2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Teisinis ginkluoto pasipriešinimo pagrindas

Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijai – 60 metų

Elena MARKUCKYTĖ, Donatas PILKAUSKAS

Panevėžio kraštotyros muziejus

1944–1953 metais sovietų okupuotoje Lietuvoje vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas – partizanų kova. Nuo pirmųjų kovos metų partizanai siekė sukurti vieningą visos Lietuvos partizanų vadovybę, kuri koordinuotų partizanų veiklą. Deja, šiems mėginimams nuolatos trukdė sovietų saugumo struktūros, kurios ilgainiui perėmė ir stipriausios vieningos partizanų organizacijos – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) kontrolę. Be to, 1948 m. vasarį žuvo vienas iš BDPS atkūrimo iniciatorių, Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas, o kiek vėliau  ir paskutinis senojo BDPS Prezidiumo narys, Tauro apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktorius, apygardos politinio skyriaus viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, tad BDPS aktyvios veiklos nebevykdė.    

Deklaracijos dvasia tegul įkvepia tautą

Sukanka 60 metų, kai Lietuvoje okupacijos sąlygomis susirinko kovojančios Lietuvos partizanų apygardų vadai ir po ilgo pasitarimo, trukusio dvi savaites, pasirašė 1949 metų Vasario 16-osios Deklaraciją, įtvirtinančią valstybės santvarką okupacijos sąlygomis ir nusakančią ateities valstybės sąrangą. Tais sunkiais 1949 metais, kai penkerius metus trukusios partizanų kovos jau buvo patyrusios daug netekčių, partizanų vadai susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Okupuoto krašto teisėta partizanų vykdomoji valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir pan. Deklaracija buvo aplaistyta jos signatarų krauju: dar tais pačiais 1949 metais žuvo keturi signatarai, kiti du – po kelių metų, paskutiniai du nužudyti jau mirus didžiajam diktatoriui. Tai, kad šis dokumentas 1999 metais buvo oficialiai įteisintas Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Toks ilgas, sunkus, erškėčiuotas mūsų valstybingumo ir kovos už nepriklausomybę kelias.

Antanas Juozapavičius – pirmasis karininkas, žuvęs už Lietuvą

Pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius, žuvęs už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę

Šiandien sukanka lygiai 90 metų, kai kovose už Lietuvos laisvę žuvo vyresnysis leitenantas Antanas Juozapavičius (gimė 1894 02 13 Švakštonių dvare, Vaškų valsčiuje, Biržų apskrityje, mirė 1919 02 13 Alytuje). Jo tėvai nuomojosi nedidelį dvarą (palivarką). Ūkininkauti nesisekė, todėl tėvas su šeima persikėlė į Rygą ir dirbo vežiku. Rygoje Antanas lankė gimnaziją, bet už lietuvybės skleidimą iš šeštos klasės buvo pašalintas. 1915 metais įstojo savanoriu į carinę kariuomenę, o po poros mėnesių buvo priimtas Maskvoje į karo mokyklą.

Povilas Lukšys – pirmasis už Lietuvos laisvę žuvęs karys

Povilas Lukšys – pirmasis savanoris, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę

1918 m. vasario 16 dieną paskelbus  Lietuvai Nepriklausomybės aktą reikėjo šį sprendimą ginti ginklu nuo išorės priešų – bolševikų, bermontininkų, Želigovskio kariaunos. Valstybė, iš visų pusių apsupta priešų, per trumpą laiką turėjo kviestis tautiečius prie ginklo. Per pirmą savaitę į Lietuvos kariuomenės gretas stojo arti 10 000 karių.

Šiemet sukanka 90 metų, kai 1919 m. vasario 8 dieną Taučiūnų kaime prie Kėdainių mūšyje su bolševikais kovose už Lietuvos laisvę žuvo pirmas kareivis – Povilas Lukšys (gimęs 1886 08 21 Kazokų kaime, Surviliškio vls., Kėdainių aps.).

