„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008-iųjų vasario 13 d., Nr.2 (13)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS

2007 metai
2008 metai

Nesijaučia saugus

Su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Algimantu Matulevičiumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos
komiteto pirmininkas Algimantas
Matulevičius tvirtina, jog po kritikos,
išsakytos kai kuriems Lietuvos
politikams, verslininkams
ir saugumo pareigūnams,
tikrai nesijaučia visiškai ramus.
Jis vis dažniau susilaukia perspėjimų,
esą anksčiau ar vėliau bus
„pastatytas į vietą“. Tačiau
jis negalįs tylėti, kai akivaizdu,
jog mūsų slaptosios ir specialiosios
tarnybos dirba neefektyviai
Autoriaus nuotrauka

Šiais metais įvykių kaip niekad daug. Kurie Jums atrodo patys svarbiausi: diskusijos dėl naujosios atominės elektrinės statybos, VSD kadrų politika, bandymai išversti Jus iš posto ar paaiškėję faktai, kaip antikonstituciniu būdu buvo bandoma formuoti mūsų mažumos Vyriausybę?

Pirmiausia norėčiau prisiminti Ignalinos atominės elektrinės reikalus. Niekas neabejoja, kad AE reikalinga. Jos reikalingumu abejoti būtų galima nebent tuo atveju, jei jos iš viso neturėtume. Štai tik mažytė smulkmena, kurią pateiksiu skeptikams: atominio reaktoriaus užkonservavimas irgi kainuoja. Ir ne tokius mažus pinigus. Juolab kad uždarytą AE reikės saugoti, prižiūrėti. Taigi skirtumas akivaizdus: jei turime naują veikiantį bloką, tai ir pinigų užsidirbame, jei viską uždarome, pinigų priežiūrai vis tiek būsime priversti skirti, o pajamų jau nebeturėsime jokių. Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad pasaulyje elektros energijos ateityje vis labiau truks. Ir jos nepasigaminsi pigiau, švariau ir saugiau nei atominėje elektrinėje. Kitos alternatyvos tiesiog nėra.


Tikri draugai taip nesielgia

NATO vadovų ginčai Vilniuje baigėsi dideliu šnipštu. Žinoma, labai gerai, kad toks renginys įvyko būtent Lietuvos sostinėje, o ne kur nors kitur, sakykim, Latvijoje ar Lenkijoje. Šis gestas rodo, jog Vakarai mus laiko strategiškai svarbiu partneriu. Tačiau paskutinysis NATO aljansui priklausančių šalių vadovų susitikimas atskleidė ir įsisenėjusius skaudulius, kurių, regis, tik daugėja. Akivaizdu, kad Aljansui kaskart sunkiau rasti bendrą vardiklį, kuris taptų priimtinas visoms pusėms. Kad ir dėl Afganistano ateities, NATO naikintuvų, patruliuojančių Baltijos valstybių oro erdvėje. Kad ir kaip gražiai prieš televizijos kameras šypsosi NATO generolai, padėtis tampa tragikomiška. NATO aljanse – ne viena ir ne dvi dešimtys valstybių, o Afganistano košės nėra kam srėbti. Visiems atsibodo ir Irako, Kosovo reikalai. Taip pat niekas nerodo didelio entuziazmo saugoti Baltijos valstybių padangę nuo rusų naikintuvų. Kur pažvelgsi – vien nesutarimai.


Demaskuojami šmeižikiški pranešimai apie Lietuvą

Irena TUMAVIČIŪTĖ

Dėl šios merginos žūties
lietuviai, pasirodo, niekuo dėti

Ir vėl Kalėdų laukimą temdė antrosios Sovietų okupacijos „žygiai“. 1944 metų rudenį kraštą niokojo, žudė ir trėmė žmones liūdnai pagarsėjusio čečėnų tautos genocido vykdytojo P. Vetrovo NKVD divizijos galvažudžiai. O gruodžio 22-24 dienomis buvo sunaikinti Klepočių, Ryliškių, Savilionių, Lizdų, Taučionių ir kiti kaimai su žmonėmis Alytaus apskrityje. Visi nusikaltimai buvo įvykdyti sovietinių okupantų. Bet šiandien kalbėsime ne apie šias negyjančias žaizdas. Jos negyja dar ir todėl, kad kraupiausi raudonojo socializmo nusikaltimai net nenagrinėti teismuose, o, pavyzdžiui, iškilaus patrioto A. Ramanausko-Vanago byla jau keliolika metų vilkinama (kas gali paneigti, kad tausojama Izraelio globojamo karo nusikaltėlio N. Dušanskio sveikata?).


Rusija rūpinasi savo žvalgybos įamžinimu bei populiarinimu

Oficiali Rusijos federalinės saugumo tarnybos interneto svetainė www.fsb.ru 2003-aisiais informavo skaitytojus, kad Rusijoje išleista S. G. Svatikovo knyga „Rusijos politinė žvalgyba užsienyje“. Knygą išleido leidykla „X-History“ drauge su Rusijos specialiųjų tarnybų istorijos tyrinėjimo draugija. S. G. Svatikovo veikalas – viena iš pirmųjų knygų Rusijos specialiųjų tarnybų tema, išleista minėtos leidyklos ir draugijos. Nors S. G. Svatikovo nemėgo nei vadinamieji „baltieji“, nei „raudonieji“, šiam žmogui vis dėlto buvo pasiūlyta kurti Rusijos slaptąsias tarnybas po caro nuvertimo, be to, 1917-aisiais jam leista dalyvauti komisijos, kuri rinko užsienyje išbarstytą Rusijos specialiųjų tarnybų archyvą, darbe. Žodžiu, S. G. Svatikovas turėjo retą galimybę ne tik susipažinti su operatyviniais dokumentais, bet ir apklausti dešimtis buvusių carinės Rusijos žvalgybininkų bei kontržvalgybininkų.


Olego Penkovskio užrašai iš slėptuvės

Žvalgybomis besidominti visuomenė, be abejo, žino, kas buvo Olegas Penkovskis. Tai GRU pulkininkas, sušaudytas Maskvoje už tėvynės išdavimą. Be abejo, kitaip ir būti negali. Maskva O. Penkovskį laiko išdaviku, Karibų krizės metu padėjusiu amerikiečiams. Bet mums, lietuviams, šis karininkas – didvyris. Lietuva galėtų jo vardu pavadinti net kokią nors naują gatvę Vilniuje ar Klaipėdoje – netoli Rusijos ambasados ar Rusijos konsulato.


Paslaptingasis Izraelio LAKAM

Izraelio atominio ginklo kūrimo istorija kupina paslapčių, tačiau kai kas jau žinoma ir plačiajai visuomenei. Pavyzdžiui, kad 1957 metais buvo įkurta ypač slapta tarnyba, turėjusi nuslėpti nuo išorinio pasaulio Izraelio atominės bombos kūrimą. Iš pradžių ši tarnyba vadinosi Specialiųjų pavedimų prie Izraelio gynybos ministerijos valdyba, paskui – Mokslo ryšių biuru („Liška Le Kišrej Mada“) arba LAKAM (pilno pavadinimo ivrito kalba akronimas). Pirmasis šios žinybos vadovas buvo B. Bliumbergas, pogrindinės žydų armijos „Chagana“ veteranas, dalyvavęs nepriklausomybės kovose 1948-1949 metais, buvęs Gynybos ministerijos saugumo tarnybos šefas. Kai ypač slaptas objektas buvo statomas Dimonoje (Negevo dykumoje), LAKAM buvo pavesta užtikrinti jo apsaugą.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija