2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Piliakalnis suvienijo kaimynus

Vytautas BAGDONAS

Monospektaklio autorius ir vaidintojas Raimondas Guobis kartu su sutartinių atlikėjomis dainavo „Tėvyne brangi“

Jau nemažai metų ant legendomis ir padavimais apipinto Juodonių piliakalnio paminėti Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dienos, kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“ susirenka kaimynai iš dviejų rajonų – Rokiškio ir Anykščių. Mat, piliakalnis stūkso būtent ant šių dviejų rajonų „rubežiaus“, nors priklauso rokiškėnams – Kamajų seniūnijai.

Į bendrą renginį ant piliakalnio žmones tradiciškai kasmet sukviečia Rokiškio kultūros centro Kalvių ir Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyrių kultūros darbuotojos. Ši graži tradicija nebuvo pažeista ir šiemet. Todėl vakarėjant ant piliakalnio gausiai susirinko kaimynėliai iš Svėdasų ir Kamajų seniūnijų, būta svečių ir iš toliau. Šventė prasidėjo iškilmingu Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimu, šią garbingą misiją atlikti buvo patikėta Kalvių ir Juodonių seniūnaitijų seniūnaičiams Gintarui Kepalui ir Broniui Juozelskiui.

Valstybės dieną – malda ir himno giedojimas

Šilališkiai prie „Laisvės šauklio“ paminklo

Šilalė. 1253 m. liepos 6 d. kunigaikščiui Mindaugui priėmus Krikštą, Lietuva buvo paskelbta karalyste, o apsikrikštijęs valdovas tapo Lietuvos karaliumi. Daug išbandymų okupacinio režimo metais teko patirti Lietuvai: baudžiavą, sukilimus, karus. Visokie politiniai „vėjai“ alino mūsų šalį, „plovė“ žmonių protus. Tačiau prieš kelis šimtmečius karūnuoto Karaliaus Mindaugo dvasia nuolat stiprino lietuvius ir teikė viltį valstybėje prie Baltijos ir prie per visą šalį tekančio Nemuno gyvenantiems žmonėms.

Liepos 6-ąją, paminint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Šilalės dekanato bažnyčiose vykusiose pamaldose buvo meldžiamasi už garbingą ir kilnų mūsų Valstybės sukūrimą bei įtvirtinimą. Krašto žmonės kaip ir visa Lietuva aktyviai įsijungė paminėti Lietuvos valstybės vienybę. Ant visų Šilalės rajone esančių piliakalnių liepsnojo laužai. Prie jų žmonės rinkosi pasimeldę bažnyčiose. Į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vykusias pamaldas susirinko tie, kurie iki šios dienos išliko ištikimi kovose už Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Kai kurie atėjo su vėliavomis bei savo atributika, atžygiavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo nariai, šauliai su savo vadovais. Šv. Mišias aukojo klebonas kan. Algis Genutis ir vikaras kun. Vaidas Gadeikis. Po pamaldų eisena pasuko prie paminklo miesto skverelyje žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę, o paskui – prie „Laisvės šauklio“ paminklo. Ten sugiedota „Tautiška giesmė“, koncertavo jaunimas, su Lietuvos valstybės švente pasveikino mero pavaduotojas Valdemaras Jasevičius.

Naujas miesto simbolis – „Lietuvaitė“

Klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius palaimino naująjį miesto „Lietuvaitės“ skulptūrinę kompoziciją

ŠAKIAI. Birželio 9-ąją Nepriklausomybės aikštėje klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius palaimino naująjį miesto simbolį – skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio sukurtą „Lietuvaitės“ skulptūrinę kompoziciją. Tai – jaunos, maždaug 140 cm ūgio mergaitės skulptūra, o už jos gelžbetoninių plytelių pėdutėse įspaustos raidės – visa lietuviška abėcėlė, kuri tamsiuoju paros metu bus specialiai apšviesta. Šis skulptoriaus darbas yra bendras Šakių kultūros centro, asociacijos „Zanavykų sąšauka“ ir visų, aukojusių pinigus, rezultatas. Tai – simbolis, įprasminantis zanavykų kraštą ir gimtąją kalbą, bei skirtas iš šio krašto kilusio bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio 155-osioms gimimo metinėms paminėti. Naujas miesto simbolis primins, kad Šakių kraštas yra bendrinės kalbos lopšys.

