100 metų – tūkstančiai žygių...

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16, 18)

Mordovija. Politiniai kaliniai iš kairės: Algimantas Susnys, Jonas Žičkus, Vitas Zaikauskas.

Mordovija, 11-asis lageris. Politiniai kaliniai iš kairės: Vitas Margaitis, Kęstutis Jankauskas

Algis Talačka. Mordovija. Javasas, 1959 m. birželio 18 d.

Mordovija, 11-asis lageris. Politiniai kaliniai iš kairės: Algis Talačka, Vitas Margaitis

Lietuviai politiniai kaliniai Mordovijoje, 11-ajame lageryje. P. Paulaitis – antros eilės viduryje. 1958 m. Nuotrauka iš P. Paulaičio archyvo

Lietuviai politiniai kaliniai Mordovijoje, 11-ajame lageryje. P. Paulaitis – penktos eilės viduryje. 1959 m. Velykos. Nuotrauka iš P. Paulaičio archyvo

Mordovija, Javasas. 11-ojo lagerio lietuviai. Nuotraukos iš Vito Margaičio archyvo

Siekdama sukliudyti agento Burkos, vėliau ir kitų kameros šnipų pranešimuose minimos P. Paulaičio suburtos „lietuvių nacionalistinės“ pogrindinės organizacijos veiklą, išsiaiškinti jos tikslus, programą, dalyvius, Dubrovlago saugumo tarnyba sudarė agentūrinės operatyvinės veiklos planą. Jame numatyta sustiprinti įtariamų grupės narių sekimą, jų pokalbių pasiklausymą, laiškų kontrolę, užprogramuotas visas spektras propagandinių priemonių. Kol 1960–1965 m. vyko politinių kalinių įtariamos grupės tyrimas, tas operatyvinių-agentūrinių priemonių planas kasmet buvo papildomas įvairiais renginiais ir tęsiamas iki byla DOR Nr. 556 (delo operatyvnoj razrabotki) 1965 m. birželio 11 d. buvo nutraukta, o P. Paulaičiui užvesta operatyvinio stebėjimo byla DON (delo Operativnovo nabliudenija).

Agentai Burka, Vanda, Sergejeva, Vilnius išsiaiškino, kad minėtai lietuvių grupei priklausę P. Paulaičio artimiausi bičiuliai: Juozas Mickaitis, Jonas Žičkus, Benediktas Valeika, Vincas Korsakas ir kiti tarp politinių kalinių platina nacionalistines idėjas, palaiko ryšius su laisvėje gyvenančiais giminėmis ir bičiuliais, per laiškus skleidžia antisovietines nuotaikas. Tokie aliarmuojantys pranešimai ne juokais išgąsdino Dubrovlago administraciją, operatyvinius darbuotojus: kaip lagerio sargų panosėje lietuviai politiniai kaliniai vėl ėmėsi veiklos, už kurią buvo nuteisti – išdrįso atkurti nacionalistinę pogrindinę organizaciją. Remdamiesi kartu su P. Paulaičiu kalėjusių jo bendražygių J. Mickaičio ir J. Žičkaus atsiminimais, galime teigti, kad lietuvių pogrindinė organizacija Dubrovlage tikrai buvo įkurta. Tik lagerių čekistai, kaip ir dažnai panašiais atvejais, bandė tos grupės tikslus išpūsti, dramatizuoti, kad sureikšmintų savo agentūrinės veiklos svarbą, aktualumą.

Lietuvių politinių kalinių pogrindinės grupės veikla turėjo žymiai kuklesnius kultūrinius ir politinius tikslus: kelti savo išprusimą ir tautinę savimonę, ugdyti tautiečių meilę gimtajam kraštui, stiprinti dvasią, rengtis būsimajam gyvenimui okupuotoje Lietuvoje. Tiems tikslams Dubrovlage buvo skirti P. Paulaičio pokalbiai, lietuvių sambūriai, religinių ir tautinių švenčių paminėjimai, įvairaus turinio nacionalines tradicijas menantys renginiai. Žmogaus teisių požiūriu tokia veikla neturėjo būti draudžiama politiniams kaliniams. Tačiau sovietiniuose gulaguose humanistiniai standartai nuteistiesiems už antisovietinę veiklą nebuvo taikomi.

Remdamiesi operatyvinėje byloje DOR 556 esančiais dokumentais trumpai apžvelgsime, kokių agentūrinių priemonių – klastų griebėsi Dubrovlago čekistai, norėdami išsiaiškinti lietuvių organizacijų politinę veiklą. Surinkti konkrečius pogrindinės grupės egzistavimo įrodymus lagerių operatyvininkams nebuvo lengva, nes lietuviai buvo uždara tautinė grupė ir kitų tautybių atstovų į savo tarpą neįsileido. Renkant įkalčius prieš „lietuvius nacionalistus“, lagerių operatyvininkams buvo labai svarbu surinkti ne tik į lietuvių politinių kalinių bendruomenę infiltruotų šnipų agentūrinius pranešimus, bet ir išgirsti pačių nelegalios organizacijos aktyvistų pokalbius. Tais laikais įvairių valstybių saugumo tarnybos jau turėjo slapto pasiklausymo priemones, jas savo veikloje plačiai naudojo ir sovietinis saugumas.

