100 metų – tūkstančiai žygių...

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22, 24, 26)

Toliau P. Paulaitis rašo: „Kartą atvirame pokalbyje MASSR KGB atstovas – majoras Sviatkinas man pareiškė:

„Jei atvirai prisipažintumėm, Paulaiti, mes nežinome, ką su Jumis daryti. Į Lietuvą Jūsų įleisti negalima, nes tarp Jūsų ir dabartinės Lietuvos liaudies didelis ideologinis kontrastas“. Tuo buvo viskas pasakyta, ir man nereikėjo aiškinti, kad paslėpė mane už aukštų tvorų visam gyvenimui!

Taip, aš visiškai kitos formacijos žmogus, ir su tuo seniai laikas buvo susitaikyti. Be to, juk negalima vien už įsitikinimus atimti iš žmogaus gyvenimą. Aš taip suprantu: jeigu man negalima gyventi Jūsų visuomenėje, t. y. savo tėvynėje, tada leiskite man išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos. Jokio pavojaus aš jums nekeliu, nes jau septinta dešimtis, šmeižti Jūsų tikrovę užsienyje neketinu, net jei to norėčiau, nes nieko apie ją nežinau. Visus socializmo statybos Lietuvoje metus aš praleidau kalėjimuose ir lageriuose, ir naujas gyvenimas man nesuprantamas.

Duokite man galimybę baigti gyvenimą tame pasaulyje, kur formavosi mano žinios, kur praėjo jaunystė ir studentiški metai.

Per 20 įkalinimo metų aš pirmą kartą kreipiuosi į Jūsų instanciją su pareiškimu tikėdamasis teigiamo atsakymo.

1967 01 15 P. K. Paulaitis“

(Vertimas iš rusų kalbos)

Ypatingojo režimo lagerio politinio kalinio P. Paulaičio pareiškimo SSRS aukščiausiajai sovietinės valdžios institucijai – neturėtume vertinti kaip GULAG’o kankinio malonės prašymo, atgailavimo arba maldavimo pasigailėti, palengvinti jo nepakeliamas dvasines ir fizines kančias. Pareiškimas – antihumaniškomis ekstremaliomis sąlygomis kalinamo Lietuvos patrioto kaltinimas. Kremliaus tironams jis žeria karčią tiesą: „pati demokratiškiausia“ pasaulio valstybė nesilaiko elementariausių pilietinių teisių ir laisvių.

Pareiškime P. Paulaitis ramiu tonu, tačiau nevyniodamas žodžių į aptakias formuluotes pasako tikrąją tiesą: „Daugumai lietuvių, kaip ir man, nauja ideologija ir nauja tvarka buvo svetima, vadinasi, ir nepriimtina.“ Tik dėl agresoriaus vykdytos prievartos ir smurto lietuviai ginklu pasipriešino naujiems okupantams. Aptardamas bolševikinį terorą, kančios ir pažeminimo metus, praleistus stalininiuose lageriuose, tą laikotarpį jis įvertina taip: „Buvo baisu, šlykštu ir skaudu dėl visų netekčių ir pažeminimų“.

Aptardamas skriaudas, patirtas sovietmečiu, P. Paulaitis rašo: „Aš toli nuo pertvarkymų, vykstančių sovietinėje Lietuvoje, ir be represijų ir savivalės prieš mane nieko prie naujos valdžios nemačiau, nors jūs daug kalbate ir rašote apie humanizmą ir teisingumą, – juk tai sovietiniai įžadai. Bet kaip man žiūrėti į tą faktą, kad mane nesant jokio nusikaltimo sudėties išlaikė nežmoniškose – žvėriškose sąlygose ištisus 20 metų ir atėmė sveikatą, tėvynę, artimuosius, šeimą, sutrypė mano įsigytą išsilavinimą ir dabartiniu metu laikote tarp kriminalinių nusikaltėlių ir žmogžudžių?“

Įsidėmėtina pareiškimo vieta, kurioje P. Paulaitis cituoja aukšto KGB pareigūno – majoro Sviatkino pasakymą vieno jų atviro pokalbio metu: „Jei atvirai prisipažintumėm, Paulaiti, mes nežinome, ką su Jumis daryti. Į Lietuvą Jūsų leisti negalima, nes tarp Jūsų ir dabartinės Lietuvos liaudies didelis ideologinis kontrastas“.

Tokį saugumo pareigūno pasisakymą galima vertinti kaip GULAG’o imperijos kapituliaciją prieš maištingąjį nepalenkiamos dvasios kalinį, sugebėjusį ekstremaliomis sąlygomis išsaugoti žmogiškąjį veidą, idealistinės filosofijos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros suformuotas vertybes ir vieną svarbiausių – tiesos sakymą. P. Paulaičiui išėjus į laisvę ir pagyvenus gimtajame krašte, jam žmonių rodoma pagarba atskleidė tikrąją tiesą, kad ne „ideologiniai kontrastai“ buvo kliūtis išleisti kalinį į Lietuvą, o valdininkų baimė, kad buvęs politinis kalinys, vėl ėmęsis disidentinės veiklos sovietinei imperijai gali pridaryti daug nemalonumų.

Į lagerių prievaizdų sakymą, kad P. Paulaičio negalima išleisti į gimtąjį kraštą, politinis kalinys pareiškime sovietinei valdžiai pateikia tokį patarimą:

„Taip, aš visai kitos formacijos žmogus ir seniai reikėjo su tuo sutikti. Be to, negalima vien už įsitikinimus atimti iš žmogaus gyvenimą. Aš taip suprantu: jeigu man negalima gyventi jūsų visuomenėje, tai yra pas save tėvynėje, tada leiskite man išvykti iš Sovietų Sąjungos. (…) Suteikite man galimybę baigti gyvenimą tame pasaulyje, kur formavosi mano žinios, kur praėjo jaunystė ir studentiški metai.“

Tačiau sovietinės sistemos kritikui geležinės uždangos durys į užsienį taip pat buvo užtrenktos. Būdamas įžvalgus žmogus, P. Paulaitis puikiai suprato, kad pareiškime išsakęs kritiškas mintis apie blogio imperiją, negali tikėtis ypatingojo režimo sąlygų palengvinimo. Tačiau tiesa jam buvo svarbiau už asmeninio gyvenimo patogumus arba net laisvę. Viešai pasmerkus savo įsitikinimus GULAG’o vartai jam būtų atsivėrę: juk jį tariama „laisve“ daug kartų viliojo lagerio „kūmai“.

Jokios lagerių administracijos vilionės P. Paulaičiui nedarė įspūdžio. Nuo mažens auklėtas Dekalogo mokymų dvasia, vėliau, tapęs saleziečių vienuolijos auklėtiniu ir katalikiškos orientacijos universitetų klausytoju, todėl jam humanistinės pasaulėžiūros pagrindiniai postulatai – tiesa ir teisingumas – tapo gyvenimo orientyrais. Kai Laisvės kovotojui iš rankų buvo atimti visi ginklai, prieš imperiją kovojusiam liko patikimas ginklas – tiesos sakymas. Ginklas, prieš kurį buvo bejėgė sovietinė prievartos sistema. Tiesos sakymas visur ir visada: bendraminčiams „ešelonų broliams“, pokalbiuose su jaunaisiais kaliniais, priešams – banaliai jį „auklėjusiems“ lagerių operatyvininkams ir jų užverbuotiems agentams, gaudžiusiems kiekvieną maištingojo kalinio žodį. P. Paulaičio tiesos sakymas bendro likimo broliams buvo dvasios penas, skatinęs tėvynės meilę, gimtinės ir artimųjų ilgesį, išsilaisvinimo iš vergijos viltį, todėl jis visada tapdavo kalinių autoritetu, sambūrių siela, jaunųjų bičiulių mokytoju.

GULAG’o imperijoje galiojo žvėriški įstatymai, lagerių prižiūrėtojų ciniška prievarta, tiesos sakymas prilygo nusikaltimui, veiksmui, už kurį baudžiama. Todėl už pareiškime išsakytą tiesą ir sovietinės santvarkos kritiką P. Paulaičiui nedelsiant buvo sugriežtintos represijos: apribotas laiškų rašymas ir gavimas (per mėnesį po vieną), per metus galėjo gauti tik vieną siuntinį, apribota galimybė už vergišku darbu uždirbtus kelis rublius pirkti prekes lagerio parduotuvėje, menkiausia dingstimi jis sodintas į karcerį. Kartu prieš nepaklusnųjį kalinį vykdytas psichologinis karas: siekdami palaužti kalinio dvasinį atsparumą, lagerių operatyvininkai dažniau jį kvietinėjo į „smegenų plovimo seansus“ – „auklėjamiesiems“ pokalbiams.

Politinio kalinio pareiškimas SSRS Aukščiausiajai tarybai lagerių administracijai sukėlė šoko būseną: jie negalėjo patikėti, kad atsidūręs pačiame prievartos pragaro dugne kalinys sugebėjo parašyti ir išsiųsti aukščiausiai sovietinei valdžiai pareiškimą, jame išsakyti savo nepasitenkinimą vergiškomis kalinių gyvenimo sąlygomis, išdrįsti kritikuoti sovietinę santvarką ir jos vadovų vykdomą tautų pavergimo politiką. Dubrovlago saugumiečiams labiausiai nedavė ramybės, kad pareiškimas, prasiveržęs pro jų imperijos užtvaras, galėjo patekti į užsienį, sukelti tarptautinį rezonansą. Teisingas sovietinės okupacijos Lietuvoje pasekmių ir lagerių sistemos realybės įvertinimas sukėlė sovietinės valdžios tūžmingą reakciją. Prieš tiesos skelbėją imtasi sovietinės valdžios kovoje su kitamaniais naudotų kontrapropagandos metodų: pasitelkus melą ir neapykantą, apkaltinant kritiką nebūtais dalykais.

Kaip atsakas į Paulaičio pareiškimą, sovietinėje spaudoje pasirodė jį šmeižiantys straipsniai: Tarybinio mokytojo laikraštyje P. Paulaičiui priekaištaujama apie neva jo „bendradarbiavimą“ su Italijos fašistais, apie tai, kad jis užsienyje „auklėjęs“ italiukus, kaip liepė popiežius ir dučės Musolinio programa. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, tokie „argumentai“ atrodo labai apgailėtinai, tačiau proletariato diktatūros metais panašūs metodai buvo sovietinio gyvenimo norma.

P. Paulaičiui labiausiai buvo skaudu, kad straipsnyje buvo cituojami bendrabyliai studentai, išsižadėję ankstesnių idealų, – jie straipsnyje smerkė savo vado patriotinę veiklą, nepriklausomos Lietuvos idėją. Panašus šmeižikiškas straipsnis buvo publikuotas ir Tarybiniame moksleivyje.

Negalėdamas pakęsti sovietinės spaudos ciniško melo, P. Paulaitis nedelsdamas ėmėsi rašyti tų absurdiškų kaltinimų paneigimą. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, santvarkos oponentui vietos sovietinėje spaudoje neatsirado, nes tikroji tiesa jai buvo kenksminga. Todėl kalinio bičiulė Konstancija, saugumiečių primygtinai verčiama skaityti tuos šmeižikiškus propagandinius straipsnius, veltui ir šį kartą laukė jų paneigimo.