Piliakalniai paveiksluose

Paroda Kupiškio kultūros centre plenero uždarymo dieną

KUPIŠKIS. Lietingą liepos 4-osios popietę kupiškėnai ir aplinkinių rajonų gyventojai rinkosi į kultūros centrą. Čia vyko Aukštaitijos regiono tautodailininkų plenero „Saulė kyla ir leidžiasi Baltų genčių piliakalnių viršūnėse“ uždarymas, kurį parengė Kupiškio Etnografijos muziejus ir jo direktorė Violeta Aleknienė.

Piliakalnis – kalva, kalnas, kur stovėjo pilis, pilies kalnas. Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs iš veiksmažodžio „pilti“. Dažniausiai Lietuvoje piliakalniai yra natūraliai susiformavusios kalvos. Kai apie juos kalbame, iškyla jausmas, kad šie gamtos ir istorijos sukurti objektai liudija šalies praeitį, istoriją. Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukti į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašą. Lietuvoje priskaičiuojama apie 850 piliakalnių, o Kupiškio rajone – 11. Gražiausiu piliakalniu išrinktas Kernavės piliakalnių kompleksas, antroje vietoje – Šatrijos, trečioje vietoje – Merkinės. Šio plenero tikslas buvo atskleisti visą piliakalnių grožį ir didingumą. Piliakalniai yra tarsi paminklas Vasario 16-osios ištakoms. Ne veltui Jonas Basanavičius rašė, kad ant piliakalnių sutvirtėjo lietuviškumas.

Atkūrė senovines vestuves

Jaunoji pora (Ramunė Lapienytė ir Rimantas Karūža) pasiryžo sukurti šeimą

Svėdasai. Liepos 2-ąją, sekmadienį, Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje iškilmingai švęsti didieji Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai, sukvietę į jaukius, gražiai išpuoštus maldos namus gausų būrį tikinčiųjų. Po pamaldų svėdasiškiai ir miestelio svečiai dar neskubėjo išsiskirstyti, bet rinkosi į kultūros namų salę pasižiūrėti teatralizuotų senovinių vestuvių. Tiesa, šį pastatymą buvo planuota rodyti lauke, aikštelėje šalia kultūros namų. Tačiau viską pakoregavo gausiai net keletą dienų pliaupiantis lietus, suvaręs artistus ir žiūrovus po stogu.

Senovinės vestuvės Svėdasų krašte buvo atkurtos šią vasarą suvienijus Anykščių kultūros centro Svėdasų ir Vaitkūnų skyrių kūrybines pajėgas. Svėdasų skyriaus direktorė Rožė Lapienienė pasirūpino menine dalimi, subūrė meno mėgėjus vestuvininkų vaidmenims atlikti, parinko atitinkamas dainas, o Vaitkūnų skyriaus darbuotoja Aldona Bagdonienė pasistengė, kad atkuriant vestuvių epizodus, būtų laikomasi senolių papročių ir tradicijų. Ir, žinoma, vienam iš pagrindinių – piršlio-melagio vaidmeniui buvo parinktas aktyvus Vaitkūnų kultūros namų dramos kolektyvo narys, Kunigiškių seniūnaitijos seniūnaitis Pranas Maišelis, per keletą pastarųjų metų sėkmingai atlikęs įvairius vaidmenis Žemaitės, Juozo Tumo-Vaižganto, Kazimiero Čiplio-Vijūno, Kazio Sajos bei kitų autorių spektakliuose, kurie buvo statomi Vaitkūnuose. Nemažai pasiūlymų, įvairių minčių repeticijų metu išsakė ir patys „veseliotojai“, dar labiau praturtinę spektaklį.

