„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2007 m. rugpjūčio 29 d., Nr. 15 (152)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

2006 metai
2007 metai

 

Snūduriuojanti Europa ir žvali Rusija

Petras KATINAS

Sprendžiant iš Briuselio ateinančių pranešimų, o ypač iš Maskvos, į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis netrukus atvyks Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pirmininkas Rene van der Lindenas. Ką gi, svečiai iš ES institucijų, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos – gana dažni ir nieko tai nebestebina. Tačiau šį kartą yra vienas niuansas, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Visų pirma tai aiškus „senosios“ Europos pataikavimas Rusijai, kuris, nepaisant nieko, nemažėja. Ir tas pataikavimas, kitaip tariant, beveik keliaklupsčiavimas, akivaizdžiai tebevyksta. Paradoksas, jog tai vyksta nepaisant paskutiniųjų Rusijos prezidento Vladimiro Putino grubių, netgi chuliganiškai įžeidžiančių pareiškimų ES narei – Didžiajai Britanijai, išdrįsusiai iš savo šalies išsiųsti kelis Rusijos diplomatus-šnipus, kai galutinai paaiškėjo buvusio Rusijos saugumiečio Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone aplinkybės. Labai aukšti ES ir atskirų Europos valstybių pareigūnai, kilus Maskvos ir Londono konfliktui dėl A.Litvinenkos nužudymo ir ciniško V.Putino pamokslo Londonui, ėmė dėstyti, kad konfliktas tėra tiktai abiejų šalių – Didžiosios Britanijos ir Rusijos – reikalas, o Briuselio biurokratų tai neliečia.


Ar Kazachstane geriau nei Lietuvoje?

Gintaras VISOCKAS

Tremtinio Jono Valiukėno sūnus
Jaras Valiukėnas mano, kad
lietuviai jaučiasi labiau užguiti
ir netikri dėl rytdienos,
nei kazachai Kazachstane

Jaras Valiukėnas – lietuvio tremtinio sūnus. Gimė jis ne Lietuvoje, o Kazachstane, toli nuo gimtinės. J.Valiukėno gyvenimo istorija permaininga kaip nuotykių filmas. Jei kas nors parašytų scenarijų, filmas greičiausiai turėtų didžiulį pasisekimą. Jau vien ko verti prisiminimai apie Kazachstane ir Čečėnijoje praleistus metus! Ten juk būta visko: lydėjo ir nepritekliai, ir badas, ir didžiulė finansinė sėkmė, kai beveik vienu ypu pavyko įsigyti namą, garažą, automobilį, vilą užmiestyje. Vidurinėje Azijoje kilus nacionaliniu pagrindu sukurstytoms riaušėms, Jaras vos išliko gyvas. Jo motina – graikų tautybės tremtinė. Todėl jis yra tamsoko gymio. Ši aplinkybė Jarą greičiausiai ir išgelbėjo. Tiek kazachai, tiek uzbekai jį dažnusyk palaikydavo saviškiu, taigi neskriausdavo. Šiandien J.Valiukėnas gyvena Lietuvoje. Jau beveik aštuoneri metai, kai jis sugrįžo į savo tėvų žemę. Tačiau nuotykių, pasak Jaro, užtenka ir čia, Lietuvoje. 2006-aisiais vienas įtakingas šalies dienraštis J.Valiukėną apkaltino net „sukūrus Lietuvą žeminantį filmą“.


Vėl Maskvos–Pekino ašis?

Petras KATINAS

Gūdžiausiais stalininio režimo metais visi sovietinių įmonių, universitetų, mokyklų, netgi vaikų darželių chorai kiekviename koncerte turėjo dainuoti pompastišką vieno Kremliaus dvaro kompozitoriaus sukurtą dainą „Maskva – Pekinas“ apie tai, kaip abi tautos po marksizmo-leninizmo vėliava žengia taikos keliu, o Stalinas ir Mao – broliai amžiams. Iširus Chruščiovo ir Mao ryšiams, ritualinę giesmę buvo įsakyta pamiršti, ir ji visiškai dingo iš chorų repertuarų. O paskutiniuoju metu Maskvos ir Pekino draugystė vėl atsinaujina. Tik vietoj Stalino – V.Putinas, o vietoj Mao Czeduno – Hu Chintao... Tiesa, prie ašies stengiamasi prijungti dar ir Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano bei Uzbekijos prezidentus.


Pretenzijos į Šiaurės ašigalį

Rusijos vėliava buvo įdėta
į iš titano pagamintą cilindrą
ir nuleista į 4300 metrų
gylį Arkties vandenyne
ITAR-TASS nuotrauka

Didžiulis Rusijos mokslininkų (ir ne tik jų) desantas ekspediciniu laivu „Akademik Fiodorov“, lydimas ledlaužio „Rossija“, rugpjūčio viduryje šturmavo Šiaurės ašigalį, kur specialiu batiskafu nusileido į 4300 metrų gylį Arkties vandenyne ir paliko ten iš titano pagamintą Rusijos vėliavą. Tuoj po šio nusileidimo Rusijos arkties tyrinėtojai ir mokslininkai, jau nekalbant apie Kremliaus ir Dūmos politikus, paskelbė, kad Arkties vandenyne nusidriekęs vadinamasis Lomonosovo kalnagūbris tėra Rusijos teritorijos tęsinys ir todėl teisėtai priklauso Rusijai. Tiesa, apie Arkties „užkariavimą“ ir teisinį jos priklausymą Rusijai dar iki ekspedicijos paskelbė prezidentas V.Putinas. Šios ekspedicijos į Šiaurės ašigalį ir Arkties vandenyno gilumą vadovas, Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas ir Rusijos ašigalio tyrinėtojų asociacijos pirmininkas Artūras Čilingarovas taip pat pareiškė, kad Arktika ir Šiaurės ašigalis yra Rusijos dalis, o po šios ekspedicijos visas pasaulis pagaliau privalo matyti ir įsitikinti, kad taip ir yra. Po Rusijos poliarinės ekspedicijos vadovo A.Čilingarovo vandenyno dugne paliktos iš titano pagamintos Rusijos vėliavos, šis jau pavadintas nacionaliniu didvyriu, o visiems šios ekspedicijos dalyviams pažadėti aukšti ordinai.


Irano „revoliucijos sargybiniai“ veržiasi į mūšį

Didžiosios Britanijos spaudoje, ne bulvariniuose, o labai rimtuose leidiniuose, pasirodė informacijos, kad Teherano režimas rengiasi atidaryti „antrąjį frontą“ Irake. Britų laikraščiai praneša, kad dalis Irano „revoliucijos sargybinių“ korpuso karių jau įsiveržė į Irako teritoriją. Teigiama, kad šio įsiveržimo pagrindinis tikslas – atakuoti Irake dislokuotą britų kontingentą. Vienas iš anglų kontingento vadų pabrėžė, kad Irano smogikai kelia didelį pavojų. Šis anglų generolas sakė: „Mes turime pakankamai įrodymų dėl tų Irano smogikų veiksmų bei planų, tačiau Londonas kažkodėl delsia apie tai paskelbti oficialiai“.


Glaudžiai partnerystei nėra alternatyvos

Jungtinių Amerikos Valstijų nemėgstanti Vakarų Europos žiniasklaidos dalis, jau nekalbant apie Rusijos masines informacijos priemones, įdėmiai sekė valdžios pasikeitimą Londone. Jungtinėms Valstijoms nepalankūs ES politikai ėmė net atvirai džiūgauti, kad tradicinio JAV artimiausio sąjungininko Europoje ir pasaulyje politika, Didžiosios Britanijos premjeru tapus Gordonui Braunui, keisis ne Amerikos, o Europos naudai. Tokiems teiginiams atsirasti iš dalies buvo pagrindo. Juk pirmą kartą Didžiosios Britanijos ir JAV glaudžių santykių istorijoje naujasis premjeras pirmiausia apsilankė ne Vašingtone, o Berlyne ir Paryžiuje. Ir tik praėjus daugiau nei mėnesiui, kai G.Braunas perėmė valdžią iš Tonio Bleiro, naujasis premjeras apsilankė JAV prezidento Džordžo Bušo užmiesčio rezidencijoje Kemp Deivide. Todėl imta skelbti, kad naujajam Didžiosios Britanijos premjerui santykiai su Europa bus kur kas svarbesni nei su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.


„Nenugalimosios ir legendinės“ ambicijos ir tikrovė

Visas Kremliaus prezidentinis štabas, Užsienio reikalų ministerijos vadovai, jau nekalbant apie prezidentą V.Putiną šlovinančią didžiąją dalį Rusijos žiniasklaidos, vos ne kasdien aiškina, kodėl Rusija pasitraukė iš Įprastinės ginkluotės ir ginkluotųjų pajėgų Europoje sutarties. V.Putino dekrete tas pasitraukimas vadinamas moratoriumu, ir Kremlius maloningai leido pasauliui palaukti 150 dienų, kol Maskva oficialiai galutinai pasitrauks iš sutarties. Ir ne tik todėl, kad daugelis NATO ir ES šalių, nors ir laikosi tos sutarties nuostatų, tačiau jų neratifikavo. Pirmiausia todėl, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos tebėra Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje. Kita vertus, Maskva ėmė graudžiai verkšlenti, kad NATO šalių įprastinės ginkluotės pajėgų Europoje yra kur kas daugiau nei Rusijos. Rusijos gynybos ministerija tvirtina ir nuolat pateikia lenteles apie tankų, šarvuočių ir artilerijos pabūklų skaičių NATO šalyse ir Rusijoje.


Kremliaus valdovas širsta

Rusijos prezidentas V.Putinas, niekada nepasižymėjęs dideliu palankumu, netgi diplomatiniu taktu Baltijos valstybių atžvilgiu, dar kartą ypač grubiai užsipuolė Lietuvą, Latviją ir Estiją pavadindamas jas „šalimis parazitėmis“, kurios tiktai ir siekia apiplėšti Rusiją. Esą jos begėdiškai pelnosi iš pigios rusiškos energijos ir nepagrįstų muitų. Tiesa, šį kartą V.Putinas prie „parazitų“ priskyrė Ukrainą ir netgi Baltarusiją.


Teherano ir Pchenjano „vilkų gaujos“

Petras KATINAS

JAV prezidentas Džordžas Bušas dar kartą įspėjo pasaulį dėl vis didėjančios grėsmės, kurią kelia Irano branduolinės ambicijos. Taip pat verčia sunerimti nesiliaujantys Teherano grasinimai nušluoti nuo žemės paviršiaus Izraelį. Apie grasinimus pačiai Amerikai Dž.Bušas nekalbėjo, nors nuo ryto iki vakaro Irano ajatolos „šėtono imperijai“ pranašauja greitą galą. Dž.Bušas įspėjo valstybes, tiesiogiai ir slapčia palaikančias Irano režimą, liautis žaisti su ugnimi.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija