kad aš žinau kažką labai svarbaus. Kaip man patarė fermų direktorius, aš į tą namelį nėjau. Tik paskui, jį griaunant, po slenksčiu rado brauningą. Apie tai papasakojo Samulevičius. Jeigu būčiau jo neperspėtas ir nuėjęs pažiūrėti, būčiau atsidūręs už grotų. Petrui į lagerį siuntėme siuntinius, susirašinėjome, tačiau po kiek laiko Genovaitei paskambino iš saugumo ir kategoriškai pareikalavo nei siuntinių, nei laiškų „banditui“ nesiuntinėti, nes tai nesuderinama su tarybinio gydytojo etika. Paskui susipažinome su viena pašte dirbančia moterimi (Konstancija Šnariene – A. P.) ir siuntinius Petrui siuntėme jos vardu. Taip buvo saugiau. Per tą moterį Kastutę su Petru buvo vienintelis ryšys. Kastutė tremtyje buvo kartu su partizano Samio žmona, iš jos žinojo apie P. Paulaitį. Konstancija buvo labai gudri ir išradinga moteris.“³⁰

Dėl P. Paulaičio arešto sunerimo Šiauliuose praktiką atlikinėję studentai. Kadangi arešto priežastys jiems nebuvo žinomos, pamanė, kad jis susijęs su pogrindinės organizacijos veikla.

²⁸ Bylos prieš antisovietinę organizaciją Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą apžvalga, LYA, f. K-30, ap.1,b. 320, p. 18.

²⁹ R. Džiaugio atsiminimai.

³⁰ K. Šnarienės pasiaiškinimas Šiaulių miesto KGB skyriui 1969 metais , LYA, f. K-30, ap. 1, b. 321, p. 95–103.

© 2018 „XXI amžius“