Bibliotekose

Kardinolui patinka iššūkiai

Eugenija Sidaravičiūtė

Kardinolo Audrio Juozo Bačkio autografai druskininkiečiams

DRUSKININKAI. Birželio 9 dieną į savivaldybės viešąją biblioteką gausiai susirinko kardinolo Audrio Juozo Bačkio gerbėjai. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė renginio dalyviams pristatė garbius svečius: kardinolą ir knygos apie jį „Taip, laimingas“ sudarytoją Antaną Gailių. Direktorei kardinolo paklausus, ar jis ir šiandien yra laimingas, atsakė: „Taip, laimingas, būdamas kartu su jumis“. Poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas A. Gailius pasidalijo mintimis, kaip gimė knyga. Jis ne kartą šiuo tikslu kalbino kardinolą, bet tas vis prieštaraudavo: „O kam čia bus įdomu?“ Kai pagaliau sulaukė pritarimo, norėjo visų pirma dvasininką parodyti, kaip humorą mėgstantį, šiltą žmogų. Klausinėjo, kodėl Jo Eminencija, gimęs Kaune, augęs Paryžiuje, o dabar gyvena Vilniuje? Išgirdo tokį atsakymą: „Stasys Lozoraitis buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, tėvelis Stasys Antanas Bačkis – jo asmens sekretorius, kuris, studijuodamas Paryžiuje, gerai išmoko prancūzų kalbą. Grįžęs į Lietuvą, vedė labai gražią, simpatišką merginą. Susilaukė dviejų vaikų – Ričardo ir Audrio. Tėvelis, kaip patarėjas, buvo pasiųstas į ambasadą, kur Paryžiuje darbavosi Petras Klimas. Po metų, 1938-aisiais, pasiėmė į ten ir visą šeimą. Taip nuo pusantrų metų gyvenau Prancūzijos sostinėje. Ten nebuvo jokių lietuviškų, tik prancūziškos mokyklos. Jautėmės su broliu esą pranašesni už bendraklasius, nes mokėjome ir savo gimtąją kalbą, ir buvome išsaugoję savus papročius. Stebiuosi tais tėvynainiais, kurie vaikams bruka svetimą kalbą, nebrangindami savosios. Jau nebemoka kiti net su savo seneliais susikalbėti lietuviškai!..“ Susirinkusieji palydėjo šiuos žodžius gausiais plojimais.

Trys 600 metų šventusio miestelio dienos

GIRKALNIS. Birželio 10–11 dienomis čia paminėtos net trys sukaktys: miestelio 600 metų jubiliejus, mokyklos 380 metų gimtadienis ir Šv. Jurgio bažnyčios pastatymo 20-metis.

Švęsta tris dienas. Penktadienį – teatro dieną – miestelio žmonės ir svečiai bendruomenės namuose stebėjo Jurbarko kultūros centro Girdžių skyriaus suaugusiųjų klojimo teatro „Mituvis“ spektaklį – komediją pagal Juozo Grušo apsakymą „Kelionė su kliūtimis“. Šeštadienį žmonės susirinko miestelio aikštėje į šventę „Praeities pakeist jau nieks negali“. Šventės atidarymą paskelbė Girkalnio seniūnė Justina Šaulienė, Girkalnio pagrindinės mokyklos direktorius Ramūnas Bružas ir klebonas kun. Vitas Kaknevičius.

Kaip sakė renginio vedėjai, istoriją geriausiai mena lauko akmuo, šimtmečius stūksąs prie kelio, todėl miestelio jubiliejui įamžinti būtent jis ir pasirinktas. Į iškilmingą paminklinio akmens atidengimo ceremoniją miestelio šeimininkai pakvietė garbingus svečius – Savivaldybės merą Algirdą Gricių, mero pavaduotoją Gitaną Rašimienę, Seimo narę Vidą Ačienę.

Bibliotekose

„Meno kuopa“ turtino miesto kultūrinį gyvenimą

Bronius VERTELKA

Istorikas Juozas Brazauskas savo knygoje rašo autografą Autoriaus nuotraukos

PANEVĖŽYS. Gegužės 4-ąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vyko istoriko, knygų autoriaus ar sudarytojo, G. Petkevičaitės-Bitės jubiliejiniu medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanoto Juozo Brazausko knygos „Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje“ pristatymas. Istorinė apybraiža skirta „Meno kuopos“ auklėtinių ir jų dvasios globėjo kun. Julijono Lindės-Dobilo gyvenimui Panevėžyje atminti. „Meno kuopa“ – Panevėžio gimnazijos moksleivių literatų būrelis, veikęs 1922–1944 metais. Aktyviausias jos veiklos laikas – 1922–1934 metai, kai vadovavo kun. J. Lindė-Dobilas. „Meno kuopa“ nagrinėjo savo kūrybą, rengė naujų knygų, aplankytų spektaklių aptarimus, literatūros vakarus.

Tarp susirinkusiųjų buvo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų mažosios bazilikos klebonas kun. dr. Gediminas Jankūnas.

Pilies sudeginimo metinės

KIDULIAI–SUDARGAS. Birželio 24-ąją šiame nuostabiame gamtos kampelyje prie Nemuno paminėtos 700-osios Sudargo pilies sudeginimo metinės. Renginyje buvo galima pasigrožėti Kamakuros miesto (Japonija) Tsurugaoka Hachimangu šventyklos šventikų ritualiniais šokiais „Mikagura“. Pirmiausia vyriausiasis Tsurugaoka Hachimangu šventikas Shigeho Yoshida su žmona, verslininkas, Pramonės amatų rūmų pirmininkas Haruhiko Kubota su žmona bei Japonijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Hiroki Takayama apsilankė Kidulių dvare. Čia juos pasitiko rajono meras Edgaras Pilypaitis, savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Aurelija Papievienė, Kidulių seniniūnas Mindaugas Mykolaitis, Kidulių dvaro kultūros renginių organizatorė Veronika Novickaitė. Šventikas liko sužavėtas dvarą puošiančiais tautodailininkės Julijos Macijauskienės karpiniais.

Dovanotoje skulptūrinėje kompozicijoje – svarbios miesto datos

RADVILIŠKIS. Laisvalaikio ir pramogų parke minint miesto 450 metų jubiliejų pristatyta išskirtinė Radviliškio krašto garbės piliečio Stasio Žirgulio dovana gimtajam miestui – skulptūrinė kompozicija „Miesto metraštis“. Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis jam įteikė Radviliškio dailės mokyklos auklėtinių nutapytą paveikslą. Prof. S. Žirgulis, pristatydamas skulptūrinę kompoziciją, sakė, joje norėjęs įamžinti svarbias Radviliškio miestui datas, istorijos laikotarpius, kurie ne kiekvienam radviliškiečiui galbūt buvo žinomi. Tam skirtos septynios stotelės, septynios ketaus plokštės, išsidėsčiusios take, serpantinu kylant į kalvelės viršų, kuriame tarp keturių iš žemės iškylančių stulpų, įkomponuotas Radviliškio mesto herbas. Jose iškaltos Radviliškio miestui, jo istorijai ir raidai svarbios datos. Tiems, kurie serpantinu pakils į kalvelės viršų, Radviliškio miesto istorija bus kaip ant delno: čia parašyta, kada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Radviliškis, parapinė mokykla ir bažnyčia, kada Radviliškio miestas ištuštėjo, kada vėl parsidėjo miesto raida, kada vyko istorinis mūšis su bermontininkais, kada suteiktos miesto teisės, kada sukurtas miesto herbas. Atidarymo juostelę kartu su skulptoriumi prof. S. Žirguliu kirpęs Radviliškio rajono meras A. Čepononis neabejojo šios profesoriaus dovanos reikšmingumu. Šios skulptūros dovanojimas Radviliškio miestui – projekto „Radviliškio krašto ambasadoriai“ dalis. Iš Radviliškio rajono kilę profesoriai, akademikai, rašytojai, menininkai, politikai ir visi tie, kuriems brangus savas kraštas, kuriems visada smagu susitikti su kraštiečiais, pabendrauti, pasidalyti praeities prisiminimais ir ateities planais, buvo kviečiami prisidėti prie Radviliškio miesto jubiliejaus paminėjimo renginių.