Pietų Lietuvos partizanų kovų atlasas

2008 metų pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido vertingą knygą „Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos“. Šiame enciklopediniame leidinyje pateikiama smulki informacija apie minėtose partizanų apygardose 1944–1954 metais vykusius svarbiausius partizanų mūšius ir susidūrimus su sovietiniais čekistų, stribų, kariuomenės, NKVD, MVD, MGB kariniais vienetais, partizanų žūtis (išvardijant visus mūšyje žuvusius ar į nelaisvę paimtus partizanus), sunaikintus partizanus globojusius bunkerius, partizanų palaikų niekinimo vietas ir kt. Partizanų žūties ar mūšių vietos paženklintos kukliais kryžiais, kryželiais, kartais paminklais ar net koplyčiomis. Kaip knygos įžangos žodyje rašo ats. redaktorė Dalia Kuodytė, žinoti šiuos po visą Lietuvą išbarstytus atminimo ženklus, prie jų stabtelti – tai istoriją pažinti ne vien iš vadovėlių, kas svarbu ne tik jaunimui, bet nevėlu ir kitais žmogaus gyvenimo tarpsniais. Iš atlase pateiktų duomenų galima padaryti išvadą, kad aktyviausias pasipriešinimo kovos laikotarpis buvo 1944–1946 metai, kai vyko ir didžiausi mūšiai, ir žuvo daugiausia partizanų (gal apie 10 tūkst.), t.y. pusė visų per partizaninį laikotarpį žuvusių partizanų. Vėliau partizanai dėl pasikeitusios partizanų taktikos, dėl MGB naudotos klastos buvo verčiami pereiti į slapstymosi (dažniausiai bunkeriuose miškuose ar pas patikimus gyventojus) pozicijas, tad mūšiai tapo retesni, gal ne tokie kruvini, bet skaudesni, nes partizanai buvo naikinami sistemingai, pasitelkus visą čekistinio klastingumo arsenalą.

Knyga apie lietuvių kančias Arktyje

Dr. Gražina Kačerauskienė

Per 1942–1943 metų žiemą numirė pusė Trofimovskan atvežtų suomių ir trečdalis lietuvių. Karstų nekalė – valdžia tam reikalui neskyrė lentų. Buvo sadarytos lavonvežių brigados, jos surankiodavo numirėlius ir nuvilkdavo į bendrą krūvą

Beveik septyni dešimtmečiai mus skiria nuo dienų, kada sovietinių okupantų ištremti Lietuvos gyventojai kentėjo ir mirė tolimoje Arktyje, prie atšiaurios Laptevų jūros. Tačiau tautos atmintyje išliko prisiminimas apie tuos baisumus, žmonių naikinimą. Iš tremties sugrįžę gyvi tremties vaikai savo atmintyje išsaugojo tai, ką matė ir patyrė. Ne vienas jų dokumentiškai tiksliai sukrečiančius vaizdus perteikė raštu ir piešiniais. 2008 metais sugrįžusiųjų tremtinių brolija „Lapteviečiai“  išleido knygos „Lietuviai Arktyje“ antrąjį papildytą leidimą (pirmasis leidimas 2000 m., sudarė Jonas Markauskas ir Jonas Rytis Puodžius). Knygoje pateikiami autorių autentiški išgyvenimai Trofimovsko saloje, esančioje Lenos žiotyse. Įžanginius žodžius parašė Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis („Pasmerktieji negrįžti“) ir brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas („Lapteviečiai kaltina“).

Deramai pagerbkime tautos didvyrius

Vienas didžiausių Lietuvos didžiavyrių buvo daktaras Vincas Kudirka. Savo kultūrine veikla ir darbais jis žadino tautą, o jo „Varpas“ kėlė okupacijos prislopinto lietuvio dvasią ir kvietė į darbą ir kovą. Bene ryškiausia jo palikimo dalis – „Tautinė giesmė“. Tai  mūsų pirmoji atbundančios tautos konstitucija, vėliau tapusi Himnu.

Deja, mūsų laisvos tautos kalbos ir kultūros „dirigentai“ išdrįso iškreipti kai kurių žodžių reikšmę. Štai kad ir: „Tegul saulė Lietuvos tamsumas prašalina. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Autorius negalvojo saulės „savintis“ (ji šviečia visai planetai), bet tai buvo pranašiški žodžiai, kad mūsų Lietuva sušvis kaip saulė. 1918 m. vasario 16-ąją ji nušvito kaip Laisvės, Šviesos ir Tiesos nešėja. Ji taip pat išryškėjo Kovo 11-tą ir Sausio 13-ąją.