1963 metų gegužės mėnesį P. Paulaitis ir agentas Drąsutis buvo etapuoti į Dubrovlago Javos gyvenvietę. Abu buvo pasodinti į tardymo izoliatoriaus kamerą, aprūpintą pasiklausymo aparatūra. Saugumiečiai vylėsi, kad agentas Drąsutis išprovokuos P. Paulaičio atvirą pokalbį apie pogrindinę politinių kalinių organizaciją. Tikėta, kad toks pokalbis galės tapti prisipažinimu ir pasitarnaus P. Paulaičio apkaltai. Tačiau jokio pokalbio apie antisovietinę organizaciją neįvyko. Dubrovlago operatyvinis įgaliotinis majoras A. Sviatkinas pažymoje rašė, kad agentas Drąsutis KGB užduočių neįvykdė, yra neatviras ir neteisingai informuoja saugumiečius³³.

Gauti tikslesnių žinių apie lietuvių kalinių pogrindinę veiklą Dubrovlago saugumiečiai slapto pasiklausymo būdu bandė ne kartą. 1965 metais tokiais pat tikslais kaliniai P. Paulaitis, jo artimas bičiulis J. Žičkus ir Liudas Simutis buvo etapuoti į Mordovijos sostinę Saranską. Išvykdamas P. Paulaitis kameros draugams pasakė, kad jokių kompromisų su čekistais negali būti, nes jis nori mirti savo tautos sūnumi. Mordovijos sostinėje kaliniai buvo apgyvendinti Saransko KGB tardymo izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo įrengta slapto pasiklausymo aparatūra. Tačiau ir šį kartą saugumiečiams teko nusivilti: jokių kalbų apie pogrindinę veiklą jie neišgirdo. P. Paulaitis „smegenų plovėjams“ nuo bet kokio pasiūlymo bendradarbiauti kategoriškai atsisakė, todėl sugrąžintas į 10-ąjį lagerį. Nepavykus sumanytoms klastoms, su kaliniais bendravęs saugumietis pasiūlė J. Žičkui ir kitiems lietuviams įkalbėti P. Paulaitį viešai nekritikuoti komunistų partijos ir sovietinės santvarkos. Toks prašymas buvo beprasmiškas, nes laisvės kovų vadas P. Paulaitis buvo ir liko ištikimas tiesai ir viešai ją skelbė nepaisydamas dėl tokių veiksmų slypėjusios grėsmės.

1960–1965 metais agentūrinių operatyvinių priemonių planuose be kitų anksčiau aptartų priemonių, lagerių cenzūra ypač sugriežtino įtariamųjų susirašinėjimo kontrolę. Operatyvininkai per ryšių kontrolę „PK“ nustatė, kad priklausę pogrindinei organizacijai kaliniai susirašinėja su 51 laisvėje gyvenančiu adresatu. Laiškų gavėjai – iš 25 vietovių: Vilniaus, Klaipėdos, Biržų, Panevėžio, Kazlų Rūdos… Visi jie tapo įtariamaisiais. Operatyvininkams buvo visai nesvarbu, kad jie sovietinio teroro išblaškytų, sugriautų šeimų, sujauktų likimų, katorgininkų vergovėn nugramzdintųjų tėvai, broliai, sužadėtiniai, vaikai, bičiuliai, mėnesiais ar net metais laukiantys nors menkos žinutės iš pasmerktųjų pasaulio. Lagerių cenzūra skrupulingai tikrino visų įtariamųjų laiškus, o radusi juose bent menkiausią užuominą apie sovietinio gyvenimo tikrovę, lagerių vergovės kasdienybę, politinę potekstę, laiškus konfiskuodavo. Ne vienus metus, tirdami bylos medžiagą, Dubrovlago saugumiečiai susirašinėjo su Lietuvos miestų ir rajonų KGB skyriais. Jiems išsiuntinėtuose raštuose teigiama, kad politinis kalinys P. Paulaitis Dubrovlage įkūrė lietuvių politinių kalinių nacionalistinę organizaciją, jis susirašinėja su įvairiose vietovėse gyvenančiais asmenimis, tokiu būdu rengdamas kadrus būsimai kovai prieš SSRS. Dubrovlago čekistai pradėjo skambinti pavojaus varpais – lietuviai nacionalistai knisasi po sovietinės imperijos pamatais. Per vietinius KGB skyrius buvo nustatinėjamos įtariamųjų tapatybės, knaisiotasi po jų praeitį – stalininis „liaudies priešų“ ieškojimo mechanizmas ir septintajame dešimtmetyje nemažino savo apsukų. Bylos DOR Nr. 556 dokumentai rodo, kad iš lagerių operatyvininkų liguistų įtarimų buvo išpūstas didelis baimės burbulas.

Lagerių čekistai, labai atidžiai tikrinę P. Paulaičio susirašinėjimą, nustatė, kad jis laiškus siunčia devyniolikai adresatų. Siekdami iki maksimumo apsunkinti kalinio gyvenimą, atimti vienintelę galimybę bendrauti su laisvėje likusiais bičiuliais ir bendraminčiais, pasakoti tiesą apie GULAG’o kankinius, lagerių administracija nusprendė P. Paulaitį visiškai izoliuoti nuo lietuvių kalinių bendruomenės, jo laiškai konfiskuojami, o siuntėjai neretai įspėjami nutraukti susirašinėjimą su politiniu kaliniu. Kaip buvo įspėjami P. Paulaičio laiškų siuntėjai, rodo Šiaulių veterinarijos gydytojo Roberto Džiaugio pavyzdys. 1960 m. rugpjūčio 22 d. jis buvo iškviestas į Šiaulių KGB, priverstas pasižadėti mokytojui neberašyti laiškų. Už bendravimą su sovietinės santvarkos priešu ir lojalumo sovietinei santvarkai įrodymą R. Džiaugys buvo priverstas į Šiaulių rajono laikraštį Naujas gyvenimas parašyti kolchozinę sistemą giriantį straipsnį.

³³ LYA, f. K-30, ap. 1, b. 321, p. 10. 

© 2018 „XXI amžius“