Į P. Paulaičio pareiškimą sutrumpinti įkalinimo laiką ir išleisti jį gyventi į užsienį SSRS prokuratūra 1967 m. vasario 9 d. išsiuntė Mordovijos ASSR Javaso gyvenvietės lagerių administracijai atsakymą apie tai, kad kalinio P. Paulaičio pareiškimą, siųstą SSRS Aukščiausios tarybos Prezidiumui, SSRS prokuratūra gavo ir apsvarstė. Atsakyme teigiama, kad P. Paulaitis nuteistas pagrįstai, jo įkalinimo sumažinimo svarstymas teisme nenumatytas. Apie kalinio prašymą išleisti gyventi į užsienį net neužsimenama.

P. Paulaičio pareiškimas aukščiausiai sovietinei valdžiai yra labai svarbus dokumentas ne tik jo biografijos tyrinėtojams. Jis yra reikšmingas ir visai lagerių istorijai, kaip atkakliausių ir ištvermingiausių politinių kalinių pasipriešinimo sovietinei priespaudai faktas. Akivaizdus įrodymas, kad ekstremaliomis ypatingojo režimo sąlygomis kankinti įvairių tautybių kaliniai nenustojo priešintis sovietinei tironijai.

Atviras ir tiesmukas politinio kalinio pareiškimo tonas ilgam užrūstino Dubrovlago čekistus: tiesos ieškotojui taikyti nauji suvaržymai ir apribojimai. Siekdami išvengti P. Paulaičio kontaktų su tautiečiais ir galimos jiems įtakos, lagerio administracija nutarė jį visai izoliuoti nuo bendravimo su lietuviais. Prisibijota, kad jis gali daryti įtaką net lietuvių tautybės kameros agentams, todėl jie buvo pašalinti iš įtakingojo kalinio aplinkos. P. Paulaitis buvo paskirtas į kitą darbą – megzti tinklų, perkeltas į kitą kamerą, jo sekimui pasitelktas agentas rusas.

Šis agentas netrukus pranešė, kad P. Paulaitis kaliniams daro didelę įtaką, žadina jų viltis apie laisvę, dalinasi su jais viskuo, ką tiktai turi. Kalinio operatyvinio stebėjimo byloje atsiranda nauji įrašai: „Paulaitis vėl pradėjo rodyti atvirus antisovietinius pareiškimus. Būtina imtis jo kompromitacijos ir izoliacijos nuo kitų kalinių priemonių“.

„Priemonės“ reiškė, kad ypatingojo režimo lageryje, nors jau pasiektas žmogaus pažeminimo, fizinės ir dvasinės vergovės dugnas, lagerio administracija savo niekšybių arsenale visada turi rezervą būdų, kaip apsunkinti nepaklusniojo kalinio gyvenimo sąlygas: už menkiausią jiems nepatikusį veiksmą – apribojimai iki visiško negalimumo ribos.

P. Paulaičio kalinimo trukmė ekstremaliomis sąlygomis yra unikalus atvejis, skatinantis pakalbėti apie ilgalaikio kalinimo pasekmes žmogaus psichikai bei moralei.

Ilgalaikio kalinimo pasekmės

P. Paulaičio rašytinį palikimą sudaro per 34 metus iš lagerių giminėms ir bičiuliams rašyti laiškai, lagerių cenzūros konfiskuoti rašiniai politine tematika. Jie padeda geriau suprasti ir giliau suvokti maištingojo kalinio ir jo bendro likimo brolių psichines būsenas fizinio ir dvasinio diskomforto sąlygomis.

Laisvės kovų istorijos tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, pati patyrusi sovietinių kalėjimų bei lagerių kalinės dalią, teigia, kad GULAG’o sistemos kalinio likimas būdavo orientuotas į asmens fizinio išlikimo galimybes⁴⁰.

Įvairių tipų lagerių – žmonių naikinimo stovyklų paskirtis lengviau suvokiama iš prievartai vykdyti orientuotos lagerių prievaizdų mąstysenos: ji pateisino komunizmo vardan daromą bet kokį smurtą ir nežmoniškumą. Neapykantą tremtiniams ir kaliniams jie dažnai išreikšdavo cinišku sakiniu: „Mums nereikia jūsų darbo, mums reikia jūsų kančių“. Šie žodžiai geriausiai nusako lagerių sistemos esmę, jos paskirtį – nežmoniškomis sąlygomis slopinti kalinių tautinę, religinę ir politinę sąmonę. Postalininiame lageryje kalėjo 45 lietuviai, nubausti ilgalaikėmis 25 metų bausmėmis. Nors po chruščiovinio laikino ideologinio atšilimo lagerių ir kalėjimų sistemoje fizinės bausmės buvo uždraustos, tačiau svarbiausieji neigiami faktoriai, veikę kalinių psichiką, buvo nežmoniškos gyvenimo sąlygos ir ilgalaikė kalinimo trukmė. Gyvenimas ypatingojo režimo lageryje – tai nuolatinis balansavimas ties gyvenimo ir mirties riba. Privalėjai įsisąmoninti – jei nemirsi nuo ligų ir fizinio išsekimo, tai mirsi dėl senatvės. Šio lagerio – kalėjimo pasmerktojo būties trapumas buvo juntamas visur ir visada: mirties dvelksmas lydėjo kiekvieną ekstremalios kasdienybės žingsnį, kiekvieną nualinto kūno atodūsį, kuris galėjo būti paskutinis. O tada visų užmirštas būsi palaidotas nesvetingo krašto tyrlaukiuose bevardžiame kape. Katalikiškos pasaulėžiūros kaliniui tokia gyvenimo baigtis buvo jo žemiškojo gyvenimo tragedija. Patekęs už ypatingojo režimo lagerio zonos turėjai su tuo susitaikyti, nes po kelių metų kalinimo toje pragaro buveinėje būdavo pasiekiama psichologinė žmogiškųjų galimybių riba. Palaipsniui užgesdavo amnestijos laukimo, galimybių iš čia ištrūkti viltys, laisvo gyvenimo vaizdai ir vizijos, priblėsdavo dvasinis gyvenimas.

Kai išlikimas tapdavo svarbiausiuoju tikslu, vienintele minties perspektyva, palaipsniui ateidavo ir asmenybės nuvertėjimas. Pakisdavo kalinčiųjų mentalitetas, moralinės minties imperatyvas. Išlikimo bet kokiomis sąlygomis perspektyva nustumdavo į užribį dvasinių vertybių svarbą. Atsidūrusių prie absoliutaus negalimumo ribos žmonių dvasinio ir fizinio pavergimo ekstremaliomis sąlygomis vaizdus ne viename laiške yra aprašęs, ypatingoje zonoje įkalintas P. Paulaitis. Jis su gailesčiu kalba apie tokius bendro likimo brolius, tapusius klipatomis, kuriems jau sunku padėti, nes kartu su jų nuvargintu kūnu užgeso tautinė savimonė, sunyko dvasinis atsparumas. Skaudžiausia būdavo, kad neatlaikę lagerio „kūmų“ vilionių, kai kurie nueidavo tarnauti savo skriaudėjams.

Atsidūrusiam prie fizinio ir dvasinio išsekimo ribos belikdavo tik kančia ir beprasmiškai slenkančio laiko nykuma. Tačiau kančia už zonos turėjo nevienareikšmę prasmę: dvasia nepalūžusiųjų (toks buvo lagerių senbuvis P. Paulaitis) mąstysenoje ji įgaudavo kilnesnę ir tauresnę prasmę. Sugebėjusieji nepalūžti kančią įprasmino kaip kovos prieš neteisybę ir už Tėvynės laisvę gyvybingumo ženklą.

⁴⁰Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Petras Paulaitis GULAG’e. Rankraštis, neskelbtas, p. 1–2.

© 2018 „XXI amžius“