Iškeliavo Vaižganto sesers vaikaitis

 Vytautas BAGDONAS

Ne kartą Vytautas Nakutis gimtuosiuose Malaišiuose sutiktiems žmonėms pasakojo savo prisiminimus. 2008 metų vasarą jis bendravo su žurnalistais iš Pakruojo

Vis retėja senųjų malaišiečių – Vaižganto gimtojo krašto gyventojų – gretos. Kapų smiltys vien per pastaruosius dvidešimt metų jau priglaudė Vitoldą Dagį, Eleną Baronaitę, Antaną Grižą, Valeriją Grižaitę, Eleną Grižaitę, Liudą Budreikaitę, Bronę Dagienę ir kitus senolius.

Utenoje birželio 11-osios popietę artimieji, giminės, pažįstami į paskutinę kelionę palydėjo lietuvių literatūros klasiko, publicisto, literatūros mokslininko, visuomenės veikėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos Tumaitės-Nakutienės (1850–1918) vaikaitį Vytautą Nakutį.

V. Nakutis (kaip ir senelė Marijona, ir jos brolis Juozas) buvo gimęs Svėdasų valsčiaus Malaišių sodžiuje (dabar Anykščių rajono Svėdasų seniūnija). Pasaulį jis išvydo 1937 m. balandžio 8 d. Malaišiuose, o Amžinybėn iškeliavo gyvendamas Utenoje, spėjęs peržengti 80-mečio jubiliejaus slenkstį. Pastaruosius kelerius metus jis buvo likęs vienintelis ir jauniausias Juozo ir Marcelės Nakučių šeimos palikuonis. Vytauto sesuo Elena Nakutytė-Dainienė, gimusi 1926 m., mirė 1990-aisiais, brolis Stasys, gimęs 1924 metais, 1947-aisiais tapo pokario metų kovų auka, dar vienas brolis Ipolitas, gimęs 1929 metais, ne vieną dešimtmetį pragyvenęs Kunigiškių I kaime, mirė prieš trejus metus. V. Nakutis Utenos kapinėse amžinajam poilsiui atgulė šalia prieš kelerius metus mirusios savo žmonos, buvusios mokytojos, dviem metais vyresnės Valentinos Kiškytės-Nakutienės.

Nuveikė daug darbų

A†A Zofija Vadeišienė (1932 01 10–2017 05 20)

Į Amžinybę išėjo visiems gerai pažįstama brangi moteris. Per netrumpą gyvenimą spėjusi nuveikti daug gerų darbų. Gimusi ir užaugusi kaime netoli Salako, visą gyvenimą pragyveno tarp kaimo žmonių. Išaugino keturias dukras ir sūnų. Visi jie sėkmingai darbuojasi Lietuvoje. Džiaugėsi Zofija prasidėjus Atgimimui, kad sugrįš ramybė ir tarpusavio pagarba į tėvynę. Matėme ją mitinguose, bažnyčioje procesijose, slaugant ligonius. Pati išsiaudė tautinius rūbus, puošėsi ir kvietė visas moteris vertinti senolių paliktą tradiciją. Su vyru Broniumi (visų meiliai vadinamu Broniuku) erdvioje namų verandoje buvo įrengę altorėlį Motinos Marijos garbei.

Čia keletą metų skambėjo giesmės gegužės mėnesį. Po vyrą ištikusio insulto ir šiek tiek pagerėjus sveikatai ėmėsi įgyvendinti seną svajonę – pastatyti prie sodybos kryžių. Įprasminti šį sumanymą padėjo Biržūnų kaimo vyrai, o „Dievo kančią“ išdrožė liaudies meistras Strižka. Nuotraukoje tarp giminių ir kaimo žmonių sėdi sodybos šeimininkai kryžiaus šventinimo iškilmėse su tuometiniu parapijos klebonu kun. Kęstučiu Palepšiu.